Be perkrautų ilgų sakinių, trumpi, aiškūs veikėjų dialogai, sąmojis ir optimizmas pesimistiškiausiomis aplinkybėmis gali taip stipriai paveikti, jog skaitytojas trumpam bus pasiųstas į jausmų nokdauną – veikėjų gaila, bet kažkodėl kvatojiesi. Norėtųsi knygos stiliumi apie ją ir rašyti. Galėtų būti tokia keturiolikta novelė Antano Šileikos „Pirkiniams išsimokėtinai“. Tačiau tikslas šįkart kitas – pažvelgti į noveles, nuėmus visas recenzijose dažnai naudojamas prizmes, tiesiai ir be juokų (pasilinksminsite skaitydami kūrinį).
Svarstant, kokios buvo knygos sukūrimo aplinkybes ir autoriaus norai, galima kalbėti apie sugrįžimą ten, iš kur atėjai. Sugrįžti į vaikystę ir įdėmiau pasižvalgyti galima tik tuomet, kai jau esi toliau nukeliavęs. Antano Šileikos novelių pagrindiniam veikėjui, vienam iš trijų šeimos sūnų, Deivui suteikta daugiau teisių nei kitiems: jis pasakoja šeimos istoriją ir tai daro, turbūt geriausiai tiktų žodis – nuotaikingai. Visi veikėjai čia iš kasdienybės, didvyriai ar kankiniai priemiestyje nesilanko, jie nesistengia atrodyti kitokie nei yra tikrovėje, todėl blogųjų ar gerųjų neaptiksite. Tiesa, šie veikėjai turi išskirtinių būdo bruožų, kaip ponas Teiloras – kaimynas, kurį piktina lietuvių katės elgesys jo pievelėje („Mokomės vaikščioti tiesiai“), kailinių pardavėja panelė Tretvi, siūlanti emigrantams pigius, bet tėvas motinai nuperka vienus brangiausių („Kailiniai“), Cibulskis, puolęs Deivo tėvą ir jo galvą pasikišęs po pažastimi Tėvo Petro šventėje, surengtoje parapijiečiams („Atpirkimas“). Visa, ką matė ir girdėjo Deivas, išvysta ir išgirsta skaitytojas veikėjų dialoguose, kurie atskleidžia ne moralą, kaip reikia dorai ir teisingai gyventi, bet aiškų troškimą ir šiuos žmones vienijantį patį norą gyventi, pritapti svetimoje šalyje. Tik kaina neturi būti per aukšta. Emigravę tautiečiai negali atsisakyti bendražmogiškų vertybių, o tarp jų visuomet bus tautinės tapatybės išsaugojimas. Savo elgesiu ir supratimu Kanadoje apsigyvenę lietuviai teigia, jog žmonės – visur žmonės, nors kaimynai kanadiečiai iš pradžių manė ne visai taip.
Novelėse apie lietuvių emigrantų šeimą šmėkšteli ir sava vaikystė Lietuvoje. Kanados rašytojas Antanas Šileika juk lietuvių vaikas, tad daug ką panašaus patyrė, kaip ir mes, niekada nepažinusieji emigranto dalios. Pradedant reikliu griežtu tėčiu, turinčiu, be abejo, diržą, rūpestinga ir mylinčia mama, baigiant giminių vizitais, kai taip ir nesuprasi – ar jie daugiau suteikia laimės, ar privelia nesusipratimų. „Iš ten niekas neatvažiuoja“, – toks vaiko sąmonėje įsitvirtinęs Lietuvos vaizdas, išvydus tetą Ramoną jų kieme ir svarstant, ar tai nebus plėšikė, tik apsimetanti teta („Dūmai“).
Iš vaikystės kaime ne vienam tautiečiui sumirgės ir išvietė kiemo gale. Tokia pati, kokią vienintelis Kanados priemiesčio kvartale pastatė lietuvis Deivo tėvas ir dar sukrovė keturkampes laikraščio skiauteles viduje. Nors šio statinio priskyrimą lietuvių tradicijoms galima užginčyti. Neseniai aptikau amerikietę žurnalistę ir rašytoją Jeannette‘ą Walls, pasakojančią apie senelę, užaugintą laikantis teisingų tradicijų Amerikoje, kai išvietė statoma toliau nuo namų. Toks kambarys namo viduje dvidešimto amžiaus pradžioje senelės tėvui iš Teksaso atrodė neįmanomas: argi padoru po vienu stogu valgyti, miegoti ir visa kita?( Jeannette Walls, Neprijaukinti arkliai, Vaga, 2012 m.).
