Troleibusai, diogenai ir Mickevičius (knygų apžvalga)

Kelionių aprašymai ir kelionių eseistika – savitas ir dažniausiai netgi pelningas literatūros žanras, patenkinantis iš prigimties tingaus žmogaus troškimą keliauti nepakeliant užpakalio iš patogaus krėslo.

Dabar Lietuvoje populiarėja spalvingos, gausiai nuotraukomis iliustruotos kelionių ataskaitos – tam tikras kelionių vadovo ir asmeninių įspūdžių mišinys. Dažnai juos rašo ypatingų rašymo gabumų neturintys asmenys, todėl skaityti jas gana nuobodu. Įspūdžiai pateikiami gan sausai, žurnalisto stiliumi, asmeniniai pastebėjimai nėra itin originalūs, o nuo nesibaigiančio vietovių vardijimo greit pavargsti.

Pradžią šiam antplūdžiui tikriausiai davė Martyno Starkaus ir Vytaro Radzevičiaus kelionių knygos (beje, tikrai išsiskiriančios iš bendro srauto ir pakankamai originalios). Kol kas neturime nei savo Paulio Theroux, nei Bruce'o Chatwino ar Billo Brysono. Rolando Rastausko klajonių esė yra labiau pasaulio ir ypač Europos dabartinės kultūros ir jo paties mąstymo procesų refleksija, o ne kelionių tekstai. Galbūt arčiausiai norimo idealo būtų Tomo Venclovos tekstai, bet ir jie pernelyg sausi, kai kur virstantys pastabomis ar dienoraščiais, o ne kelionės, kaip gyvenimo būdo, apmąstymu. Smalsumo ir gyvų žmonių, jų istorijų – štai ko trūksta lietuviškoje kelionių literatūroje.

Šią ilgą įžangą pateikiau kaip kontekstą naujai Herkaus Kunčiaus knygai „Trys mylimos“. Joje pateikiamos autoriaus esė apie Turkiją, Bulgariją ir Gruziją. Pats autorius rašo, kad tai „trys kelionės į būtąjį laiką. Ten – nesvarbu, kur šiandien bebūčiau ar ką beveikčiau – man visada norisi sugrįžti – prie Bosforo, į Kaukazą ar Balkanus“. Šią knygą atsiversdamas ypatingų lūkesčių neturėjau – H.Kunčius visada moka nustebinti ir spėlioti, ką rasi atsivertęs jo knygą, – tuščias reikalas.

Pradėjęs skaityti, niekaip neatsikračiau įspūdžio, kad esu vedžiojamas už nosies. Kad man rodomi, pasak Juozo Erlicko, „pigūs triukai su degtukais ir jūrų kiaulytėmis“. H.Kunčiaus knygos yra tarsi klajojantis cirkas – užsuki į jį pažiūrėti barzdotų ponių, striptizo ir girtų klounų ir tik išėjęs supranti, kad visą tą laiką juokeisi iš savęs ir bjaurėjaisi taip pat savimi.

Pirmoji esė „Pusmėnulis, nugalėjęs erelį“ yra apie Stambulą. Ji trumpiausia, prigrūsta kultūrinių nuorodų, citatų ir istoriografinių faktų. Tai savotiškas lėkštų kultūrinių kelionių rašinių pastišas, kuriame išryškinamos visos tokio pobūdžio literatūrai būdingos klišės: apsiskaitymo demonstravimas, atkaklus lietuviškų pėdsakų ir ryšių ieškojimas (šiuo atveju Stambule mirusio Adomo Mickevičiaus). Žaisdamas kalbos ir turistinio požiūrio klišėmis, H.Kunčius sukuria tekstą dvigubu dugnu – gali skaityti jį rimtai, gali su kreiva šypsena veide, bet vis tiek apsigausi. Rimtesnė ir įdomesnė gaida suskamba esė pabaigoje, kur autoriaus leidžiasi ieškoti A. Mickevičiaus namo. Ten pajunti ir ilgesį ir miesto dvasią.

