G. Feiferis – Harvardo universiteto absolventas, politikos apžvalgininkas, buvęs „National Public Radio“ Maskvoje ir Laisvosios Europos radijo Prahoje korespondentas, šiuo metu bendradarbiauja su „Agence France-Presse“, NPR, „Foreign Affairs“, „The New Republic“ ir „World Policy“.
Jis yra Harvardo universiteto Daviso Centro Rytų ir Centrinės Europos studijų centro bendradarbis. „Rusai: žmonės už valdžios fasado“ („Russians: The People Behind the Power“) – trečioji žurnalisto knyga, pirmosios dvi – „The Great Gamble: The Soviet War in Afghanistan“ ir „Spy Handler: Memoir of a KGB Officer, The True Story of the Man Who Recruited Robert Hanssen and Aldrich Ames“.
1991-ųjų vasarą, būdamas devyniolikos, Gregory Feiferis pirmą kartą apsilankė SSRS. Praleidęs tris mėnesius Maskvoje, savaitę keliavo po Baltijos šalis. Rugpjūčio 19 d., viešėdamas Vilniuje, sužinojo, kad Maskvoje vyksta perversmas ir skubiai grįžo sekti įvykių.
Vėliau ne kartą lankėsi Rusijoje, 1999 m. persikėlė į Maskvą. Žurnalistas savo akimis matė B. Jelcino iškilimą ir žlugimą, stebėjo, kaip Putino valdoma Rusija virsta autoritarine valstybe, keliančia grėsmę ne tik savo piliečiams, bet ir kaimynėms. 2008 m. G. Feiferis išsamiai nušvietė Rusijos ir Gruzijos karą, rengė reportažus, rašė straipsnius apie „Gazprom“, kaip Maskvos politinį įrankį.
Knygoje „Rusai: žmonės už valdžios fasado“, JAV išleistoje prieš metus, autorius piešia Rusijos portretą, apžvelgdamas kertinius jos istorinius įvykius, meistriškai įpindamas kultūros, visuomenės ir politikos veikėjų (nuo „Pussy Riot“ iki E. Snowdeno) komentarus, žmonių liudijimus ir anekdotus – taip atskleisdamas rusų nacionalinį charakterį. Tai knyga, paaiškinanti, kas ir kodėl šiuo metu vyksta Rusijoje, tai ne tik ekskursais į šalies praeitį, kontroversišką dabartį, bet ir provokuojanti diskusiją apie šalies ateitį.
Rusiškų šaknų turintis G. Feiferis (jo motina rusė) gyvena Bostone (JAV) su žmona Elizabeth ir dviem vaikais – Sebastianu ir Vanessa.
Knygoje „Rusai“ autorius pasakoja ir apie savo kilmę, senelius ir tėvus: „Kaip ir daugeliui žmonių, kurie gyveno valdant Stalinui, mano mamai – ji gimė vienišai motinai (jos vyras, lėktuvų konstruktorius, buvo suimtas 1937 m. per Stalino Didįjį terorą) – pasisekė, kad liko gyva. Vaikystėje, kurią praleidau kaimiškame Konektikute, kartu su mumis gyveno mano senelė – labai miela, bet nelabai susigaudanti aplinkoje, tarsi žuvis, ištraukta iš vandens, – aš beveik nieko nežinojau apie šį ir kitus išbandymus, tekusius jos daliai. Senelė gimė prie Volgos įsikūrusiame Kazanės mieste; jos senelis, šeimos patriarchas, buvo sumanus prekiautojas, kuris išgyveno per pilietinį karą, prasidėjusį po 1917 m. revoliucijos, tiekdamas bolševikams labai reikalingus miltus. Sklandė legenda, kad mano proproprosenelis pagal grūdų kvapą galėjo atskirti, kokiame regione jie užauginti.
Mano motina sutiko mano tėvą, amerikietį, 1959 metais. Tuo metu jis dirbo gidu pirmoje amerikiečių parodoje Maskvoje, kurioje įvyko garsieji Nixono ir Chruščiovo debatai. Veržlus, mėgstantis bendrauti dvidešimt šešerių metų vaikinas, baigęs Prancūzijos istorijos studijas Harvarde, tarnaudamas Kariniame jūrų laivyne pramoko rusų kalbos, nes įsismarkavęs Šaltasis karas kėlė susidomėjimą Sovietų Sąjunga.
