Klaipėdos apskrities viešojoje I.Simonaitytės bibliotekoje savaitgalį susirinkę literatūros gerbėjai negailėjo liaupsių ir gėlių R.Flickui, kurio kūrybos šerdis – Mažoji Lietuva. Pernai išleidęs dar vieną epinį romaną „Emma, pastoriaus duktė“, šis prozininkas lengviau atsikvėpė – baigta seniai sumanyta trilogija, kurioje atskleidžiami sudėtingi ir skaudūs šio krašto istorijos puslapiai.
Bibliotekos vadovas Juozas Šikšnelis patikino, jog šiemet visų komisijos narių nuomonė dėl to, ką išrinkti premijos laureatu, sutapo: „R.Flickas savo romanuose nagrinėja beveik tas pačias temas, kurios tarpukariu ir vėliau rūpėjo Mažosios Lietuvos metraštininke tapusiai I.Simonaitytei. Niekas iš ankstesniųjų šios premijos laureatų nebuvo toks artimas jos kūrybos dvasiai ir tradicijoms.“
Kultūrologė Jovita Saulėnienė teigė, jog R.Flicko romanuose atgija tai, kad jau išnyko – Prūsų Lietuva, kurioje šimtmečiais taikiai sugyvendavo įvairių tautybių, religinių konfesijų ir tradicijų žmonės. Pasak jos, autorius nupiešė sodrų daugiasluoksne kultūra paženklinto krašto paveikslą, įtaigiai atskleidė žmonių charakterius, jų santykius egzistencinės įtampos kupinoje būties erdvėje.
R.Flickas – ekonomikos mokslų daktaras, profesorius, spėjęs įgijyti ir archeologo diplomą. Lietuvos vyriausybėje jis kurį laiką dirbo energetikos viceministru. Pasirinkęs rašytojo kelią mokslininkas susidomėjo Šilutės rajone gyvenusių savo protėvių šaknimis ir aptiko jas katalikiškoje Zalcburgo žemėje, kur XVIII a. pradžioje neatsirado vietos Martyno Liuterio šalininkams – dėl religinių įsitikinimų jie iš Austrijos buvo išginti svetur. Kitą tėvynę tremtiniai rado maro nusiaubtoje Mažojoje Lietuvoje.
I.Simonaitytės premijos laureatas R.Flickas kilęs iš mišrios šeimos – jo motina šilutiškė vokietė Berta Flick ir tėvas lietuvis Juozas Liaukonis gyveno Veisiejuose. Baigęs mokslus jų sūnus ilgai gyveno ir dirbo Vilniuje, o vėliau nusprendė su šeima persikelti į pajūrį – arčiau protėvių žemės. Įsikūręs Klaipėdoje R.Flickas kurį laiką vadovavo Vokiečių ir lietuvių kultūros draugijai.
Iš Žemaičių Naumiesčio (Šilutės r.) kilęs I.Simonaitytės literatūrinės premijos globėjas, bendrovės „Mūsų laikas“ valdybos pirmininkas Rimantas Cibauskas apgailestavo, kad garsios rašytojos vardas šiek tiek primirštas. Tačiau ir jis į ateitį žvelgė optimistiškai: „R.Flicko kūryba – pavyzdys, kad I.Simonaitytės dvasia dar neišblėsusi, kažkam dar brangi Mažosios Lietuvos istorija ir kultūra.“
Garbingos premijos laureatą pasveikino ir jo sutuoktinė – Klaipėdos dramos teatro aktorė Regina Arbačiauskaitė, kuriai rašytojas dedikavo paskutinįjį savo romaną „Emma, pastoriaus duktė“.
Padėkojęs už įvertinimą R.Flickas, prisipažino visą laiką norėjęs rašyti ne tik mokslines disertacijas, bet ir grožinę literatūrą: „Draugavau su menininkais, muzikos mokykloje rimtai studijavau vokalą, tačiau gyvenimas mane vis nublokšdavo kitur. Kai tik atsirado daugiau laiko, griebiausi plunksnos.“
R.Flickas įbrido į literatūros vandenis prieš penkerius metus, pristatęs „Eglės“ leidyklos išleistą intriguojančią autobiografinę apybraiža „Atrastoji žemė“. Vėliau jo romanais susidomėjo leidykla „Alma litera“. Autorius dar parašęs ir istorinę dramą apie iškilias Lietuvos moteris „Ištiesk pagalbos ranką man“.
Užbaigęs savo istorinių romanų trilogiją R.Flickas pernai buvo priimtas Lietuvos į rašytojų sąjungą. Tai prisiminęs Klaipėdos universiteto profesorius, literatūrologas Marijus Šidlauskas šiųmečio I.Simonaitytės premijos laureato kūryboje įžvelgė, jo manymu, įdomių ir prasmingų sąsajų ne tik su literatūros klasikės, bet ir kitų Mažosios Lietuvos rašytojų bei šviesuolių darbais.
„Pirmasis I.Simonaitytės romanas „Aukštujų Šimonių likimas“ 1925 metais lyg žaibas nutvieskė lietuvių literatūros padangę – kas galėjo pagalvoti, kad niekam nežinoma debiutantė nuskins Valstybės premiją. Ar ne panašiai klostosi ir R.Flicko biografija?“ – svarstė iš Šilutės kilęs M.Šidlauskas.