Tiek šiame tekste, tiek esė apie Bulgariją ir Gruziją autorius leidžiasi pasroviui, paklūsta aplinkybėms, žmonėms, miestų gatvių vingiams. Jis yra daugiau pasyvus stebėtojas ir sugėrovas nei valingas proceso dalyvis. Jis yra „užimamas“, vežiojamas, linksminamas, girdomas, į jo ausis liejasi aplinkinių vargai, bėdos ir džiaugsmai, kuriuos H.Kunčius, savo ruožtu dar pašaržavęs, perteikia mums.

Postsovietinės erdvės, Rytų Europos bohemos gyvenimo kronikomis, daugiadienių išgertuvių ir moterų paieškų aprašymais ironizuojamas pas kelionių literatūros žanras. Skaityti smalsu iš dalies ir todėl, kad nuolat galvoji – kada gi jau pasakotojas nulūš? Gal jau pagaliau atsigėrė? Šitaip autorius ironizuoja ir patį save, ir mus, kurie būtent to iš jo tikisi.

Tuo pat metu Gruzijos ir Bulgarijos kultūrinis gyvenimas parodomas tarsi iš vidaus – teatras, opera, leidyklos, redakcijos. Viskas pažįstama ir aišku. Iš dalies būdinga ir mums. Kalbėdamas apie svetimų šalių kultūrą ir menininkus, H.Kunčius tarsi užsimena ir apie mūsiškius. Galima lyginti tų šalių ar mūsų šalies nenaudai, bet ar verta?

H.Kunčiaus probėgšmais aprašyti žmonių portretai – pagaulūs, ko vertas vien Bulgarijos literatūros klasikas Georgijus ir jo gerbėjų bei moterų palyda. Įspūdingi ir įvairių Gruzijos žmonių portretai, šioje šalyje gyvenančių lietuvių paveikslas.

Ši knyga perskaitoma greitai, smagiai ir ją užvertęs jautiesi, tarsi būtum su visa joje aprašoma marga kompanija pasėdėjęs restorane. Tai tikrai alternatyvus ir gyvas žvilgsnis į aprašytųjų šalių tikrovę. Kam tie kultūros paminklai ir vienuolynai, jei gali pabendrauti su gyvu žmogumi?

Esama knygų, kuriomis džiaugiesi vos paėmęs į rankas, dar nepavartęs, nežinodamas, kas slypi tarp jos viršelių. D.Staponkutės „Iš dviejų renkuosi trečią“ – būtent tokia knyga: skoninga, gražiai išleista, daili, su puikiomis Arūno Baltėno darytomis Nikosijos ir Sankt Peterburgo nuotraukomis. Tai, kad knyga įspūdingai atrodo, – nenuostabu, jos išvaizdą kūrė Sigutė Chlebinskaitė. Na, o kas slypi tarp viršelių?

„Iš dviejų renkuosi trečią“ – antroji nuo 1989-ųjų Kipre gyvenančios ir kuriančios rašytojos bei vertėjos D.Staponkutės knyga. Autorės „odisėja“ sudaryta iš penkių skyrių, kuriuose aptariamas gyvenimas svetur. Analizuojama iš tėvynės išvykusio žmogaus savivoka, santykis su svečia ir sava šalimi, kūryba, kalba, šeima. Nors ne, galbūt šis sakinys nėra tikslus. Šioje knygoje aptariama dvi tėvynes turinčio žmogaus savivoka. Viename interviu autorė vadina tokius žmones „diogenais“ (gr. dyo – du; genos – giminė, kilmė), dvigubos tapatybės žmonėmis. Tarp šių dviejų tėvynių įsiterpia trečioji – nepritapimas, kai ilgą laiką sieki susigyventi su nauja šalimi, supranti, kad visiškai savas čia nebūsi, o sugrįžęs į gimtinę pamatai, kad ir ji pasikeitė, kad ir čia jau nebesijauti visiškai savas. Ta trečioji būsena – aktualiausias knygos pamatas, ją išgyvena daugybė svetur išvažiavusių lietuvių; iš dalies jiems, apie juos ir netgi jų vardu rašo ir kalba autorė. Kita vertus, ši esė knyga – ir šiuolaikinio, „globalaus“ žmogaus gyvenimo ir būsenos apmąstymas. Kas esi, kodėl skubi, kaip tai atsiliepia tau, tavo šeimai, vaikams?

