– O kaip svečiai? – klausiu žiūrėdama į laikrodį.
– Palauks. Reikia pavalgyti prieš balių. Pasirūpinsim savimi, o kiti maistu patys pasirūpins.
Užkandę ir aptarę naujus įspūdžius, pajudame jo namų link. Pravažiuojame transseksualų klubą, ligoninę, vaikų psichiatrijos kliniką. O kur parduotuvės? Pradedu nerimauti anksčiau nepasirūpinusi lauktuvėmis.
Bet Romas pasirūpina viskuo. Porą valandų prašnekame gurkšnodami karštą vyną, kol pasirodo pirmasis svečias – Jaunius, gaminantis baldus pagal užsakymą. Guvus vaikinas, šiuo metu gyvenantis Lietuvoje, bet vis dar turintis užsakymų Vokietijoje, nes čia baigė mokslus ir kurį laiką dirbo. Jo teigimu, tėvynainiai negeba visko atlikti iki galo: „Nors vieną detalę ar atspalvį nusuks į šoną. Gaudami pelningus užsakymus, vis tiek chaltūrina.“ Tačiau stebisi ir vokiečiais:
– Jie čia turi tokias sąlygas, bile kaip aprūpinti, o gamina kažkokius menkniekius, apyvarta maža, vienas koks baldų komplektas per ilgą laiką. Čia tas pats, kas su buldozeriu kasti smėlio dėžę, aš jums sakau, – gestikuliuoja įsijautęs Jaunius.
* * *
Kiti svečiai – Kęstutis ir Ženia. Kęstutis buvo repo dainininkas, baigęs Berlyne germanistikos studijas ir dabar dirbantis Frankfurto banke. Ženia – neaiškaus tipo jaunuolis, prasisukęs Kęstučio dėka. Sielos brolis, kaip sako pastarasis.
Dar Kęstutis sako, kad mielai grįžtų, kad ir rytoj – susikrautų lagaminus ir grįžtų, jeigu tik kas nors mokėtų tokią pačią algą Lietuvoje.
Vėliau užsukusi Rūta su savo vyru Gediminu tvirtina, kad kol nesuaugs vaikai, niekur iš čia negali pajudėti.
– Tas tiesa, vaikai stabdo, – atitaria Kęstutis.
– Be to, Gedą Lietuvoje suvalgys, – žaviai sumirksi Rūta. – Jis iš inteligentų šeimos, nemoka lipti kitiems per galvas. O aš moku. Nesakau, kad kitus spardydama, bet jeigu ant manęs lipa, tai aš irgi lipu.
Jie žino, kur galima nebrangiai ir skaniai pavalgyti. Žino daugumą lietuviškų aktualijų, tik, kaip patys teigia, pavėlavusių metus. Kiną, spektaklius, įvykius. Sako, kad lietuvių žiniasklaidos skandalai Vokietiją pasiekia per savaitę, bet kai jau pasiekia, tai iš esmės. Giria Prezidentę D. Grybauskaitę, kaip Romas sako, Dalia – europietė, ji ir Lietuvą išvedė į Europą.
Jaučiuosi patekusi į mažą diasporos salą. Ji nebeturi nei vietos, nei pavadinimo.
Temsta ir užsidega pirmieji Frankfurto panoramos žiburiai.
* * *
Ir dar: apie vieną įvykį, kuris galėtų pavirsti lietuviško trilerio epizodu. Klausiu, kur anksčiau rinkdavosi lietuvių bendruomenė?
Pasirodo, iš tiesų buvo populiaru rinktis į sekmadienines pamaldas – daug lietuvių susieidavo. Sykį užsuko kažkoks apsivartojęs praplikęs tautietis ir užsirūkė bažnyčioje. Šalia stovėjęs kitas plikagalvis tautietis, dirbęs statybose, paprašė nerūkyti tokioje vietoje. Pirmasis prašymo nesuprato, antrajam teko panaudoti vertimą į kumščių kalbą. Rūkalius, prisidengęs priplotą nosį, išlėkė iš bažnyčios, o po valandos grįžo su dviem automobiliais, pilnais plikagalvių, ginkluotų metaliniais strypais.
