Portalas lrytas.lt siūlo ištraukas iš naujos autoriaus knygos „Antroji Evangelija pagal Užkalnį“, pasirodysiančios jau visai netrukus. Tai jau penktoji A.Užkalnio knyga.
Knygoje – tų laikų žmonės ir jų sąmonė. Ten filmai, formavę pasaulio suvokimą ir dėlioję šmaikštumo taupyklę, tabletės ir kiti vaistai, gydę labiau vaizduotę, negu kūną, laisvalaikis ir saviraiška, sugalvoti valstybės ir prievarta sušerti žmonėms, ir sportas nesportiškiausioje pasaulio šalyje. Knyga visus tarybinius žmones surūšiuoja į kelias kategorijas, nes visi iš esmės buvo vienodi ir skyrėsi tik lytimi ir likusia distancija iki grabo lentos.
Siūlome antrąją ištrauką „Filmai apie karą, religijos pakaitalas“.
* * *
Kadangi, kaip aptariau pirmojoje Evangelijoje, Tarybų Lietuvoje oficialiąja ideologija ir jos istorijomis niekas netikėjo arba, dar blogiau, netikėjo dėl to, kad jų net nebuvo girdėję, tos istorijos buvo visiškai neįdomios*, ypač apie Antrąjį pasaulinį karą. Tačiau buvo rūpestingai sukurta legenda, kad būtent rusai, ukrainiečių ir baltarusių padedami, 1941–1945 metais išgelbėjo Europą ir pasaulį, antraip visas pasaulis dabar kalbėtų vokiškai.
Rusai apskritai labai mėgo „pasaulio ar Europos išgelbėjimo“ istoriją. Be Antrojo pasaulinio karo, kiti du Europos išgelbėjimo pavyzdžiai buvo viduramžių mongolų ir totorių užkariavimo sustabdymas (nors niekas negali būti tikras, ar mongolus sustabdė rusai, ar tiesiog pati mongolų Aukso orda išsikvėpė ir priėjo logišką savo egzistavimo galą, nes pernelyg toli geografiškai išsiplėtė ir nebebuvo įmanoma kontroliuoti tokios didelės imperijos be patikimų ryšio ir valdymo priemonių.) ir Napoleono karai, sustoję neva tik dėl to, kad Napoleonas sugalvojo 1812 metais įsiveržti į Rusiją.
Lietuviams visos šios istorijos ir mitai buvo buvę nebuvę (ir kaip gerai sugalvojau: „buvo buvę nebuvę“, iš to paties veiksmažodžio kone pusė sakinio!). Jie nesijautė viso to dalis – su Rusijos istorija ir jos mitais siejosi nebent caro laikais Lietuvoje tiesti geležinkeliai ir jų stotys. Tai buvo bene vienintelis atvejis, kai iš Rusijos, o ne iš Lenkijos, Vokietijos ar Švedijos Lietuvą pasiekė inžinerija ir civilizacijos pažanga – paprastai iš Rusijos pasiekdavo tik atsilikimas ir primityvūs sprendimai (pasakojama, kad lietuviai iki tarybinės okupacijos XX a. vid. buvo nepažįstami su „eilės“ samprata – kai sustoję į eilę žmonės laukia prie parduotuvės įsigyti maisto produktų, todėl iš pradžių rusiškas žodis „очередь“ laisvai fonetiškai interpretuotas: „Dukrele, nueik pieno, atsistok į očerį“ – štai tokia inovacija).
Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, palankiai skyrėsi nuo kitų Tarybų Sąjungos okupuotų teritorijų, pavyzdžiui, Vidurinės Azijos respublikų. Į jų kalbą rusai atnešė civilizaciją, o mes savo kalbos lobyną tepapildėme eilėmis prie maisto, nes civilizaciją ir taip turėjome. Vidurinės Azijos kraštų kalbas papildė iš rusų kalbos kilę žodžiai, reiškiantys pažangius dalykus: elektrą, garvežį ir vandentiekį. Su visais šiais dalykais santykinai laukinius kraštus supažindino būtent Rusija, kaip ir su šiuolaikine medicina – būtent todėl daugelyje Vidurinės Azijos šalių medikai rengti tik rusų kalba.
* Filmai apie Antrąjį pasaulinį karą, Tarybų Sąjungoje vadintą „Didžiuoju Tėvynės karu“, buvo vienas požymių, rodančių skirtumą tarp Tarybų Lietuvos žmonių ir tų, kurie gyveno Rusijoje, Baltarusijoje ar Ukrainoje.
Per tarybinę televiziją šios informacijos buvo skelbiama daugiau, negu įmanoma įsivaizduoti; rusai ir dabar maitinami labai dideliais kiekiais dokumentikos apie Antrąjį pasaulinį karą. Miglotai prisimenu kažkokį gal dvidešimties serijų filmą, žingsnis po žingsnio kramsnojantį karo istoriją. Filmą mano vaikystėje rodė per centrinę Tarybų Sąjungos televiziją, kiekviena serija prasidėdavo tuometinio tarybinio vadovo Leonido Brežnevo citata, kad šis karas nusinešė 20 milijonų gyvybių.
Dabar bandydamas rasti tą filmą pasimečiau – panašios rusiškos produkcijos internete gausu: apie visą karą, apie karo pradžią, apie persilaužimą, apie Stalingradą, apie mūšį dėl Maskvos, apie Leningrado blokadą, apie pergalę bei jos paradą ir apie metamas į krūvą vokiečių vėliavas.
Atsiradus spalvotai televizijai, šie filmai perkurti iš naujo – čia nespalvoti dokumentiniai kadrai kaitaliojosi su spalvotai nufilmuotų pasakotojų kadrais. Atsiradus skaitmeninėms spalvinimo technologijoms, buvo galima viską sukurti dar kartą – tuos pačius dokumentinius nespalvotus kadrus paversti autentiškai atrodančia spalvota dokumentika.
Tai štai, Rusijoje visa ši produkcija buvo puikiai suvartojama, ten būta daugybės žmonių, kurie domėjosi „Didžiojo Tėvynės karo“ istorija net vidurinėje mokykloje. Lietuvoje, nors ir tarybinėje, visiems tai buvo maždaug tokia pati tuščia vieta, kaip ir tarybinis ledo ritulys (šiais laikais, nors ir ribotai paplitęs, ledo ritulys Lietuvoje yra gerokai populiaresnis nei seniau; garsiausias rusų ledo ritulio žaidėjas galėjo eiti centrine Vilniaus gatve, ir niekas į jį nebūtų atkreipęs nė mažiausio dėmesio, nebent būtų užsimaukšlinęs šalmą).
Eilinis lietuvis net negalėtų tiksliai pasakyti, ar Vasilijus Čiapajevas, Pirmojo pasaulinio karo ir Rusijos pilietinio karo didvyris, perskalbtas šimtuose nešvankių rusiškų anekdotų, dalyvavo Stalingrado mūšyje (nedalyvavo, nes šis Antrojo pasaulinio karo mūšis vyko praėjus 23 metams po Čiapajevo mirties).
* * *
Andriaus Užkalnio knygą „Antroji Evangelija pagal Užkalnį“ galite įsigyti štai čia.
