Aldona Liobytė, mano mamos Emilijos sesuo, antra mano mama, ne kūną mano pagimdžiusi, bet mane mano kūne. Šiemet vasarį jai būtų 100 metų. Man ji buvo Teta Aldutė. Nežinau, kas ji buvo kitiems. Nežinau, kas ji buvo viduj, tik manau, kad jos vidus atsispindėjo gražiame pasaulyje, kurį ji kūrė aplink save. Graži siela gražiame pasaulyje. Jos nuotrauką šiam rašinėliui pasiūliau gražiausią, kokią radau. Aš manau, kad ji pritartų man. Jauna ji buvo Lietuvos gražuolė. Ji ilgėjosi savo grožio. Sakė man: nufotografuok mane taip, kad būčiau graži. Vasarą ji stovėjo savo namo verandoje atsirėmusi į turėklus. Graži kitaip. Veidas gyvenančio ir daug išgyvenusio žmogaus, kuris verkti ir juoktis moka. Ir juokėsi ji taip, kaip tik gražūs ir protingi žmonės juokiasi. Prisimenu jos juoką. Prisimenu ją rašančią, kalbančią, skaitančią. Plaukiančią skaidriame Siesarčio ežero vandenyje prisimenu. Judėjo sklandžiai ir gražiai, kaip varlė. Dainuojančią dar prisimenu, tik negaliu prisiminti jos valgančios. Ne tam Dievas ją sutvėrė. Žmonėms. Gera žmonėms buvo šalia jos.
* * *
Po mamos mirties pas ją su broliu Kristupu gyvenom. Nežinau, kuo mes būtume dabar, jeigu šalia nebūtų Tetos Aldutės. Daug vaikų jos namuose Žvėryne gyveno. Dukros jos, Laisvė ir Gintarė, mudu su broliu, tremtinių vaikai. „Aldona Liobytė rūpinasi liaudies priešų vaikais“, – buvo kalbama apie ją tais pavojingais laikais. Per karą žydų vaikus gelbėjo. Neskirstė žmonių į rūšis. Nelaimingas žmogus, tai ir mylėti jį reikia. Tada jau nesvarbu, ar žmogus geras, ar blogas. Svarbu, kad jis verkia.
Eidavo pas ją žmonės. Kostas Kubilinskas ateidavo. Sakoma, daug blogo jis žmonėms buvo padaręs. Kentėjo jis už tai. Pats sau neatleido. Teisė save. Dar gyvas būdamas jau buvo pragare. Širdį žmogus turėjo. Sakė Tetai Aldutei: „Bijau nakties, bijau užmigti. Sapnuoju žmones, prieš kuriuos nusikaltau. Jie žiūri į mane ir tyli.“ Jis ėjo ne kur nors kitur, bet pas Tetą Aldutę, nors žinojo, kad ji nepritarė jo gyvenimui. Dovana jai buvo duota – kai žmogui sunku, gyventi jo gyvenimą kartu su juo.
Vaikas buvau, po to paauglys, po to jaunas buvau, aplink mane buvo suaugę žmonės, visi jie man kalbėdavo tuos pačius be galo teisingus dalykus, o tai reiškia – nemalonius ir skaudžius. Kalbėdavo man, bet ne su manim. Aiškindavo, kaip aš turiu teisingai gyventi. Ir aš kategoriškai norėdavau gyventi neteisingai. Ir Teta Aldutė kalbėdavo man tuos pačius nemalonius dalykus ir ypač skaudžiai sakė, skaudžiau negu kiti. Mokėjo tiesą į akis pasakyti. Iškalbinga buvo. Tik niekada nepažemindavo. Jos tiesos, tais pačiais žodžiais sakomos, buvo kitokios. „Tu gyveni neteisingai, – kalbėdavo man kiti. – Jeigu taip gyvensi, eisi kiaulių ganyti ir verksi šunį apsikabinęs. Tu MAN gyvenimą gadini.“
Atkreipkite dėmesį: ne SAU gyvenimą aš gadinu, bet JAM, Žodžių Sakytojui. Aš Sakytojui nerūpėjau. Jis atlikdavo pareigą. Ir Sakytojo akyse matydavau panieką ir pagiežą. Slogu man būdavo. Man ne tik nesinorėdavo gyventi taip, kaip man liepdavo, bet nesinorėjo gyventi apskritai. Kai lygiai tuos pačius žodžius sakydavo Teta Aldutė, matydavau jos akyse ašaras. Kai ji man kalbėjo, kaip reikia gyventi, aš ja tikėdavau. Žodžiai visam gyvenimui. Išmokė ji mane priešu sau būti. Atleisti kitiems, bet neatleisti sau. „Nepadarei, vadinasi, nesugebėjai. Kaltas tik tu. Bausk save. Savo gyvenimo priežastis esi tu pats. Jeigu ne, tai esi vertas pasigailėjimo.“