Daugelis žmonių po mišių jau buvo išsiskirstę, liko tik kelios moterys su vaikais ir trys vyrai. Moterys kaip tik buvo išėjusios parūkyti už bažnyčios į lauką, o vyrai liko viduje – tvarkė vaišių stalus, kuriuos būdavo įprasta gausiai padengti susitikimo proga.
Rūkančiosios išgirdo kažkokį dunksėjimą viduje ir, nuskubėjusios prie įėjimo, vos spėjo pasitraukti iš kelio lekiančiam apdraskytam saviškiui. Jos iš paskos: „Kas vyksta?“ Tas sako: „Muša, vyrus muša.“ Pasirodo, ilgaplaukį inteligentą iš karto atjungė. Kitą vyruką, tvirto sudėjimo meškėną, savo žaliūkišką jėgą naudojusį tik gynybai, gerokai aptalžė strypu, kraujai fontanais liejosi.
Tai pamačiusios moterys pradėjo klykti, policiją kviesti, vaikai – verkti. O iš kažkurio kampo išlindęs įžeistasis rūkalius diagnozavo: „Čia ne tie.“
Ir džentelmeniškai tarstelėjo moterims išeidamas: „Atsiprašom.“
Po kiek laiko trys kerštautojai buvo pagauti, dabar sėdi kalėjime.
Lietuvių bendruomenės sekmadieninė tradicija rinktis bažnyčioje apmalšo.
* * *
– O ko tokiems gatviniams į bažnyčią trenktis? – klausiu Rūtos.
Pasirodo, jie pamaldose ieškodavo lietuvių merginų.
– Bet tai buvo beviltiškas reikalas, jos į tokius nežiūrėdavo. Prieš dešimt metų atvažiavusios merginos daugiausiai dirbo au-pairėmis. Vienos būdavo kvailos, o kitos, turėdamos smegenų, svajodavo pramokti kalbą ir likti studijuoti Vokietijoje. Tai tokios būdavo per protingos, kad su banditais susidėtų. O pirmos, dažniausiai blondinės, žiūrėdavo į turkus, lietuviai jų nedomindavo. Užtai dabar kenčia – skiriasi, o turkai jų vaikus išsiveža. Ne, nėra teisybės – kad teismas ir priteisia vaiką motinai, bet papūsk tu velniui į uodegą, jis jau išvežtas kur į Stambulą. Paskui eina ir verkšlena – jeigu ne į vietinį, tai bent į lietuvių teliką. Pačios kaltos – anksčiau reikėjo galvoti.
O Rūta viską apgalvoja iš anksto. Ji planuoja dar dvidešimt metų pradirbti Vokietijoje, kad Lietuvoje gyvendama gautų ne lietuvišką, o vokišką pensiją.
Norėčiau ir aš tiek metų į priekį numatyti ateitį.
* * *
Su Monika jau turime susiformavusius valgymo ritualus. Pusryčiaujame atskirai, nes nesutampa kėlimosi laikas. Tada ji daro pietus. Paskui aš paruošiu ko nors lengvo vakarienei.
Būtent tokiu metu kramsnojant graikiškas salotas prakalbome apie Goethe's ir Eckermano parodą, tiksliau jo iliustracijas Vysbadeno meno muziejuje.
– Nieko nesupratau – visi prierašai po paveiksliukais vokiečių kalba, be jokio vertimo, – skundžiasi draugė, krimsdama žalią lapą.
– Na, kai kuriuos buvo galima atsekti, bet ne visus, žinoma.
– Tai kad aš net negaliu atsekti. Nesu skaičiusi „Fausto“, – sumirksi intelektualioji italų rašytoja.
– A... Tai jums neprivaloma kokia ištrauka mokykloje ar visas kūrinys universitetuose?
– Ne, nebent studijuoji germanistiką.
– Aišku. O Lietuvoje ir Dante yra privalomas.
– Eik tu, rimtai? O kodėl mums tada neprivaloma skaityti lietuvių poezijos?
Neištvėrusi pradedu kvatotis. Įsivaizduoju italus palinkusius prie Vinco Kudirkos eilėraščio.
– Neprivaloma, nes mes neturime Dante's.
Atsakau ir susigėstu.
