– Ko pasigendate (jei pasigendate) Lietuvos mene (literatūroje, dailėje, teatre, kine ir kt.) plačiąja prasme? Ar nūdienos menas (pa)tenkina jūsų lūkesčius?
– Po pasaulį sklinda gandas, kad ne tik iš negandingų Vakarų, kuriais kai kam mes patys dabar esame, galime tikėtis negendančio, t. y. chemikalais apdoroto maisto, bet ir iš Lietuvos: negendančio meno. Taigi: pasigesčiau negendančio meno. To, kurį ilgai galima išlaikyti ir kuris ilgainiui įgauna gerųjų, laikui atsparių bakterijų – mūsų akyse tampa klasika.
Mano gyvenime nemažai rašytojų jau tapo klasikais, tad, jei ko pasigendu šiuolaikiniame mene, galiu rasti tame – negendančiame. Leiskite perfrazuoti jūsų klausimą, nes iš esmės tai tas pats: atsakyti, ar mane tenkina meno pas? Netenkintų, jeigu tie pas būtų kūdikio, dar nemokančio stovėti ant kojų, bet kažkas žūtbūt jį stengiasi priversti daryti pas de deux ir sudėtingus piruetus. Nuo lietuvių grožinės literatūros pradininko Kristijono Donelaičio gimimo praėjo jau 301 metai, anksčiau juk buvo Abraomas Kulvietis ir Stanislovas Rapolionis, o dar anksčiau (1503 m.) – „Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“, „Tikiu į Dievą Tėvą“ lotyniškoje knygoje taip jaukiai užrašyti ranka lietuviškai... Tituluota dailė taip pat atsirado seniai – bene XIV a. pabaigoje, profesinis teatras, kurio ištakos – senuosiuose liaudies papročiuose, tautosakoje, pagonių kultuose, mitologijoje, ant kojų atsistojo jau XIX amžiuje, kinas ir tas – mano babūnės bendraamžis, į Lietuvą atkeliavęs 1897 metais.
Taigi menas jau užaugo ir moka vaikščioti pats, jis vyresnis už mane, o jeigu zirzčiau ir prašyčiausi jo užkeliama jau nebe ant žirgo, bet ant sudėtingų šiuolaikinių technologijų konstrukcijų, kurios veža dabartinį meną, tai jau būtų mano problemos...
- Koks meno kūrinys, kultūros įvykis jus pastaruoju metu sukrėtė, įsiminė? Kokio menininko (rašytojo, režisieriaus etc.) darbų nekantriausiai laukiate?
– Ne taip paprasta dabar mane meno kūriniu sukrėsti, nes jų pasauliniame mene ir literatūroje mačiau ir skaičiau daug, o ir amžius verčia į meną žiūrėti blaiviau, nebe taip pamaldžiai kaip jaunystėje, kai meną kuriantieji atrodė esą beveik dievai. Nors lankausi Lietuvos parodose, nueinu į koncertus, skaitau šiuolaikines knygas, elektra nebekrečia ir neverkia iš džiaugsmo širdis.
Tiesa, tik praėjusių metų rudenį patyriau intensyvų, pamokomą jausmą. Ne pirmą kartą šuoliavau po Londono muziejus, stengdamasi pasikrauti menu lyg raketiniu kuru, skriejant į sielos kosmosą, ir vienoje galerijoje mane ištiko savotiškas sąmonės nušvitimas. Po visų Londono bleikų, van gogų, ternerių, geinsborų, velaskesų, kurie rodė aukštą buvusių amžių lygį, skeptiškai artinausi prie rusų geometrinio abstrakcionizmo pradininko Kazimiro Malevičiaus atvežtinės laikinosios „Tate Modern“ galerijoje eksponuojamos parodos, nes šiuo metu visur vyraujantis postmodernizmas jau buvo šiek tiek užknisęs. Iš tolo vienoje salėje traukė akį K.Malevičiaus „Juodas kvadratas“. Priėjau prie paveikslo ir nustėrau: juodas kvadratas nebuvo vien tik juodas kvadratas. Į jį bežiūrint vėrėsi šilta gelmė su jo juodume besikeičiančiu reljefu. Kuriuo rakursu bežiūrėtum, juodasis kvadratas keitėsi, traukdamas į save lyg juodoji skylė ar gęstanti žvaigždė. Ir jos trauka buvo tokia stipri, lyg kažkas iš paveikslo juodu akies vyzdžiu stebėtų mane, žiūrinčią į jį. Tokia stipri buvo, lyg iš anapus ateinanti jį sukūrusio menininko energija.
