Portalas lrytas.lt siūlo ištraukas iš naujos autoriaus knygos „Antroji Evangelija pagal Užkalnį“. Tai jau penktoji A.Užkalnio knyga.
Knygoje – tų laikų žmonės ir jų sąmonė. Ten filmai, formavę pasaulio suvokimą ir dėlioję šmaikštumo taupyklę, tabletės ir kiti vaistai, gydę labiau vaizduotę, negu kūną, laisvalaikis ir saviraiška, sugalvoti valstybės ir prievarta sušerti žmonėms, ir sportas nesportiškiausioje pasaulio šalyje. Knyga visus tarybinius žmones surūšiuoja į kelias kategorijas, nes visi iš esmės buvo vienodi ir skyrėsi tik lytimi ir likusia distancija iki grabo lentos.
Siūlome ketvirtąją ištrauką „Tarybinis poilsis: turizmas ir pas tėvukus“.
* * *
Kaimo turizmo sodybų suvis nebuvo. Žinoma, buvo darboviečių „poilsio bazės“ – šiek tiek atnaujintos ir pakeistos erdvesnės sodybos kur nors prie ežero: poilsinės smagumas priklausydavo nuo organizacijos turtų ir įtakos; kokia nors smulki biudžetinė valdyba ar inspekcija galėjo tenkintis mediniu nameliu Nidoje ar kur nors prie ežero, o LTSR Ministrų Taryba, svarbi ministerija arba didelė gamykla turėjo praktiškai viešbučius; be to, galimybės poilsiauti priklausydavo nuo darbuotojo einamų pareigų.
Savaitgaliu vasarą buvo galima pasidžiaugti gamtoje, pasistačius palapinę ir užsikūrus laužą, ką daugelis ir darydavo. Tarybinės palapinės buvo gana baisios ir sunkios (ypač stulpeliai ir kalamieji kuoliukai), tačiau gudresnieji galėdavo nusipirkti žymiai geresnių, lenkiškų. Vilniuje jos buvo laikomos deficitine preke, tačiau gudresni pirkėjai galėdavo jų įsigyti kur nors nedidelio rajono centro parduotuvėje, sakykim, Varėnoje, kur vietos gyventojams tų palapinių šimtą metų nereikia, nes jei tu gyveni Dzūkijos gilumoje, tai tikrai niekur po miškus nekeliauji.
Miestiečiai, pradėję turistauti ir važinėti kelioms dienoms po Lietuvą (daugiausia ten, kur važiuodavo traukiniai – autobusais turistai, stovyklaujantys su palapinėmis, keliaudavo labai retai, galbūt todėl, kad nelabai daug kas jų laukdavo autobusuose su palapinėmis ir kuprinėmis), ėmė kelti pavojų.
Jie įsivaizdavo, kad puikiai sugeba viską, kas susiję su stovyklavimu, tačiau mandri ir išsidirbinėjantys sostinės gyventojai net nesugebėdavo rasti tinkamos vietos, pavyzdžiui, laužui kūrenti, ir kartais padegdavo mišką, o pastovyklavę palikdavo krūvas šiukšlių. Kiti atvykę poilsiautojai labai piktindavosi paliktu šiukšlynu, ieškodavo švaresnės vietos, tačiau išvažiuodami taip pat palikdavo šiukšlyną.
Savaitgalio keliones dar smarkiai ribojo ir tai, kad suaugusiesiems 1967 metais įvedus penkių dienų darbo savaitę vaikučiai dar daugiau nei dešimtmetį į mokyklą eidavo šešias dienas per savaitę – todėl turėdamas vaikų nelabai kur išvažiuosi. Žinoma, geresni tėvai – pavyzdžiui, maniškiai – dažnai sugebėdavo vaikus „nuimti nuo pamokų“ (netaisyklingas tais laikais labai paplitęs posakis, kilęs iš rusų kalbos), o paskui parašyti raštelį, kad vaikas sirgo.