Turime ir Donelaitį, ir Baranauską, ir mažos tautos sindromą. Tik didelį palikimą turinčioms šalims užtenka skaityti savuosius ir nežinoti net „Fausto“ eilučių. Nors sako, kad šį bei tą italai skaitinėja filologijos fakultetuose iš prancūzų, vokiečių, anglų ir rusų literatūros aukso fondo. O visa kita – paslaptis.
Kaip ir paslaptis, kodėl mes neturime savo Dante's.
Įpilu dar po vieną balto itališko vyno. Susidaužiame ir susimąstome.
* * *
Ir vis dėlto Vysbadeno muziejuje labiausiai Monikai patiko gamtai skirtos ekspozicijų salės, kuriose pristatomi įvairiausi gyvūnai ir aiškinama, kam reikalingos jų spalvos, kaip jie slepiasi, ginasi, poruojasi.
– Žinai, ten labai patiktų mano tėčiui, jis dingtų tose dirbtinėse džiunglėse visai dienai. Vaikystėje jis pririnkdavo lervų į kokį nors nedidelį indelį ir mes stebėdavome, kaip iš jų išsirita didelis grožis – lengvai pakylantis drugelis. Tai vienas ryškiausių mano vaikystės prisiminimų, – nostalgiškai nusišypso Monika.
Štai tokia ta grožio metafora. Mokykloje ji dabar išgyvena tą pačią bjaurasties ir kantrybės stadiją – vaikai neklauso, nenori mokytis, tampa pasislėpusiu glituliu mažame indelyje. Tačiau vieną dieną ir jie išskris į pasaulį. Kiekvienas savaip gražus, su savo sparnais.
– Aha, visko gali būti, – linkteli Monika, atsakydama į mano fantaziją.
* * *
Pirmąsyk pirtyse Monika apsilankė viena pati. Sakė, kad viską darė atvirkščiai, į kitus bežiūrėdama, bet nepagalvodama apie eiliškumą. Iš pradžių nuėjo į moterų dušą. Pamatė, kaip moterys po stipria vandens srove trenkasi galvas, trinasi kempinėmis ir pan. Iš tiesų tai buvo jau namo einančios moterys, tačiau iš kur Monikai žinoti jų trajektorijas?
„A, turbūt, kad patektumei į pirtis, turi būti labai švarus“, – pagalvojo Monika ir pakartojo procedūrą.
Vos tik įėjęs pamatai iškabintą rekomendacijų sąrašą. Pradėti reiktų nuo trumpiausio laiko ir silpniausio apšilimo. Tada ilginti laiką ir keliauti į vis kaitresnes pirtis, baigiant specialia procedūra, atliekama rankšluosčiu mosikuojančio turko. Atsivėsinti galima šaltame duše arba kubile, po lediniu kriokliu arba baseine. Tačiau, žinoma, švariai apsipraususi Monika nedarė jokio laipsninio apšilimo, o pradėjo iš karto nuo karščiausios saunos. Į „screaming pool“ („klykseiną“, kaip ji sako) net nelipo, tik daug vėliau įkalbėjau ją atsigaivinti šaltame vandenyje.
Taigi, pabaigusi silpniausius garus skleidžiančia pirtimi, ji išėjo namo. Dušas buvo trumpas, tiesiog gaivinantis, nes juk prieš tai jau labai švariai išsimaudė.
Juokiausi iki negalėjimo, kai ji man visa tai papasakojo. Kitąsyk pirtintis ėjome kartu ir Monika iškrėtė dar vieną pokštą. Guli ant aukščiausio saunos laiptelio ir dejuoja, kad jai jau per karšta.
– Tai nusileisk laipteliu žemiau, – patariu atlaisvindama vietą.
– Na jau, pavirsiu į skrebutį.
– Taigi kuo aukščiau, tuo karščiau, o kuo žemiau, tuo vėsiau.
– Rimtai? Aš galvojau atvirkščiai – kuo arčiau krosnelės, tuo karščiau, o kuo toliau nuo jos, tuo vėsiau. Taip visus kartus ir perkaistu. Mamma mia, iš kur tas mano kvailumas!