* * *
Iki šiol su Kristupu prisimenam vakarus Tetos Aldutės namuose. Šviesiausi Lietuvos žmonės pas ją rinkdavosi. Rašytojai, kompozitoriai, aktoriai. Mes klausydavomės jų kalbų ir mums jie atrodė kaip dievai. Mes nedalyvavom pokalbiuose, nesupratom ir neprisimenam, ką jie kalbėjo. Siurbėm mes į save ne žodžius, bet esmes, ne žodžiais sakomas. Liko jos pasąmonėje visam gyvenimui. Ten viskas lieka. Ir džiaugsmai, ir liūdesiai. Liūdnas jie kalbas kalbėjo ir linksmas. Gražiai juokaudavo. Žavingiausias svečias man buvo aktorius Juozapas Kanopka. Teta Aldutė ir jis visą laiką šaipydavosi vienas iš kito. Tokie aštrialiežuviai abu buvo. Ir abu buvo laimingi. Patys laimingiausi už stalo. Ir kiti pasišaipydavo vienas iš kito. Tai nebuvo toks šaipymasis, kai visi patenkinti kikena, o vienam skaudu. Ten nebuvo kikenama. Juokdavosi jie. Kalbama ten buvo, bet ne plepama. Visi girdėdavo vienas kitą. Už stalo nebuvo tylinčių.
* * *
Vis galvoju, kodėl šalia kai kurių žmonių norisi būti. Teta Aldutė buvo išmintinga, sąmojinga, linksma, bet, mano galva, ne tik dėl to ji traukdavo žmones. Ji laisvę aplink save skleidė, nes pati buvo laisva. Žmogus jai tiko toks, koks yra, ir todėl šalia jos jis galėdavo būti toks, kokį Dievas jį sutvėrė. Laisvas. „Jeigu tu gyveni ir elgiesi taip, kaip tu nori, bet ne taip, kaip aš noriu, vadinasi, tu esi egoistas ir egocentrikas.“ Taip Tetos Aldutės namuose nebuvo galvojama. Ji ir jos vyras Dėdė Vytautas buvo labai skirtingi žmonės. Skirtingi buvo jų džiaugsmai ir liūdesiai. Gyveno jie savo gyvenimus ir leido vienas kitam juos gyventi. Neprisimenu jų besipykstančių. Dviejų laisvų žmonių bendras gyvenimas. Vertino tada žmonės laisvę, jos neturėdami.
* * *
Nesulaukė Teta Aldutė išsvajotos laisvės, tik vyresnę savo dukrą Laisve pavadino. Laisvė nemėgo Juozapo Kanopkos. Kodėl, niekaip negaliu suprasti. Laisvė sakė: „Mama, kai sutems ir Kanopka išeis, pasekim jį ir užmuškim.“
Šią istorija pasakoju todėl, kad, mano galva, toks Laisvės būdas buvo paveldėtas. Teta Aldutė kovojo už savo tiesą, už savo šeimą kaip liūtė, neatsižvelgdama į priemones. Taip buvo kovojama Renesanso laikais, kai neįtinkantys žmonės buvo užmušinėjami, bet ne apkalbinėjami.
* * *
Ji matė, kaip aš, jau įmitęs bernas, mėtau akmenis į kates. Jinai juokėsi iš manęs, bet jos juokas buvo liūdnas. Žmogų iš manęs ji mėgino padaryti. Turbūt turėjo vilčių, kad iš manęs kas nors išeis ir mano gyvenimo tikslas nebus užmušti katę. Vesdavo mane pas dailininkus – Tarabildienę, Makūnaitę, Žmuidzinavičių. Supažindino mane su puikiais menininkais ir puikiais žmonėmis – Kisarausku, Repšiu, Gibavičiumi. Mano gyvenimo mokytojai. Kas aš be jų? Kas aš be Tetos Aldutės? Tokia ji buvo man. Visi žmonės yra žmonės man. Visas pasaulis yra pasaulis man. Kitiems gal ir žmonės kiti, ir pasaulis kitas. Apie tai aš nieko nežinau.
Mirė Teta Aldutė prieš trisdešimt metų. Mirtis teisinga. Žmogų, koks jis buvo, parodo.
