Portalas lrytas.lt siūlo ištraukas iš naujos autoriaus knygos „Antroji Evangelija pagal Užkalnį“, pasirodysiančios jau visai netrukus. Tai jau penktoji A.Užkalnio knyga.
Knygoje – tų laikų žmonės ir jų sąmonė. Ten filmai, formavę pasaulio suvokimą ir dėlioję šmaikštumo taupyklę, tabletės ir kiti vaistai, gydę labiau vaizduotę, negu kūną, laisvalaikis ir saviraiška, sugalvoti valstybės ir prievarta sušerti žmonėms, ir sportas nesportiškiausioje pasaulio šalyje. Knyga visus tarybinius žmones surūšiuoja į kelias kategorijas, nes visi iš esmės buvo vienodi ir skyrėsi tik lytimi ir likusia distancija iki grabo lentos.
Siūlome trečiąją ištrauką „Tarybinė animacija: Kūlverstukas ir ežiukas rūke“.
* * *
Jei reikėtų vieno animacinio filmo, simbolizuojančio visą tarybinę animaciją, be jokios abejonės, tai būtų filmas apie Krokodilą Geną (1968) ir jo tęsiniai – „Kūlverstukas“ (1971), dažniausiai vadinamas „Čeburaška“ pagal rusišką pavadinimą, ir „Senelė Skrybėlė“ („Šapokliak“), sukurtas 1974 metais. Šie trys trumpi filmukai – kiekvienas po 20 minučių – davė vardus šimtams vaikų darželių, teatrų, muilo ir šampūno prekių ženklų ir buvo atspindėti skirtingo tikslumo žaisluose (ypač daug gaminta kūlverstukų) – autoriai, žinoma, iš jų vardų ir vaizdų naudojimo nieko negaudavo, tačiau tokia jau buvo tvarka.
Buvo ir ketvirtasis filmukas – „Kūlverstukas eina į mokyklą“, pasirodęs 1983 metais, tačiau publikai jis ypatingo įspūdžio nepaliko ir iš prisiminimų sėkmingai išsitrynė.
Filmo patrauklumas, ypač Lietuvos žiūrovams, sunkiai paaiškinamas. Pirma, tai lėlių filmas, o tokių vaikai niekada nemėgo. Antra, išverstas į lietuvių kalbą, jis neteko vieno iš geriausių bruožų – aktoriaus Vasilijaus Livanovo (to paties, kuris vaidino Šerloką Holmsą) balso, įgarsinusio Krokodilą Geną.
Siužete nėra nei labai ryškaus, įsimenamo veiksmo, nei labai ryškių charakterių (galbūt išskyrus brakonieriaujančius turistus gamtoje, kuriuos filme „Senelė Skrybėlė“ pamoko pagrindiniai veikėjai, ir senolės žiurkę, vardu Lariska – nuo to laiko visos merginos ir moterys, vardu Larisa, gavo nelabai džiugią asociaciją).
Gali būti, kad filmas tapo populiarus būtent dėl maksimaliai atitraukto nuo realybės siužeto ir veikėjų: antropomorfinio kalbančio krokodilo ir deformuoto (turbūt dėl gamybos defekto) žaislo Kūlverstuko, kuris greičiausiai turėjo tapti meškiuku, tačiau jam prisiuvo per dideles ausis.
Pastabesni žiūrovai netruko filme „Senelė Skrybėlė“ pastebėti, kad išsiruošę atostogų Krokodilas Gena ir Kūlverstukas (kuriuos paskui išlaipina kontrolė) sėda į traukinį Maskva–Jalta. Geležinkelio susisiekimo su Jalta niekada nebuvo – traukiniai į Krymo pusiasalį važiavo iki Simferopolio.
* * *
Atskirą vietą tarybinėje animacijos mitologijoje užima filmas „Ežiukas rūke“ (1975 m., režisierius Jurijus Noršteinas). Jautrus ir švelnus 10 minučių trukmės filmas apie rūke keliaujantį ežiuką, kuris kartu su bičiule pelėda žiūrėjo į žvaigždes, buvo vykęs ir įsimintinas, tačiau tai, ką iš jo sugebėjo išspausti nesunaikinamas rusų siekimas pripūsti savivertę iki Kremliaus dydžio, netelpa į jokius rėmus.
„Ežiukas rūke“ yra puikus edukacinės istorijos pavyzdys, kaip katinas kelia uodegą sau pats, kai jam niekas kitas uodegos kelti nesiruošia.
Filmas gavo du festivalių apdovanojimus, abu 1976 metais: Frunzės (dab. Biškekas, Kirgizijos sostinė) visasąjunginio filmų festivalio ir Teherano vaikų ir jaunimo filmų festivalio (tiesa, Iranas tada dar nebuvo bepročių ajatolų valdoma šalis – iki 1979 m. revoliucijos buvo likę net treji metai, tačiau vis tiek esu tikras, kad į pirmąjį pasaulio festivalio dešimtuką ar dvidešimtuką šis garbus kino meno renginys neįėjo).
2003 metais Tokijuje išrinktų 150 geriausių visų laikų ir tautų animacinių filmų sąraše „Ežiukas rūke“ užima pirmąją vietą – šį sprendimą priėmė 140 animatorių iš viso pasaulio Japonijos animacijos festivalyje.
Festivalis nebuvo didelio garso, apie jį informacijos nedaug, tačiau žinant, kaip ir kas vyksta pasaulyje, galima neabejoti, kad nuo 1975 metų iki dabar geriausių animacinių filmų sąrašai buvo renkami ne vieną ir ne šimtą kartų, ir nė viename iš tų kitų „Ežiukas rūke“ nelaimėjo (antraip mes tai jau seniai būtume girdėję).
Tačiau kam įdomu to klausytis? Tiesiog galima kartoti, kad filmas išrinktas „geriausiu visų laikų ir visų tautų filmu“ (labai keistas pasakymas, atrodo, lyg filmus kurtų tautos, o ne menininkai – nuostabus kolektyvizmo sąmonės pavyzdys).
* * *
Andriaus Užkalnio knygą „Antroji Evangelija pagal Užkalnį“ galite įsigyti štai čia.