Paskui mačiau daug šiuolaikinių menininkų darbų, tarp kurių buvo galybė paveikslų ir skulptūrų, vienaip ar kitaip besiremiančių „Juodu kvadratu“. Tada supratau, kad visas šiuolaikinis menas, jeigu jis nenori būti bedvase iškamša, taip pat turi remtis provokuojančia, ne iš karto pasiduodančia suvokimui mįsle, kurią skaitytojas (žiūrovas) turi įminti. „Juodas kvadratas“ padarė savo „juodą“ darbą. Po jo mene gali būti ir trikampiai, stačiakampiai gretasieniai ar trapecijos. Prašom! Bet kas. Svarbu tik, kaip tai paveiks žiūrovą...
Jūs klausiate, ar aš laukiu Godo? Taip, tebelaukiu ir godoju godas, belaukdama, kol kuris nors menininkas atsiplėš nuo bendrakelionių ir sugebės būti vienas kaip koks Leonardo da Vinci. Kol kas kūrybinę kelionę tęsia visas būrys talentingųjų, jausdami vienas kito petį.
- Knygynuose gausu lietuviškų knygų, galerijose vis naujos parodos, teatruose nuolatinės premjeros, muzika grojama ir rūmuose, ir gatvėse, netgi filmai pilasi kaip iš gausybės rago. O kultūros žmonės nenustoja dejuoti: „Mūsų nevertina...“ Bet streikuoti kaip mokytojai nė nemano. Kaip pakomentuotumėte tokią situaciją?
– Taip, menininkai nesnaudžia, o ir užsnūdę dar nepatiria Franzo Kafkos herojaus metamorfozės į vabalą, nors menininkai verčiami jaustis nereikalingi lyg vabalai, kurie tik kandžioja sveiką visuomenės kūną. Gerai, kad menininkai dar sugeba sapnuoti kitokius sapnus, kurdami iš to, kas kažkada realybėje kirto jų sąmonės demarkacinę liniją... Ir gerai, kad to meno gausu, kad dar yra iš ko rinktis, nors ir rinktis sunku iš veržlaus meno srauto, kuris neša viską: ir nulaužtas šakas, ir išsiliejusį benziną, ir drumstą po-litikos palytėtą po-liet-ileną. Taip, iš tikrųjų menininkai turi priežasčių dejuoti – kai kurių vakarų organizatoriai ir valstybės institucijos turbūt mano, kad menininkai yra tik dvasios, ne kūnai, valstybė užspaudė aparatus, pilstančius dotacijas leidykloms, laikraščiams ir žurnalams, ir iš jų nebekapsi ar menkai kapsi tie patys skysti honorarai, bet kita vertus – paradoksalu: visuomenės žeminami menininkai, priversti eiti tarnybų lažą, kuris suryja didelę dalį jų kūrybinio potencialo, vis tiek jaučiasi pakylėti, nes yra dvasios žmonės, tos pačios šaknies žmonės kaip Dievui ir žmonėms tarnaujantys dvas-ininkai.
Kas matė streikuojantį dvasininką arba brahmaną? Su visa pagarba, kurią jaučiu mokytojams, nes pati esu mokytojo vaikas, pasakyčiau, kad streikuoti gali tik kitos kastos – ne brahmanų atstovai. Vadinasi, ne menininkai – ne mes. Bet kas būtų, jei menininkas nekurtų? Menininkas ir taip sunkiai išgyvena kūrybines prastovas, bet pamėginkim akimirką įsivaizduoti, kas būtų, jei visi menininkai staiga susitarę nustotų kurti... Brrr, net nusipurčiau...
- Ką manote apie meno, apskritai kultūros, ir valstybinių institucijų santykius? Ar per valstybės finansuojamus projektus, paramą menas nesibaudžia tapti kontroliuojamas, „patogus“, imitacinis, negyvas?
– Jei tik pats menas savęs nenusibaudžia, kol nepanaikinta baudžiava pas grafo-maną, o ne pas tikrą grafą, tai jis gali ir nesibausti, nes bausmė nebaisi, jei sielai pavyksta akimirkai ištrūkti iš kūno kalėjimo ir pažymėti savo insignijomis autorinį darbą... Argi siela tada ne laisva? Kam tada kalbėti apie kontroles, imitacijas ir kitokį užnegyvėjimą?
Nors, žinau, ne visi sutiks su manimi, bet man labai gražus Rainerio Marios Rilke's atvejis. Beveik visą savo gyvenimą, tartum nujausdamas, kad neilgai gyvens, jis skyrė vien kūrybai, vien tarnystei – Orfėjo pašaukimui, o ne kovai už kasdienį duonos kąsnį, apsigyvendamas turtingų mecenatų namuose ir aristokratų rūmuose. (Beje, šiemet, 2015-aisiais, gruodžio mėnesį derėtų pažymėti jo gimimo 140-ąsias metines.) Matyt, mecenatai buvo jam ganėtinai pakantūs, priimdavę išskėstomis rankomis beveik taip pat, kaip klausytojai lietuvių poetus per Kauno įsiūbuojamus ir Vilniaus pabaigiamus „Poezijos pavasarius“, „Poetinius Druskininkų rudenis“ ar „Literatūrines Panevėžio žiemas“. Ak, kad taip ne švenčių dienomis mus priimtų ir valstybinės institucijos!