„Iš dviejų renkuosi trečią“ nagrinėjamos labai svarbios bei skaudžios kalbos ir šeimos temos. Ar kalba ir yra tėvynė, kuri kalba ja yra? Kiek prarandi svetur rašydamas ir mąstydamas iš kitos šalies atsinešta kalba? Kaip perduoti vaikui savo tėvynės, su kuria jį jau menkai kas tesieja, jausmą? Kaip vaikams perduoti kalbos jausmą? Kartu aptariami ir motinos ir dukros santykiai, skirtingų tautybių sutuoktinių bendravimo ypatumai.

Savo esė D.Staponkutė meistriškai derina racionalią analizę, savianalizę, savirefleksiją ir jausmą, aistrą. Jos tekstas skaidrus, sutramdytas, sklandus. Visi čia minėtieji aktualūs ir keblūs klausimai aptariami atvirai, sąžiningai. Pasak filosofo Daliaus Jonkaus, „Staponkutės kūrybai (...) suprasti labai paranki ispanų mąstytojo Juano Ortegos-y-Gasseto pasiūlyta perskyra, pagal kurią Viduržemio jūros regiono kultūra yra persmelkta įspūdžių ir jusliškumo, o germanų – Šiaurės ir Vidurio Europos – kultūra kupina refleksijos. Ši knyga liudija sėkmingą abiejų kultūros pavidalų sintezę“.

Knygoje nagrinėjami kalbos ir kalbų, tėvynės ir tėvynių tekstai – ryškiausia, bet ne vienintelė esė siejanti gija. D.Staponkutė rašo ir apie keliones: Ameriką, Pakistaną, Stambulą, Barseloną, aprašo savo studijas Sankt Peterburge (tuometiniame Leningrade). Jos tekstai nuausti ir iš atminties, susitikimų su žmonėmis, aplankytų šalių ir miestų jausenos ir įdomybių. Visur bandoma reflektuoti sava jausena, savas santykis su Rytais, Vakarais, JAV.

Ši knyga – tikrai viena geriausių (jei ne geriausia) praėjusių metų esė knygų. Iš lietuviškų esė srauto ji gana ryškai išsiskiria. Autorė savo apmąstymus ir refleksijas užrašo vadovaudamasi klasikine esė. Jos tekstai nėra amorfiški, išskydę, migruojantys tarp žanrų ribų, kas būdinga lietuviškoms esė. Tekstuose taip pat nėra to privalomojo ironijos langelio, per kurį lietuvių eseistai žvilgčioja į pasaulį. Ta iš pažiūros smagi ironija, nuolatinis pokštavimas ir reliatyvumas jau gerokai nusibodę. Tad rimti, bet ne sunkiasvoriai kultūrinių, mitologinių aliuzijų kupini, permąstytos asmeninės patirties tekstai – puiki atgaiva.

Antologijos – puikus būdas susipažinti su kurios nors šalies, epochos, literatūrinės pakraipos rašytojais. Tai platus ir kiek paviršutiniškas žvilgsnis į tam tikrą kultūros pjūvį ar reiškinį. Dažnai jos būna labai storos ir ne ką mažiau nuobodžios, kol prasibrauni pro darnias apsakymų ar poezijos gretas prie tau asmeniškai įdomaus kūrinio, nusvyra rankos.

Bet antologijas galima sudaryti nestandartiškai, išradingai, įdomiai, pritaikyti kasdieniam skaitymui. „Troleibusų istorijos“ – galbūt pirmasis tokios lietuviškos antologijos pavyzdys. Joje surinkti 14 autorių apsakymai. Pradedama nuo XX a. antrosios pusės meistrų – Ričardo Gavelio, Jurgio Kunčino, Sauliaus Tomo Kondroto ir baigiama jaunais, neseniai debiutavusiais autoriais – Ieva Toleikyte, Jurga Tumasonyte, Aleksandra Fomina. Kas juos vienija? Kokiu pagrindu jie atsidūrė po vienu viršeliu?

