– Ar tikėjotės, kad jūsų knyga nugalės rinkimuose?
– Tikėjausi, bet, manau, kiti kandidatai taip pat tikėjosi.
Tarp jų buvo Romualdo Granausko, Agnės Žagrakalytės, Jaroslavo
Melniko romanai.
– Jūsų biografija – mįslė. Papasakokite apie save.
– Gyvenu Vilniuje, esu baigusi istorijos bakalauro ir
filosofijos magistro studijas. Dirbu Edukologijos universitete.
Taip pat pagal sutartį dirbu Europos Taryboje, švietimo programoje,
kuri vadinasi „Pestalozzi“.
Dažnai būnu išvykusi, dirbu įvairiose
Europos šalyse. Europos Tarybos biuras – Strasbūre, ten dažnai
vyksta susitikimai, pasitarimai, bet mokymus organizuojame visose
Europos valstybėse.
Šio darbo dėka pamačiau buvusias tuometės
Jugoslavijos valstybes – Makedoniją, Serbiją, Kosovą.
– Kaip nutiko, kad pradėjote rašyti romanus?
– Tai daryti pradėjau vėlai. Man buvo gal 35-eri, kai parašiau
pirmąjį romaną „Rūko nesugadinti“. Prieš tai niekada nemaniau, kad
rašysiu. O tada staiga užėjo noras, ir tą romaną parašiau labai
greitai – per mėnesį.
Mano romanai nėra susieti su konkrečiu laiku ir konkrečiomis
vietomis. Iš to, kad žmonės turi mobiliuosius telefonus, važinėja
mašinomis, akivaizdu, kad juose – šiuolaikinis gyvenimas.
Nei koks
paros metas, kiek valandų, kokioje valstybėje veiksmas vyksta, nėra
aišku. Manau, kad tos geografinės, chronologinės detalės nėra
svarbios. Svarbiausia – žmonės ir jų santykiai. O jie – visur
vienodi, nepriklausomai nuo geografinės padėties.
„Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“ – tai romanas apie žmogų,
kuris ieško. Ieško savęs, ieško gyvenimo, ieško laimės. Tiesiog
nori laimingai gyventi ir mylėti.
Jis stengiasi, kad taip būtų, bet
jam ne visada sekasi. Jis tik apsimeta, kad jam nieko nereikia. Bet
iš tiesų jam visko reikia.
– Kas, nuskynus šiuos literatūros laurus, jūsų gyvenime užims pagrindinę vietą – ar romanų rašymas, ar dėstymas Edukologijos universitete, ar darbas Europos Taryboje?
– Nemanau, kad tas laimėjimas pakeis mane kaip žmogų arba ką
nors pakeis mano gyvenime. Rašymas buvo hobis, toks ir liks,
kadangi iš jo neįmanoma pragyventi. Du trys tūkstančiai litų
– tai įprastas honoraras Lietuvoje už grožinės literatūros kūrinį.
– Tokiu atveju net neverta svajoti apie profesionalaus rašytojo karjerą?
– Romanų rašymas Lietuvoje gali būti tiktai hobis. Kai kuriems
rašytojams, kaip man, pasiseka, ir tuos pinigus
leidykla sumoka iš karto. Kitiems sumoka tada, kai knygos būna
parduotos. O taip gali būti ir po penkerių metų, ir dar vėliau.
Džiaugiuosi, kad po to laimėjimo mano pavardė gal taps
garsesnė, ir aš galėsiu ja pasinaudoti, gerindama kitų
žmonių gyvenimą.
Pagrindinis Europos Sąjungos šūkis – „Tarnauti
žmogiškumui“, ir man tas principas labai patinka. Man nereikia, kad
asmeniškai tas laimėjimas ką nors duotų, aš viską turiu. Bet jeigu
galėčiau tą savo „šlovę“ panaudoti pasaulio gerinimui, būtų puiku.
Matau tokią vienintelę šio laimėjimo prasmę.
