Praėjusiais metais Lietuvos kultūros institutas (tuo metu dar – Tarptautinių kultūros programų centras) kvietė Lietuvos menininkus teikti paraiškas kasmetinei Vokietijos Heseno žemės literatūros stipendijai laimėti. Stipendija ir galimybė lapkričio mėnesį svečiuotis Vysbadeno rašytojų namuose konkurso būdu kasmet skiriama vienam Lietuvos rašytojui. 2014 m. konkurso laimėtojai – tekstų „multi-instrumentalistei“ G.Labanauskaitei – buvo suteikta galimybė apsistoti „Villa Clementine“, susitikti su Heseno žemės literatūrine bendruomene bei žiniasklaida, dalyvauti literatūros vakaruose, skaitymuose ar kūrybinėse dirbtuvėse. G.Labanauskaitė papasakojo apie šią kelionę ir savo kūrybą.
– Atstovauji skirtingų barikadų pusių veikėjus: pati rašai ir recenzuoji, kuri teatrui, rašai recenzijas apie tai, dalyvauji spektakliuose. Kaip pavyksta suderinti vadinamąją teoriją – teatrologiją, kritiką su vadinamąja praktika – teatru, dramaturgija?
– Iš tiesų stengiuosi kritikos rašyti kuo mažiau, nes esu gerokai nusvilusi poezijos kritikos srityje. Rašiau magistrinį darbą VU iš šiuolaikinės poezijos, nuoširdžiai ir kaip man tada atrodė, maištingai kvestionavau periodinėje spaudoje klasikų ir jaunųjų poetų kūrybą, „brolišką“ santykį tarp kai kurių autorių, poezijos konkursus paverčiantį giminės pasisėdėjimu. Iš to buvo daugiau žalos negu naudos – bendraamžių bendruomenė įsižeidė, o ir pati, be galo kritiškai žiūrėdama į savo kūrybą, mažai ką tuo metu beparašiau. Todėl ir su teatro kritika elgiuosi atsargiai – rašau tarsi iš tam tikro apžvalginio bokštelio, per atstumą, konkrečiai neapšviesdama kiekvieno ydų ir privalumų ir nesidraskydama dėl kvestionuojamų tiesų, kurios iš tiesų kūrybos esmės nekeičia.
– Savimi savotiškai įkūniji kūrėjo ir kritiko dialogo iliustraciją. Kaip manai, ar šiandien kūrybiniame lauke dialogo – apskritai, tark kūrėjų, menininkų ir juos recenzuojančių, jų kūrinius analizuojančių (ne vien teatre) – netrūksta?
– Manau, kad dialogas visada reikalingas. Klausimas tik, kokia forma ir kiek tikima jo prasmingumu. Kartais turbūt nebenorima diskutuoti, o tiesiog galvojama, kad paprasčiau bus sukurti patiems, nei su kažkuo aptarinėti akivaizdžius dalykus. Tai įrodo ir teatro kritikų atsidūrimas dramaturgijos kuratoriaus vaidmenyje – manau, kad tai įdomus procesas, kuriame nebegalioja tradiciniai iki šiol nusistovėję vaidmenys.
– O kokie yra pagrindiniai, nenukrypstant į dramaturgiją, kritiko uždaviniai, kokia jo paties, kaip savo profesijos atstovo misija?
– Manau, kad kritikas yra ir advokatas, ir teisėjas viename. Bet žinoma, daug kas priklauso nuo paties kritikos asmenybės, rašymo tikslo ir pagaliau – leidinio, kuriame publikuojama kritika.
– Kultūrpolio interviu minėjai, kad „kai pamatai, kiek pažengusios užsienio šalys, norisi nors dalelę to inovatyvumo pernešti ir mums“ – ar galėtum konkretizuoti?
