Gimęs 1899-aisiais Čikagos priemiestyje, Ernestas Milleris Hemingway pergyveno abu pasaulinius karus. Ne tik pergyveno, bet ir juose dalyvavo: vairavo greitosios pagalbos mašiną, rašė reportažus, net vadovavo nedideliam pasipriešinimo būriui.
Tėtušis (isp. Papa), kaip jį vadino ištikimi draugai, nemėgo teatro, operos, koncertų. Kur kas mieliau rinkosi medžioklę, bokso varžybas, gaidžių peštynes, bėgimą su buliais, kelių mėnesių trukmės safarius, o rojų įsivaizdavo kaip koridos areną.
Prie mirties slenksčio jis buvo atsidūręs ne tik kare, bet ir per kelias automobilio bei lėktuvo avarijas. Įtampa tarp gyvenimo ir mirties buvo stipriausias E.Hemingway variklis.
Ne ką mažiau svarbus katalizatorius, žinoma, buvo moterys. Jau nekalbant apie daugybę meilužių, vedęs jis buvo keturis kartus, susilaukė trijų sūnų.
Vos išsiskyręs, vesdavo kitą: suskaičiuota, kad nuo 22 metų iki mirties nevedęs buvo vos 7 mėnesius. Visos jo žmonos – emancipuotos, nepriklausomos, protingos moterys. Iš laiškų matyti, kad Hemingway mokėjo rašyti ir visai kitaip nei grožiniuose kūriniuose – švelniai, su gausybe mažybinių žodelių ir meilių kreipinių.
Visas Tėtušio gyvenimas ir kūryba skelbė vyriškumo kultą (iki šiol sakoma: „hemingvėjiško tipo vyras“). Labiau už viską jis vertino nepalaužiamą fizinę ir dvasinę energiją, laikėsi principo „verčiau mirti stovint, nei gyventi klūpant“.
Po karo vis daugiau gėrė. Iš pradžių dažniau džiaugsmingai, būryje garbintojų (rašytojas stebėdavosi, kodėl prie baro žmonės sėdi, jei galima stovėti): „Reikia išmokti gerti bet kokiomis aplinkybėmis, net kai į tave nukreipti deginantys žvilgsniai ar skrieja bombos“, – sakydavo jis.
Visą gyvenimą ligos, traumos E.Hemingway tebuvo varžybos, smagi kova su buliumi. Tačiau paskutiniais metais staigiai pradėjo silpti ne tik fizinė, bet ir psichinė sveikata: pakriko rašysena, nepajėgdavo pabaigti tekstų, paranojiškai slapstėsi nuo neva jį persekiojančio FTB, ėmė nepasitikėti artimaisiais ir pačiu savimi.
Po gydymo elektros šoku ne kartą bandė žudytis. „Ko reikia vyrui? Geros sveikatos. Produktyvaus darbo. Galimybės valgyti ir gerti su kompanija draugų. Linksmintis lovoje. Viso šito netekau“, – sakė jis.
Hemingway šeimos medis pažymėtas savižudybių – taip iš gyvenimo pasitraukė Ernesto tėvas, brolis ir sesuo (šeimoje augo šeši vaikai). Rašytojas nusišovė 1961 m.
Ernestas Hemingway stovėdamas rinkosi ne tik gerti ir mirti, bet ir rašyti. Jis kasdien keldavosi 6 val. ryto ir parašydavo ne mažiau kaip 500 žodžių.
Vienas garsiausių jo patarimų: sustoti rašyti toje vietoje, kai tiksliai žinai, kas nutiks toliau.
Tekstus be galo šlifuodavo ir redaguodavo, kol jie tapdavo aštrūs it „mirtina toreadoro rapyra“. Apie literatūrą kalbėdavo sporto arba sekso terminais.
Savo rašymo stilių Hemingway vadino „ledkalnio principu“: sakiniai trumpučiai, pabrėžtinai paprastos sintaksės, o svarbiausios – pauzės tarp jų. Jis tikras potekstės meistras: tragizmas čia reiškiamas ne poetiška leksika, o tuo, kas nepasakoma.
Hemingway rašė apie tai, ką matė savo akimis ir patyrė savo kailiu. Jo proza dokumentiškai tiksli (Tėtušis girdavosi niekada neturėjęs nei dienoraščio, nei užrašų, tik puikią atmintį).
Jis išgarsėjo būdamas 27-erių, pasirodžius romanui „Fiesta“ (arba „Saulė taipgi teka“). Jį parašė pagyvenęs Paryžiuje – modernizmo bastione, kuriame, sakoma, tuo metu gyveno visi įdomiausi pasaulio žmonės. Knyga suformavo „prarastosios kartos“ įvaizdį: karo traumuotų, pasauliu nusivylusių žmonių, kurie liūdesį skandina alkoholyje.
1940 m. publikuota knyga „Kam skambina varpai“. Joje Hemingway savitai pavaizdavo svarbiausius – meilės ir mirties – momentus, kai „žemė pajuda po kojomis“. Per jiems duotą akimirką Robertas ir Marija turi nugyventi visą gyvenimą.
Aprašydamas aistrą, Hemingway staiga meta visą savo šiurkštumą ir pereina prie sąmonės srauto, kuriame susilieja spalvos, kvapai, garsai, saulė, žolė ir mylimo žmogaus kūnas.
Paskutinė stiprėjančio skausmo ir mirties laukimo scena – sulėtinta. Herojus grumiasi su savimi, o skaitytojas pats pasijunta besėdįs miške, atsirėmęs į medžio kamieną ir įsitvėręs šautuvą.
Apsieidamas be literatūrinių puošmenų, Hemingway sukuria vaizdą, kuris atrodo tikresnis už realybę.
Visai kitokia apysaka „Senis ir jūra“, pasirodžiusi 1951 m. ir užbaigusi svarbiausių Hemingway prozos kūrinių bibliografiją.
Kova už gyvenimą dabar jau vyksta ne apkasuose, ne koridos arenoje ir ne bendražygių apsuptyje.
Šioje kone biblinėje alegorijoje pagyvenęs žvejys kovoja su milžiniška žuvimi. Po „Senio ir jūros“ Hemingway buvo apdovanotas Pulitzerio ir Nobelio literatūros premijomis.
Pasakojama, kad, davęs draugui paskaityti naujo romano rankraštį, Hemingway pats skaitydavo per petį ir garsiai šnopuodavo jam į nugarą. Šis šnopavimas juntamas iki šiol. Vitališka rašytojo energija, gyvenimo džiaugsmas, pasitikėjimas savimi ir, žinoma, už to slypintis savo baigtinumo suvokimas ryškūs visose jo knygose. Iš jų galima mokytis ir drąsos mirti, ir drąsos gyventi.
Vilniaus knygų mugėje vasario 21 d. (šeštadienį) 17 val. Knygos kino salėje bus rodomas biografinis filmas apie vieną iškiliausių XX a. rašytojų – Ernestą Hemingway: „Ernestas Hemingway: Upės teka į jūrą“ (Ernest Hemingway: Rivers to the Sea).
Tą pačią dieną 19 val. 5.3. salėje vyks autoriui skirtas renginys. „Baltų lankų“ leidykla, perleidusi garsiausius rašytojo kūrinius „Kam skambina varpai“ ir „Senis ir jūra“, kviečia prisiminti šią legendomis apipintą asmenybę: su kokiais iššūkiais susidūrė pirmieji Ernesto Hemingway vertėjai, kaip jo kūrybą priėmė anuometinė jaunoji mūsų rašytojų karta, ką mums šis rašytojas reiškia šiandien.