Turbūt nieko stebėtina, kad ne visiems italams reikia pirčių. Arba kad ir tradicinio požiūrio į suledėjusį sniegą. „O tu jį bandei kada su apelsinais?“ – pasnigus klausia Lietuvoje gyvenanti italė. Taigi išeina toks skanus gėrimas. Apelsinai, ledukai, džino lašelis ir viską siurbiam šiaudeliu.
Pasižadu kitąsyk pirties procedūras pradėti atvirkščiai, nuo kito galo.
* * *
Vakar susiruošėme pasikultūrinti – pasirodo, Vysbadeno Rašytojų namai gauna nemokamų bilietų į Operos ir baleto teatrą.
Maža to – turi jame ir atskirą ložę.
Monika sutartu laiku jau stovėjo prie mano durų dailiai apsirėdžiusi ir šypsodamasi, kai aš čiuožinėjau po kambarius rinkdamasi ridikiulį ir operai būtinus aprangos niuansus. Žinoma, matys mus vien senjorai, bet visas Vysbadenas – senjorai, tad jeigu jau puoštis, tai puoštis.
Tik atvykusios užverčiame galvas pasigrožėti auksiniais teatro skliautais, tačiau mokėti už palto pakabinimą Monika griežtai atsisako: „Aš nemokėsiu dviejų eurų už tokį menkniekį“, – kaip kirviu nukerta susumuodama mūsų biudžetą, man atsidaryti piniginės irgi neleidžia. Užtat noriai atsisveikina su trimis eurais bufete per pertrauką, pirkdama šokoladinius saldainius su likeriu.
Pasirodo, mūsų ložė atskirai užrakinama, tad joje galima palikti ir dramblį, ne tik paltus. Techniškai visi dainuoja tvarkingai, tik baritonas spaudžia balsą lyg iš po žemių. Prieš einant į operhauzą bambėjau Monikai, kad nemėgstu operų ir, išskyrus R. Wilsono pastatymus, iš jų dažniausiai pabėgu. Tačiau „Kandido“ dekoracijų kaita, juokingi kostiumai, sunarpliojanti klausą vokiečių kalba ir kai kur keista vaidyba išlaikė mano dėmesį gana ilgai, išskyrus tas dešimt minučių, kai slapta snūstelėjau. Netrukus mane pažadino grožio miegą demaskavusi Monika, nes atėjo laikas kazino scenai, mums aktualiai tuo, kad kaip tik lošimo namuose ketinome apsilankyti.
Tačiau didžiąją laiko dalį pražiūrėjau į orkestro duobę – japonų kilmės dirigentė rankomis šoko choreografinius pasažus – plasnojo lengvai, organiškai, spinduliuodama kompetenciją ir atsidavimą. Aš įsimylėjau šias rankas. Vitališka, judri kaip gyvsidabris dirigentė nušlavė net Kandido vaidmens atlikėją, scenos šešėlyje slenkantį mandagių aplodismentų link.
Pakeliui į namus sustojome puodelio karšto vyno, kurį tiekia čia pat lauke, mūsų parke įrengtos čiuožyklos teritorijoje. Draugė sriubčioja gėrimą rūpestingai suraukusi antakius.
– Kaip manai, vokiečiams opera patiko ar nepatiko?
– Manau, per vidurį. Ne premjera – nebus gi aplodismentų jūra.
– Oi, italai pati blogiausia publika: jei patinka, jie rėkia, klykia, o jeigu nepatinka, tai tiesiog nušvilpia, sutrypia dainininką. O čia – nesuprasi.
– Man visai patiko.
– Na, jeigu jau tau šita opera patiko, tai patiks ir bet kuri italų opera.
– Nesakau, kad žiauriai patiko, bet neblogai. Nebuvo nuobodu.
– Ką reiškia „nebuvo nuobodu“? Opera turi užburti, uždegti. Jie turi dainuoti iš širdies, o čia nebuvo jokio jausmo.
– Na, techniškai visi tvarkingi.
– Tvarkingi, bet technika operos solistui yra tik pradinė sąlyga. O kur visa kita?
– Šventoji trejybė: talentas, balsas, charizma.
– Taip! Ir vaidyba, nepamirškime. Ir vaidyba!