– Paprasčiausias pavyzdys būtų tikriausiai iš studijų srities. Man patinka daug kur užsienyje taikomas „slankiojantis“ studijų tvarkaraštis. Tarkime, jeigu tu esi būsimas scenaristas, du mėnesius intensyviai studijuoji tik dramos struktūrą, po to dar kelis mėnesius – veikėjo kūrimo principus ir t. t. Visos kitos dėstomos disciplinos, būtų išdėstytos taip, kad padėtų įtvirtinti to pusmečio siekiamybę.
– Pati neseniai buvai išvykusi į rezidencijos programą Vysbadene, kaip tai pakoregavo tavo dienotvarkę, sužinojus, kad esi atrinkta išvykti?
– Esu dėkinga Lietuvos muzikos ir teatro akademijai bei Vilniaus universitetui, kuriuose dėstau ir kurių valdžia mane geranoriškai išleido. O kai kuriuos kūrybinius dalykus, kaip kad gastroles su atliekamosios poezijos projektu „Nunu“ po Suomiją ir Estiją pavyko suderinti su rašytojų rezidencijos Vysbadene koordinatoriumi Hartmutu. Kitaip tariant, viskas įmanoma.
– Dėstai LMTA, VU: kokią matai ateinančią jaunųjų kūrėjų, praktikų ir teoretikų kartą, kokias galėtum nusakyti ją vienijančias tendencijas?
– LMTA ir VU studentai labai skiriasi, tačiau pastebiu vieną bendrą tendenciją: nepriklausomai nuo specialybės dauguma nori būti kūrėjais. Galbūt todėl mažėja tiek kritikų, tiek teatro vadybininkų: niekas nebenori dirbti kūrėjams, visi nori būti kūrėjais. Manau, kad tai iš tiesų apibusis procesas: kūrėjas tam tikra prasme irgi turi turėti tiek vadybinių, tiek kritinių mąstymo įrankių. Ir turbūt laimės tas, kuris turės didesnę paletę įvairiausių kompetencijų – gebėjimų, žinių, apsukrumo, pažinčių, komunikacinių įgūdžių ir, žinoma, kompetencijos.
– Kaip dažnai stengiesi pakeisti vietą, kad galėtum kurti?
– Šią dilemą sprendžiu kasdien. Artimi draugai užleidžia savo butą ar sodybą laisvu metu, visada yra kavinės, tačiau rasti jaukią ir įkvepiančią aplinką mieste, kuriame nesutiktumei nei vieno pažįstamo, yra sudėtinga. Kelionės – palankiausia būsena kūrybai.
– Papasakok, kuo ypatinga buvo viešnagė Vysbadene – ką ji suteikė tau, kaip autorei, kaip menininkei?
– Pirmiausiai – pažintimi su italų rašytoja Monika Pavani, su kuria dalinomės didele rezidencijos erdve Viloje Klementinoje. Nors daug laiko praleisdavome atskirai rašydamos, tačiau kartu juokėmės, verkėme, reflektavome rašymo procesus ir diskutavome, ką reiškia būti kuriančia moterimi. Taip užsimezgė labai graži profesinė ir asmeninė draugystė.
Su Monika Pavani, poete ir italų literatūros dėstytoja kartu nekūrėme, nors turime svajonių įvykdyti vieną bendrą projektą, susijusį su Italijos ir Lietuvos teatru. Kartu su bendraminčiais ji yra įkūrusi alternatyvų teatrą netoli Feraros ir jam vadovauja. Idėjų yra daug, tačiau viskas priklausys ne tik nuo gerų norų, bet ir finansinių galimybių.
Be to, rezidencijos koordinatorius Hartmut Holzapfel supažindino su vokiečių poete ir muzikos kūrėja Friederike Kenneweg, studijavusia tarpdisciplinius mokslus pas Heiner Goebbels. Su Friederike galvojome, kaip įdomiau pristatyti mano poezijos vertimus į vokiečių kalbą (vertėjas – Markus Roduneris) ir taip susitikusios Berlyne sukūrėme muzikinį poetinį performansą „Urban Id“, kurį atlikome Frankfurte. Žodžiu, šis laikotarpis Vysbadene buvo turtingas ir produktyvus.