Jei viskas vykdavo ne per religines šventes, Kalėdas ar Velykas, kai tokie rašteliai masiškai nuguldavo mokytojų stalus, tai mokykloje mažai kas kreipė dėmesį ir žiūrėdavo pro pirštus, išskyrus retus pedagogus, kurie baisiai rimtai vertindavo savo dėstomą dalyką ir keldavo bangas. (Mano mokykloje tokia buvo matematikos mokytoja Stankutė; kalbėta, kad ji buvo pirmoji Salomėjos Nėries mokyklos komjaunuolė po Antrojo pasaulinio karo – iš šito galite suprasti, kad mokykloje ji, prieš imdamasi mokyti mane, pradėjusį mokslus 1977 metais, jau gyveno gana ilgai. Mokytoja Stankutė neleisdavo išeiti iš matematikos pamokos net ir organizuotų skiepų į medicinos kabinetą; šiaip ji buvo labai gera ir reikli mokytoja, tačiau kadangi taip ir neišmoko taisyklingai ištarti mano pavardės, nieko gero apie ją nepasakysiu – o vėliau, man jau baigus mokyklą, ji sakė, kad Užkalnis galvą turėjo geriausią, bet buvo baisus tinginys.)
Skirtingai nuo žmonių kitoje Tarybų Sąjungos dalyje, žmonės Lietuvoje turėjo kaip išnaudoti naujai atrastus savaitgalius: sustiprėjo tradicija važiuoti pas tėvukus į gimtąjį kaimą, kadangi didžiąją dalį Vilniaus, taip pat dalį Kauno ir Klaipėdos sudarė iš visos Lietuvos suvažiavę provincijos žmonės, kuriems kelionė į gimtąjį miestelį, kaimą ar vienkiemį niekada nebuvo „kelionė į kažkur“ – tai visada buvo „grįžimas“.
Mano mamos, jau maždaug penkiolika metų išvykusios iš Kauno, kuriame gimė ir užaugo, sesuo, mano teta Dalė, visada klausdavo telefonu: „Ar grįšit penktadienį?“ Aš ligi šiol prisimenu elektrinį traukinį į Kauną, iš Vilniaus išvykdavusį 18.20, o atvykdavusį apie aštuntą vakare, stodavo jis, rodos, tik Lentvaryje ir Kaišiadoryse – tai buvo visų kauniečių, keliaujančių iš Vilniaus į gimtinę, pagrindinis gyvenimo traukinys, kurio išvykimo laikas nesikeitė dešimtmečiais. Dabar jo nėra.
2014 metais, rašant šią knygą, traukinys išvyksta 18.30, tačiau jis lėtas – stoja prie kiekvieno stulpo. Būtent iš tų lėtųjų traukinių dešimtys tūkstančių žmonių Lietuvoje žino tokias vietas kaip Rykantai, Lazdėnai, Kaugonys, Žasliai arba Amaliai, nors niekada nėra ten buvę ir greičiausiai nebus. Rykantuose gyvena 281 žmogus, Kaugonyse – vos 84, palyginti su jais Kauno rajonas Amaliai su beveik tūkstančiu gyventojų jau beveik didžiulis gyvybės centras. Vietovardį Žasliai visi norėdavo rašyti su nosine kaip „žąsis“, tačiau čia tos nosinės niekada nereikėjo.
Kelionės pas tėvukus daugeliui pakeisdavo hobį, ir nors niekas jų taip nevadindavo, jos atitikdavo poilsinės veiklos požymius: žmonės pakeisdavo aplinką, ilgiau nei paprastai pamiegodavo, pabendraudavo su kitais žmonėmis, pavalgydavo šiek tiek kitokio maisto, miegodavo kitose lovose ir prausdavosi kitokiuose vonios kambariuose, negu buvo įpratę kasdieniame gyvenime.
* * *
Andriaus Užkalnio knygą „Antroji Evangelija pagal Užkalnį“ galite įsigyti štai čia.