Jis atvyko į Maskvą susiviliojęs galimybe patyrinėti užkeiktą Amerikos priešą ir susižavėjo nuostabiai šiltais ir neoficialiais jo sutiktų žmonių santykiais; jų draugystė jam dažnai atrodė tvirtesnė ir ne tokia paviršutiniška kaip Vakaruose, iš dalies dėl to, kad ji padėdavo išgyventi sunkiomis sąlygomis. Studijuodamas Kolumbijos universiteto doktorantūroje, jis, pasinaudodamas mainų programa, netrukus metams grįžo į Rusiją mokytis Maskvos valstybiniame universitete ir Maskvos teismų posėdžiuose rinkti medžiagos savo pirmajai knygai „Justice in Moscow“ („Teisingumas Maskvoje“) – ji padėjo jam pradėti sėkmingą žurnalisto karjerą. Paskui jis dar ne kartą lankėsi Rusijoje rengti reportažų.
Tėvas pamatė, kad čia lengva rasti bendrą kalbą ne tik su vyrais, bet ir su moterimis, nors jo romanas su mano motina vis tiek buvo neįtikimas. Manau, kad jos gyvenimo istorija – nuo pirmųjų dienų šaltoje Sibiro trobelėje iki jaunystės pasilinksminimų su bohemiškais draugais Maskvoje – puikiai atskleidžia kai kurias esmines vertybes, kurios lemia politinę ir ekonominę rusų elgseną. O aš, iš pradžių atvykęs į Rusiją iš smalsumo, nes ši šalis man atrodė įdomi, grįždavau čia todėl, kad maniau įžvelgęs žmonių pažiūrų bei elgsenos ir to, ką buvau skaitęs apie Rusijos istoriją koledže ir doktorantūroje, panašumų; man atrodė, kad ši šalis teikia galimybę perprasti žmogaus egzistenciją.“
Išėjus knygai „Rusai: žmonės už valdžios fasado“ praeitų metų vasarį, Vakarų spaudoje netrūko interviu su autoriumi ir atsiliepimų apie naują knygą.
„Publishers Weekly“ negailėjo pagyrų: „Gregory Feiferio knyga „Rusai“ – tai įspūdingas žurnalistikos pavyzdys, be galo paveikus istorijos, aktualijų, šeimos istorijų, pokalbių ir asmenine patirtimi paremtų pasakojimų kokteilis, paaiškinantis, kokie veiksniai formavo rusų pasaulėjautą, pažiūras ir elgseną, šalies socialinę ir politinę sistemą, žodžiu, visa tai, kas kartais glumina vakariečius.
Autorius nuosekliai kuria detalų šalies bei jos žmonių portretą ir aptaria Rusijos vaidmenį kintančiame nūdienos pasaulyje: nuo nerimą keliančių alkoholizmo mastų iki Sibiro kalėjimų, nuo rusų menininkų iki korupcijos ir klanų politikos.“
Patricia Kranz iš „Overseas Press Club of America“ pabrėžė, kad knyga pasirodė kaip niekad laiku: „Sekdami agresyvius Vladimiro Putino veiksmus Ukrainoje, viso pasaulio žmonės ėmė domėtis Rusija net labiau, nei prieš du dešimtmečius, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Gilindamasis į rusų nacionalinį charakterį Feiferis savo knygoje analizuoja gyvenimo Rusijoje paradoksus: kodėl rusai jaučia tokį priešiškumą Vakarams?
