Dėkoju už man skirtą Jurgos Ivanauskaitės vardo premiją; ypač jos šeimai. Jausčiausi labiau jos verta, jeigu būčiau išleidusi romaną ar apsakymų knygą; bet galbūt tai taps savotišku įsipareigojimu. Savo neilgu gyvenimu, tačiau labai intensyvia asmenybe, biografija ir kūryba J. Ivanauskaitė tapo lūžio laiko – atšilimo, Atgimimo, postsovietinės visuomenės – legenda ir atminties ženklu.
Neseniai prisiminiau, kad kai pasirodė romanas „Sapnų nublokšti“, ėjau skaityti jo į Antakalnio kapines. Sėdėjau ant suolo aikštelėje priešais Sausio 13-osios aukų memorialą ir skaičiau; atrodė ideali vieta ramiam skaitymui, ontologinės pusiausvyros teikė tame romane eksploatuojama sapno prasmė. Dabar jau seniai nebevaikštau ten be rimto reikalo, juolab neskaitau.
Kartais norisi nuosekliai perskaityti visas J. Ivanauskaitės knygas ir galbūt ką nors apie jas parašyti. Bet tai tarsi ir prieštarauja dienotvarkei, susiplanuotiems darbams. Be to, beveik nėra prasmės to daryti, kadangi išėjo Jūratės Baranovos monografija. Tikiuosi, kad šios ryškios rašytojos dėka jautriau rezonuoju rašančias moteris – jos man visada įdomesnės už rašančius vyrus. Todėl norėčiau kalbėti apie J. Ivanauskaitės fenomeną: atvirumą pasauliui, svetimoms kultūroms, neištyrinėtoms žemėms. Aistrą gyvenimui, nebanalų santykį su tikrove, kūrybingą jos matymo rakursą. Raiškos gaivališkumą, inovatyvumą, nuolatinių ieškojimų riziką. Pilietinį ir estetinį radikalumą, kuriuo nepasižymėjo jokia man žinoma jos bendraamžė rašytoja ar rašytojas.
J. Ivanauskaitės knygas daugelis perskaito paauglystėje, taip atsitiko ir man. „Mėnulio vaikai“ 1995-aisiais tapo kvietimu maištauti prieš sustabarėjusias konvencijas, galimybe patikėti, kad egzistuoja įdomi ir nerutiniška rašymo būsena. Esu dėkinga J. Ivanauskaitei ir už kai kada net impozantiškas visuomenines laikysenas, kurios padėjo formuotis rašytojų, kaip pilietiškumo kvieslių, įvaizdžiui mano literatūriniame horizonte. Man asmeniškai svarbūs ir brangūs jos religiniai ieškojimai, taip pat santykis su laikraščiu „Šiaurės Atėnai“.
Šiandien J. Ivanauskaitės kūryba aktuali tuo, kad tai vis dar yra kvietimas atsiverti pasauliui, užnugaryje paliekant užsiaugintas baimes. Savo knygose ji netiesiogiai ragino ryžtis laisvei – tiek pilietinei, tiek vidinei. „Aš staiga pajutau laisvę. Visišką laisvę. Viešpatie, koks tai baisus jausmas“, – prieš mirtį ištaria romano „Ragana ir lietus“ veikėja. Romano, kuris 1993-iaisiais metais Lietuvoje buvo uždraustas. Šiandien kai kurias knygas vis dar sugebama uždrausti, nors jau senokai turėjome išeiti iš posttotalitarizmo įpročių ir reglamento. Televizijos atsisako transliuoti socialines LGBT reklamas, nors civilizuotame pasaulyje tai yra įprasta ir turi akivaizdžios naudos mentaliteto pokyčiams.
Nuo J. Ivanauskaitės skiriuosi labai smarkiai. Nesu gražus ir stilingas žmogus, man nepakankamai rūpi mano įvaizdžiai ir pavidalai. Neturiu charizmos, nemoku būti skaitytojų labai mylima, perkeisti jų širdžių. Ir vis dėlto man, kaip ir jai, aktualūs žmogaus laisvės, emancipacijos ir orumo klausimai. Man svarbu, kad galėtume gyventi oriai, neprašinėdami katučių ar pritarimo savo gyvenimo būdui. Steigti laisvės vertes savo gyvenimu, knygomis ir viešomis pozicijomis.
Laisvė glūdi žmonių sąmonėje, ir net vieša simbolika nėra įgali jos sunaikinti; tuo įsitikinau neseniai lankydamasi Baltarusijoje. Laisvė nėra duotybė, tai kasdienis darbas, nuolatinė pastanga, minties ir žodžio judesys; taip pat, žinoma, ir kūryba, knygos, menas, kultūra. Visa kita yra paviršiai. Žmogaus teisės, kurios rūpėjo J. Ivanauskaitei, vis dar sistemingai paminamos, už jas reikia kovoti, užuot gąsdinusis karu. Išeiti į nesaugias zonas, prarasti tam tikras saugumo garantijas, rizikuoti pačia savimi. Nepasakyčiau, kad tai labai man būdinga, tačiau priimu šią premiją kaip iššūkį.