O praėjus šešeriems metams po R.M.Rilke's mirties gimė visai kitos dvasinės sanklodos amerikiečių poetė Sylvia Plath, savanoriškai išėjusi iš gyvenimo ir savo eilėraščiais tapusi legenda, sulaukusi vos 29-erių. Bet kaip ir kada ji būtų sukūrusi savo nemirtingus eilėraščius, jeigu pačios JAV jai nebūtų skyrusios prestižinės Fulbrighto stipendijos? (O mano žiniomis ir dabar JAV kultūrinės institucijos nepašykšti stipendijų – grantų – intensyviai kuriantiems menininkams.)
Pasirinkau du tokius skirtingus gyvenimo ir kūrybos pavyzdžius norėdama pasakyti, kad mūsų valstybė nedvejotų ir remtų talentingus menininkus, o jų sukurtas menas nesileis baudžiamas ir pats nesibaus, nes aus baus iš to visiems bus daug gardaus medaus.
- Kokie reiškiniai, ženklai jus džiugina, kelia nerimą? Kodėl? „Nujausti save ateityje... baisus pažinimas!“ – tai citata iš Witoldo Gombrowicziaus 1956 m. dienoraščio. Pasidalykite savo įžvalgomis, nuojautomis.
– Mane džiugina daug kas. Pirmiausia tai, kad dar gyvenu, dar galiu rašyti, dar randu bendraminčių, mane džiugina, kad lietuvių poezija yra stipri, kad intensyviai kuria mus pakeisianti įdomi poetų karta, jau artėjanti prie viduriniosios: tai tie, kurie jau išleidę po 2–3 stiprias knygas. Mane džiugina, kad jauniausieji poetai trokšta įvaldyti ir rimavimo meną, nesitroškindami vien postmoderniose sultyse. Mane džiugina, kad nepaisydami jokių gyvenimo akibrokštų, menininkai kuria, paleisdami savo dvasios kūdikius į pasaulį. Mane džiugina ir naujosios technologijos, apie kurias kažkada net nesvajojome...
O nerimą, kaip ir visiems Lietuvos piliečiams, šiuo metu kelia diktatoriškos Rusijos vadovo ambicijos, mūsų valstybės nestabili padėtis ugnikalnio pašonėje, o gailestį kelia Ukrainos ir pačios Rusijos paprastų žmonių situacija ir dar daug kitų žiaurių pasaulyje vykstančių dalykų, kurių beveik negali iš anksto prognozuoti. Nerimą kelia visose srityse įsigalėjęs jaunystės ir kūno kultas, seno žmogaus „nurašymas“...
Turiu klausime minimą W. Gombrowicziaus 1956 m. dienoraštį, mėginau jį pavartyti, tikėdamasi užtikti minimą citatą, bet... Tiek jau to... Nors W. Gombrowiczius ir didis rašytojas, bet nenorėčiau būti tokia egocentriška kaip „Pornografijos“ ir „Ferdydurkės“ autorius ir šokti pagal jo užsakytą muziką...
Nenorėčiau būti Vanga, nenorėčiau kaip Stepheno Kingo Kerė manipuliuoti ateitimi arba bent dėtis, kad turiu pranašiškų sugebėjimų. Nenoriu žvelgti į aprasojusį nuo mūsų kvėpavimo – dar kol kas – veidrodį, kad jame išryškėtų mūsų tautos arba bent mūsų meno ateities vizija. O gal turite omenyje žvilgsnį į savo pačios ateitį? Tuomet juo labiau to nenoriu daryti – žvelgti į tą veidrodėlį, kurio rūsti tiesa gailestingai nuo mūsų slepiama ligi tam tikros valandos, kol likimas pradeda pildytis. Bet W.Gombrowiczius įspėja: „...baisus pažinimas!“ „Baisūs visi angelai“, – jam atitaria R. M. Rilke, tad nenoriu blaškytis, burti iš kavos tirščių, burbėti dėl smulkių nesėkmių, kaunantis su Chronu, klausyti chiromanto, bėgti pas būrėją, nenoriu nei skrieti burlente, nei burlaiviu plaukti aplink pasaulį...
Noriu Lietuvoje sutikti savo Likimą, kad pajusčiau, kaip ligi pat širdies gelmių jis įsmeigia savo auksinį durklą, – ir išlikčiau ori, plačiai atmerktomis akimis...