Neatitikimus tarp lietuviškos pasaulėjautos ir kanadietiškos tikrovės knygos veikėjai išgyvena be raudų ir skundų, kaip priešnuodį vartodami linksmą požiūrį, būdą ir humorą. O ką daryti, jei esi atklydėlis iš okupuotos neegzistuojančios valstybės? Kanada ne šiaip nevykėlių šalis, čia viskas kitaip ir geriau, net ir pirkiniai atiduodami išsimokėtinai. Taip šeimos tėvas nuperka televizorių, stebuklą patiems kanadiečiams kaimynams, susispietusiems lietuvių name pažiūrėti, ką ir kaip šis rodo („Pirkiniai išsimokėtinai“). Tėvo aiškinimas vaikams, kodėl reikėjo televizoriaus, labai įtikinantis – mama turės galimybę praplėsti žinias apie ledo ritulį. Vaikystėje, pamenu, ir maniškes praplėtė: žiūrėdavau į pasakiškos šalies Kanados ledo ritulininkus, bėda tik ta, kad buvau prigrasinta nieko neklausinėti, nes tuomet kambaryje sėdėdavo kaimynas karinio komisariato karininkas (jis neturėjo televizoriaus). Įdomu buvo girdėti tėčio „uj, riebiatam nievieziot“, o kai karininkas išeidavo – „gerai krečia kanadiečiai ruskiams“. Tuo metu, kai Deivo šeima gilino ledo ritulio žinias, Lietuvoje gyvenantiems ledo ritulys leido pagilinti politines.
„Pirkiniai išsimokėtinai“ skaitytoją gali sugundyti dalyvauti dialoguose, nes parašyti jie nesipuikuojant savo gebėjimais ar talentais, o suprantamai ir paprastai – taip, kaip kalba žmonės šeimose, kaip dažnai norisi kalbėtis. Vienas pastebėjimas: tų šeimų gyventojams privalomas humoro jausmas. Juokingos istorijos nedvelkia didaktiniais pamokymais, čia daugiau praktiški auklėjimo būdai, kaip minėtas tėčio diržas po Deivo kelionės dėdės bagažinėje iš Kanados į Ameriką. Nieko dramatiško, jokios neapykantos, tiesiog auklėtojo ir auklėjamojo santykis yra labai artimas ir susijęs su vaikų saugumo ir apsaugojimo nuo galimų nelaimių supratimu („Žmogus, kuris skaitė Volterą“). Nesiginčykite, baimė visuomet buvo patikimiausias žmogaus elgesio korektorius. Manau, kad ir socialinės darbuotojos, nepatenkintos lietuvių šeimos gyvenimo rūsyje sąlygomis, buvo išgąsdintos, šeimos tėvui ištiesus joms trečiąjį kūdikį Tomą ir tarus: „Tai pasiimkit jį“ („Mokomės vaikščioti tiesiai“). Todėl suskubo išeiti, dėl visa ko pasiteiravusios, kokio tikėjimo šitie žmonės, ir išgirdusios: „Anglikonai“.
Bruce‘as Tayloras („Montreal Gazette“) apie Antano Šileikos novelių knygą sako: „Tik neįsivaizduojamai bjauraus būdo žmogus nesimėgautų šiuo rinkiniu“. Bet ar tokie, pikti ir bjaurūs, ką nors skaito? Lietuvos skaitytojas, manau, vertina gero humoro dozes, jos veikia kaip antigripinas žiemą. Nors „Pirkinius išsimokėtinai“ galima skaityti visais metų sezonais, jie skirti paaugliams, tėvams, seneliams, jeigu jums pasisekė – ir proseneliams. Ši knyga nė vieno skaitančiojo nesužeis, neįskaudins ir nepriblokš. Jos nereikės ir praryti (dažnai giriant knygą sakoma, jog ją skaitantysis prarijo). Šis kūrinys skaitomas ramiai, daugelį vakarų, tinka po vakarienės su šeima, ar solo. Nekart pabaigę novelę nusišypsosite, jeigu esate, kaip sakoma, linksmų vidurių žmogus, tuomet kvatositės. Kanadoje ji jau pelnė keletą apdovanojimų už humorą.
Ko nerasite kūrinyje?
„Pirkiniuose išsimokėtinai“ nėra agresijos, būdingos posovietinei literatūrai. Jos veikėjai nesikeikia rusiškai, o sūnui, pasiruošusiam parblokšti iš aukšto su emigrantais kalbančią pardavėją Tretvi, tėvas sako: „Negalima stumdyti moterų. Tokius triukus pasilaikyk ledo ritulio rungtynėms“. Ir dar: vos nepamiršau pasakyti! – tai nėra autobiografinė knyga.