– Kuo apskritai naudingos, reikalingos – o gal atvirkščiai? – yra menininkų rezidencijos?
– Apskritai išvyka į kitą šalį suteikia galimybę atsiriboti nuo namuose tvyrančios buities, rutinos, niekados nesibaigiančių darbų. Todėl daugeliui autorių gyvybiškai svarbu pakeisti aplinką, kad galėtumei vėl kurti, rašyti, į aplinkybes pažvelgti naujomis akimis ir semtis įkvėpimo net iš labai paprastų dalykų. Dažnu atveju suteikiama rezidencijos stipendija leidžia palikti esamus pragyvenimo šaltinius bent kuriam laikui ir atsiduoti tik rašymui. O ko daugiau reikia?
– Kokie šios rezidencijos rezultatai, kaip ji paveikė tavo kūrybą?
– Planavau tęsti pradėtą romaną, o parašiau esė apie mūsų kasdienius juokingus nuotykius Vysbadene kartu su Monika. Taigi R.Barthes’as, kadaise konstatuodamas autoriaus mirtį, buvo teisus: kartais autoriaus intencijos ir lieka jo asmeninių norų periferijoje. Juk galima norėti parašyti komediją, o išeina tragikomedija ar net tragedija. Vėliau kritikai nagrinėja, o režisieriai stato juk ne autoriaus intencijas, o rezultatą. Tačiau tikiu, kad Vokietijoje stebėta aplinka ir patirtis atras savo vietą romane vėliau, praėjus kiek laiko.
Minėtasis „Urban Id“ projektas, sukurtas kartu su Friederike Kenneweg, skatina ir toliau ieškoti įdomesnių teksto originalo ir vertimo pateikimo būdų, taip pat – vis labiau gilintis į daugiakalbystės ir polilogo aspektus.
– Kai kurie rašytojai susikuria disciplinuojančias savo dienotvarkes, kurių griežtai laikosi – ar turi tokią tu?
– Kad ir kiek bandydavau, nepavyksta. Rašau priešokom ir turbūt tai viena priežasčių, kodėl mestas naujas iššūkis – romanas (nebūtinai kaip baigtinis tikslas, bet veikiau kaip savęs disciplinavimo priemonė) įstrigo pirmuose šimte puslapių jau ištisus metus. Turbūt ketveri metai, praleisti kartu su disertacija ir priverstinis bandymas disciplinuoti savo elgseną paskutiniais jos rašymo metais, deja, kartu su ugdomu valios aktu įskiepijo jam didžiulę alergiją. Didesnės apimties kūriniai – pjesės ar scenarijai susilaukia fragmentiškų prišokimų kiekvieną dieną, bet labiausiai simpatizuoju trumpo formato kūriniams, kuriems užtenka vieno „iškvėpimo“.
– Ar galėtum pasidalinti artėjančiais planais ir idėjomis?
– Išgyvenu naują laikotarpį, kurį pavadinčiau NE sakymo laikotarpiu. Atsisakau daugumos pasiūlymų ar susigalvotų idėjų, o tas, kurių neatsisakau, vis tiek atmeta likimas. Tad esu kaip tas žiemojantis medis – be spalvų ir be lapų. Sausį dar pasidžiaugsiu pernai pasėtom sėklom – pagal Mathias Malzieu to paties pavadinimo knygą pasirodys A.Areimos režisuojamo spektaklio „Mechaninė širdis“ premjera Nacionaliniame Kauno dramos teatre.
Taip pat jau antrus metus tęsiame su ilgamete drauge ir kolege, švedų režisiere Annalina Hertzberg užsimezgusį projektą „Experiencing Myselves“. O šiaip dėsningai ir neišvengiamai į mano gyvenimą ateina kinas.
