Portalas lrytas.lt siūlo ištraukas iš naujos autoriaus knygos „Antroji Evangelija pagal Užkalnį“. Tai jau penktoji A.Užkalnio knyga.
Knygoje – tų laikų žmonės ir jų sąmonė. Ten filmai, formavę pasaulio suvokimą ir dėlioję šmaikštumo taupyklę, tabletės ir kiti vaistai, gydę labiau vaizduotę, negu kūną, laisvalaikis ir saviraiška, sugalvoti valstybės ir prievarta sušerti žmonėms, ir sportas nesportiškiausioje pasaulio šalyje. Knyga visus tarybinius žmones surūšiuoja į kelias kategorijas, nes visi iš esmės buvo vienodi ir skyrėsi tik lytimi ir likusia distancija iki grabo lentos.
Siūlome aštuntąją ištrauką „Muzika: užsiėmimas vaikams, ne suaugusiems“.
* * *
Beveik niekas neužsiėmė ir muzikavimu pramogos tikslais, bent jau ta prasme, kuria muzikavimas namie suprantamas Vakaruose: tai buvo ne suaugusiųjų reikalas. Pagrindinis mano vaikystės muzikos instrumentas buvo fortepijonas (tiksliau, fortepijonas dažniausiai stovėdavo dešimtmetėje muzikos mokykloje, o namie būdavo pianinas). Toli nutolusioje antroje vietoje buvo mediniai styginiai instrumentai, smuikas, o galiausiai – pučiamieji ir visokie instrumentai, kurių beveik niekas nenorėjo, tokie kaip akordeonas (išskyrus grojimą liaudiškos muzikos ansambliuose).
Pianino įsigalėjimas absoliutus: galbūt todėl, kad Lietuvoje ir taip jau daug gaminta medinių baldų, čia pianinai negaminti (ir Latvijoje, ir Estijoje gamino klavišinius muzikos instrumentus, o Talino įmonė, gaminusi fortepijonus*, buvo viena iš dviejų visoje Tarybų Sąjungoje). Didžiuliai gaminių kiekiai (vien Leningrado fabrikas, didžiausias gamintojas, sugebėjo sumeistrauti 10 000 pianinų per metus – ar galite įsivaizduoti 27 instrumentus per dieną kasdien, septynias dienas per savaitę?) patenkino nežmonišką paklausą 1974 metais, kai pagaliau pianiną galėjai nusipirkti laisvai.
Vienas veiksnių, apie kuriuos mažai kas kalbėjo (nes tai buvo privačių ir nereguliuojamų prekinių santykių atmaina), buvo tai, kad pirmoji muzikos mokyklos auklėtinių karta, sėdusi prie instrumentų, kai grojimas pianinu atėjo į madą, spėjo suaugti, tad jų instrumentai jau galėjo būti perparduodami; kad ir kaip primityviai buvo pagaminti daugelis iš jų, tikrai išlaikydavo ilgiau nei dešimtmetį. Šalis pamažu užsipildė pianinais. Tarybų Sąjungoje pianinus gamino 40 fabrikų.
Grojimas pianinu buvo kone privalomas inteligentiškomis save laikančioms šeimoms – kitaip tariant, groti turėjo vaikas, o suaugusieji rūpinosi, kad jis ruoštųsi pamokoms. Tai buvo lyg netiesioginis hobis, per atstovus. Muzikos mokykla tarybiniais laikais kainavo nemažus pinigus – 23 rublius (tai galėjo būti penktadalis nedidelio mėnesinio atlyginimo; dažnai sumokėti padėdavo seneliai, sumokėdavę ir už papildomas, privačias muzikos pamokas – jos vykdavo tose pačiose muzikos mokyklos patalpose; visi žinojo, kad valstybės išlaikomi mokytojai uždarbiauja privačiai, tačiau niekas į tai nekreipė dėmesio ir, skirtingai nuo papildomo atlyginimo valstybės išlaikomiems gydytojams, honoraro muzikos mokytojams kyšiu nevadino).
Mokestis už muziką, kaip ir mokestis už užsiėmimą su vaikais po pamokų įvairiuose būreliuose, buvo gana nemažas.
Maža to, šie pinigai prieštaravo LTSR konstitucijos 43 straipsniui, nurodančiam: „Lietuvos TSR piliečiai turi teisę į mokslą. Šią teisę užtikrina tai, kad visų rūšių mokslas yra nemokamas.“
Mokslas buvo mokamas, maža to, pinigus už tą mokslą imdavo valstybinės mokslo įstaigos (tokios kaip Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetė muzikos mokykla, veikianti sostinėje nuo 1948 metų, tačiau dabartinėse patalpose ant kalno T.Kosciuškos gatvėje – nuo 1971-ųjų; pastatas ligi šiol atrodo gana modernus ir nedvelkia keturiasdešimties metų senumu, išskyrus tualetus, kur niekada nebūna tualetinio popieriaus – manoma, kad tokiu būdu mokyklos direktorė bando priminti mokiniams ir pedagogams Lietuvos praeitį, kad jie labiau vertintų dabartį).
Suaugusiųjų sąsaja su mėgėjiška muzika dažniausiai pasireikšdavo dalyvavimu liaudies muzikos kolektyve arba choriniu dainavimu. Dainavimas chore – dažniausiai jie burti pagal darbo vietą – būdavo patrauklus ne tik ir ne tiek dėl repeticijų vakarais, kiek dėl kelionių bei gastrolių, suteikdavusių šiek tiek daugiau galimybių keliauti nei kitiems šalies gyventojams.
Saviveiklinis populiariosios muzikos grojimas daugiausia buvo jaunimo reikalas be jokių galimybių pasirodyti arba būrelis kokiu nors būdu būdavo prijungiamas prie valstybinių pramogų organizavimo struktūrų (Filharmonijos). O tada, žinoma, jau nebebūdavo nei hobis, nei mėgėjiškas muzikavimas.
* Net didžiausi entuziastai negalvojo, kad tarybiniai fortepijonai aukšto lygio, todėl tarybinės fortepijono žvaigždės dažniausiai sėdėdavo prie išdidaus amerikietiško užrašo STEINWAY & SONS (daugelis jų gaminti ir Vakarų Vokietijoje).
* * *
A.Užkalnio knygą „Antroji Evangelija pagal Užkalnį“ galite įsigyti čia.