Galbūt priežasčių reikia ieškoti jų istorijoje ir savimonėje? Feiferis atskleidžia, kad tam tikri dalykai, kurie vakariečiams atrodo sveiku protu nesuvokiami, labiau pasigilinus, pasirodo visai logiški. Buvęs NPR korespondentas [...] nuosekliai kuria šiandieninės Rusijos portretą: nuo galingų oligarchų iki skurstančių močiučių, prašančių išmaldos Maskvos gatvėse. Žingsnis po žingsnio autorius atskleidžia istoriją visuomenės, kuri net ir slegiama autoritarinio režimo trykšta gyvybingumu, ir paaiškina, kodėl Putinas Rusijoje iki šiol toks populiarus, nors atotrūkis tarp turtingųjų ir eilinių žmonių vis didėja.“
Knyga žiniasklaidos vadinama „gilių įžvalgų rinkiniu, „savotišku pradžiamoksliu“, „viena geriausių kada nors amerikiečių žurnalisto parašytų knygų, leidžianti suvokti, kas yra Rusija“, pabrėžiama , kad G. Feiferio pateikiama Rusijos politinės sistemos analizė nestokoja niūrių spalvų: Putinui valdant, kaip niekad suklestėjo korupcija ir banditizmas, visur įsigalėjo mafija. Iš kitų panašios tematikos leidinių ši knyga išsiskiria tuo, kad autorius simpatizuoja eiliniams rusams, įstrigusiems tarp autokratiškos carinės-komunistinės praeities ir abejotiną ateitį žadančios globalizacijos.“
Keletas Gregory Feiferio citatų iš interviu, išėjus knygai „Rusai: žmonės už valdžios fasado“.
„Sočio olimpinės žaidynės buvo tradicinis rusiškas renginys. Nepamirškite, kad tai šalis, kuri Sankt Peterburgą, turėjusį tapti europietiško miesto pavyzdžiu, pastatė pelkėje, šalis, kuri buvo užsimojusi paskleisti komunizmą visame pasaulyje. Tam tikra prasme, olimpinės žaidynės – tai dar vienas grandiozinis projektas, kurio tikslas išversti Vakarus iš klumpių. Tačiau kaip tik Sočio olimpinės žaidynės geriausiai parodo, kokia Rusija atsilikusi. Jeigu pažvelgtumėte, kas joje dabar dedasi, pamatytumėte, kad Maskvoje pilna prabangių automobilių ir prašmatnių restoranų, bet užtenka pavažiuoti 80 kilometrų nuo Maskvos ir pamatysime mirštančias gyvenvietes. Net nereikia kastis į Sibiro glūdumą.“
„Dauguma vakariečių – ir valdžios, ir žiniasklaidos atstovų – naiviai tikėjo, kad ministras pirmininkas Dmitrijus Medvedevas, 2008–2012 metais ėjęs Rusijos prezidento pareigas, buvo reformuotojas. Iš tikrųjų Medvedevas tebuvo fasadas – liberalesnis, vakariečiams labiau priimtinas Putino, kuris iš tikrųjų tampė už virvučių, veidas.“
„Rusija – kontrastų ir paradoksų šalis. Taip, jos plotas didžiausias pasaulyje, bet dėl itin šaltų žiemų didžioji jos dalis netinkama gyventi. Nuolatinė kova su atšiauriomis sąlygomis žmonių sąmonėje įtvirtino mintį, kad norėdami išgyventi jie turi burtis į dideles grupes ir kad individas yra silpnas. Ilgainiui susiformavo savotiškas fatalizmas, pasireiškiantis įsitikinimu, kad vieno žmogaus pastangos ką nors pakeisti – bergždžias reikalas.“
„Daugumai rusų rūpi tie patys dalykai, dėl kurių nerimauja ir amerikiečiai: kaip pragyventi, užauginti vaikus, uždirbti daugiau pinigų ir pagerinti gyvenimo kokybę. Jie kritikuoja biurokratų savivalę ir skundžiasi, kad visi pinigai sutelkti Maskvos ir Sankt Peterburgo išrinktųjų rankose, kai likusi šalies dalis skursta. Bet vos kalba pasisuka apie Rusijos valdžios ir apskritai valdymo sistemos ydas, tampa aišku, kad rusų visuomenė funkcionuoja visiškai kitaip nei vakarietiškoji ir yra grįsta kitokiomis vertybėmis.“
„Kur vakariečiai įžvelgia korupciją ir asmeninės laisvės suvaržymus, jų nuomone, neabejotinai pakertančius visuomenės gyvybingumą, dauguma rusų mato būtinus veiksmus stabilumui išsaugoti – suprantama, turiu galvoje Putino politiką su visomis jos ydomis.“
Susitikimas su GREGORY FEIFERIU Vilniaus knygų mugėje – vasario 21 d., šeštadienį, 15 val. LITEXPO salėje 5.1.