„Klumpės, berželiai ir tyra meilė gimtajai žemei? Ne! Lietuvių literatūra jau seniai išlipo iš klumpių, apsiavė sportbačius ir išėjo pasidairyti po triukšmingas miesto gatves“ – gana rėksmingai ir, beje, pasenusiu prieškario „keturvėjininkų“ ir „Trečio fronto" tonu rašoma viršelyje. Ir rašoma smarkiai pro šalį. Taip, šie apsakymai nėra lyrinė ar agrarinė proza, bet kad esama vakarietiškos, miestietiškos lietuvių literatūros ir prozos visi žino jau gal mažiausiai 30–40 metų. Ir čia pateikiami tikrai rinktiniai jos pavyzdžiai.

Kodėl pasirinkti šie autoriai ir būtent tie, o ne kiti apsakymai, tegul atsako pats sudarytojas. „Apsiribojau per pastaruosius trisdešimt penkerius metus – tai yra per paskutinį LTSR gyvavimo dešimtmetį ir du Nepriklausomybės dešimtmečius – pasirodžiusia trumpąja proza“, – rašo L.Katkus. Pagrindiniai teksto filtrai, pasak jo, buvo geras ir intriguojantis pasakojimas, susitikimo su Kitu (kitu žmogumi, aplinka, laiku) tema, humoras, šiek tiek fantastikos ir magijos, na, ir, žinoma, mūsų dviejų didžiausių miestų simbolis, ištvermingas ir ištikimas miestiečio draugas – troleibusas.

„Nors mano tikslas nebuvo surinkti visus apsakymus su troleibuso motyvu, jei reikėjo rinktis iš kelių įdomių kūrinių, tie, kuriuose šmėkšteli jo siluetas (pamatysite, kokiose netikėtose vietose!), turėdavo pirmenybę“, – rašo sudarytojas.

Štai kodėl nenustebkite tarp girdėtų autorių aptikę mažai kam žinomą Vidą Dusevičių. Antologijoje esantis jo tekstas „Paprastasis troleibusas“ – net ne apsakymas, o biologinės rūšies aprašymo parodija. Blankoka, bet vietomis visai šmaikšti. Šis apsakymas turbūt vienintelis visiškai „troleibusinis“, kituose tekstuose ši transporto priemonė, vartojant sudarytojo terminą, tik „šmėkšteli“.

Verta paminėti ir dar vieną dalyką, kurį turėtų priminti ši antologija: troleibusas, deja, tampa nykstančia miesto atgyvena, vis garsiau kalbama, kad juos reikia naikinti. Prieš tokį naikinimą pasisakau ir aš (ir, tikiuosi, šios antologijos skaitytojai). Tik pagalvokite, kaip pasikeistų, kaip nublanktų miestai, nelikus troleibusų. Jau nekalbu apie kitas problemas, kurias iš esmės reikėtų aptarti ne su knygomis susijusiose radijo laidose.

O pačioje knygoje apsakymai suskirstyti ir pagal skaitymo laiką (jį žymi stori juodi brūkšniai). Jei važiuojate porą stotelių, jums užteks „zuikio“ ar vieno brūkšnio apsakymo, o jei iš Saulėtekio į Stotį, gali tekti perskaityti ir trijų brūkšnių (valandos ir ilgiau) apsakymą.

Antologija iš tikrųjų marga ir įvairi, iškelianti keletą primirštų vardų – Tomą Staniulį, kuriam čia atstovauja apsakymas apie gintaro kontrabandą iš Kaliningrado, ar A.Fominą, rašančią apie merginos Mairos mintis, važiuojant troleibusu.

Apie daugumą kitų autorių ir jų kūrybos bruožus jau prirašyti vos ne ištisi kritikos tomai, tad smulkiai jų nagrinėti nesiimsiu.

„Troleibusų istorijos“ – maloni antologija. Maloni ji tuo, kad primena, jog lietuvių proza yra įvairi, ji ne beviltiška ar pasenusi. Manau, ne vienas, anksčiau bodėjęsis lietuvių literatūra, perskaitęs Gintaro Beresnevičiaus „Aitvarą“ ar du S.T.Kondroto apsakymus, puls ieškoti jų knygų. Jei taip įvyks, šios antologijos egzistavimas bus visiškai pateisintas. Tikiuosi, kad „Troleibusų istorijų“ pavyzdžiu bus pasekta, ir žaismingų, išradingų antologijų pasirodys ir daugiau.

LRT Klasikos laida „Ryto allegro“