Portalas lrytas.lt siūlo ištraukas iš naujos autoriaus knygos „Antroji Evangelija pagal Užkalnį“. Tai jau penktoji A.Užkalnio knyga.
Knygoje – tų laikų žmonės ir jų sąmonė. Ten filmai, formavę pasaulio suvokimą ir dėlioję šmaikštumo taupyklę, tabletės ir kiti vaistai, gydę labiau vaizduotę, negu kūną, laisvalaikis ir saviraiška, sugalvoti valstybės ir prievarta sušerti žmonėms, ir sportas nesportiškiausioje pasaulio šalyje. Knyga visus tarybinius žmones surūšiuoja į kelias kategorijas, nes visi iš esmės buvo vienodi ir skyrėsi tik lytimi ir likusia distancija iki grabo lentos.
Siūlome penktąją ištrauką „Tarybinės aistros: fotografija“.
* * *
Pokario fotografijos madai labai daug reikšmės turėjo seniai, dar Josifo Stalino mirties metais, 1953-iaisiais, pasirodęs primityvus fotoaparatas „Smena“ (tokiu pat pavadinimu fotoaparatas buvo gaminamas 1939–1941 metais, bet tai nebuvo nei sėkmingas, nei pigus gaminys).
Rusiškas žodis reiškia „pamainą“ su aiškiai suprantama užuomina, kad kamera skirta jaunesniajai kartai, kuri kada nors pakeis profesionalus, senuosius meistrus ir bus jiems pamaina. Prasidėjęs nuo vidutiniško modelio, paskui supaprastintas ir negailestingai perdirbtas daug kartų, 1970-aisiais šis fotoaparatas tapo reta ir netikėta tarybinės pramonės sėkme: modelis „Smena-8M“ kainavo pragariškai pigiai, 9 rublius (truputį daugiau nei du puslitriai degtinės, tiesa, vėliau kaina pakilo iki 15 rublių), ir tapo du dešimtmečius gamintu ir pardavinėtu daikteliu, kuris kiekvieną paauglį pavertė fotografu.
Fotoaparatų parduota daugiau nei dvidešimt milijonų. Palyginti su šiuo aparatu, brangus buvo net baltarusiškas „Vilija-Avto“, kainavęs 40 rublių ir pavadintas pagal upę, kurią mes vadiname Nerimi (nors, žinoma, tarybinė poetė Salomėja Nėris vartojo dar senąjį pavadinimą, rašydama: „Vilnele, bėk į Viliją, o Vilija – į Nemuną“).
Veidrodiniai fotoaparatai „Zenit“ kainavo dar mažiausiai dvigubai brangiau (priklausomai nuo modelio), o jau tada politiškai nekorektiški fototechnikos žinovai (tiksliau, visi pirkėjai) rūpindavosi, kad jis būtų pagamintas ne Baltarusijoje, Minske, „Baltarusijos optikos ir mechanikos susivienijime“, o Krasnogorske prie Maskvos. Ši fotoaparatų gamykla po Antrojo pasaulinio karo iš Vokietijos gamyklų gavo daugybę įrangos ir dokumentų, priklausiusių kaip mokestis nugalėtojui, be to, ten buvo „nukreipta“ (kaip rašoma oficialiuose dokumentuose) apie 300 specialistų iš Vokietijos, kurie kelerius metus padėjo rusams suprasti įrangą, pagrobtą iš jų Tėvynės Vokietijos (reikia suprasti, „nukreiptieji vokiečių specialistai“ keliavo į Tarybų Sąjungą nebūtinai savo noru). Čia, Krasnogorske, gamintas fotoaparatas „Moskva“, vokiečių kameros „Zeiss Super Ikonta“ klonas. Reikia manyti, kad vokiškos patirties palikimas dar ilgai padėjo šiai rusų gamyklai, nes baltarusiai niekada jų lygio nepasiekė ir neaplenkė, nors jų gaminami fotoaparatai „Zenit“ vadinti lygiai taip pat.*
Taigi fotoaparatas „Smena-8M“. Plastmasinis ir primityvesnis nei fotoaparatas net ir pigiausiame mobiliajame telefone šiandien, turėjo labai nedaug funkcijų, pigų prastą objektyvą, suprantama, jokio automatinio fokusavimo (turbūt juokaujate), tačiau kažkodėl turėjo įtvarą blykstei ir buvo paruoštas jai sinchronizuoti.
Niekas niekada nematė, kad šis aparatas būtų naudojamas su blykste: tai būtų kažkas panašaus, lyg traktorių dabinti neoniniais šviestuvais arba kinkomame vežime įtaisyti kompaktinių plokštelių grotuvą su šešių garsiakalbių komplektu.
Juostelė – kad ir nelabai kokybiška – kainavo pigiai ir buvo laisvai prieinama. Turiu omenyje nespalvotą juostelę, kurią buvo galima ryškinti namų sąlygomis nusipirkus reaktyvų – ryškalo, fiksažo mišinių, ir pamatavus temperatūrą termometru. Teoriškai reikėdavo dar ir distiliuoto vandens, bet kur tu jo gausi – tad užtekdavo ir virinto.
* Fotoaparatai „Zenit“, nors buvo sunkiai gaunami Tarybų Sąjungoje, mat paklausa beveik visada viršijo pasiūlą, buvo viena iš nedaugelio prekių, kurią suktesni tarybiniai turistai galėdavo legaliai išsivežti, parduoti užsienyje ir gauti – jei pasisekdavo – kelias dešimtis dolerių už fotoaparatui išleistas kelias dešimtis rublių. Tai prilygo maždaug vieno rublio iškeitimui į vieną dolerį ir buvo bene keturis kartus geriau nei spekuliacinis kursas juodojoje rinkoje; be to, už neteisėtas valiutines operacijas dar buvo galima ir nejuokingą bausmę užsidirbti.
* * *
A.Užkalnio knygą „Antroji Evangelija pagal Užkalnį“ galite įsigyti čia.
