71 metų A.Mikutai už eilėraščių rinktinę „Gyvenau be laikrodžio“ (išleido „Kauko laiptai“) per Tris karalius buvo įteikta Lietuvos rašytojų sąjungos premija. Ją skiria ne kritikai ir ne politikai, o kolegos rašytojai.
– Algimantai, ką jums reiškia faktas, kad premiją skyrė ne kokie kritikai, politikai, o kolegos rašytojai?
– Vadinasi, kolegos manęs dar nenurašė. Ir žada užstoti, jei jaunieji
genijai varys mane miegoti, mandagiai tardami: „Labankt, seneli“.
Suprantu, kad ši premija nėra skatinamoji, tačiau pripažįstanti, jog su
rinktine neišsišokau...
Kritikų ir politikų premijas gauti irgi neblogai, visuomenė jas netgi
labiau vertina, bet tuo atveju svarbiau ne literatūros kokybė, o jos
aktualumas, autoriaus veidas.
– Dvi pastarosios jūsų knygos vadinosi „Keltininkas“ ir „Gyvenau be laikrodžio“. Ar labai suklysčiau, jei jus, kaip poetą, pavadinčiau keltininku be laikrodžio?
– Gana smagiai sulydyta, gerai sukimba. Tasai keltininkas, realios
aplinkos ir pro jį praslenkančių žmonių stebėtojas, tikrai yra be
laikrodžio, nes plukdo keliautojus ne pagal kokį nors grafiką.
Jis nėra laiko vergas, bet nėra ir vien dykas stebėtojas, jis dirba
darbą ir būna suinteresuotas kitų žmonių reikalais. Tai ne stebėtojas
pro stiklą, atitvertas to stiklo ne tik nuo nuo vėjo, bet ir nuo gamtos
garsų.
Mano jaunystės laikais politiškai angažuoti kritikai poetus ragino būti
veikliais, socialiais, net karingais. Poetai dažniausiai tą aktyvumą
imitavo.
Nė vienas, išskyrus nebent senolį Vincą Mykolaitį–Putiną „Lange“,
nedrįso pasiskelbti laisvu nesuinteresuotu stebėtoju. Šiandien tai
tarsi tapo madinga norma, jau studijų suole menininkas pasiskelbia
stebėtoju, nežadančiu nuo stiklo, pro kurį gražiai matyti, niekur
trauktis.
Keltininko amatas jam neįdomus, be to, vargu, ar jis su savo gyvenimo
aprašymu ten ir pakliūtų. Jis gi nenori būti dėl ko nors atsakingas.
Absoliuti laisvė, ir jokių įsipareigojimų.
Tegul visi plaukia per upę kaip kas moka. Štai jums ir pamokslas, dėl ko
į mane daugelis jaunų menininkų šnairuoja.
– Jūsų rinktinės pavadinimą „Gyvenau be laikrodžio“ galima suprasti metaforiškai. Jei į knygos pavadinimą pažvelgtume ne metaforiškai, kaip apibūdintumėte savo santykį su realiais laikrodžiais, realiu laiku?
– Jau sakiau, kad mano rašinių veikėjas nėra laiko vergas. Tačiau jis
jokiu būdu neignoruoja realaus laiko, to „čia ir dabar“. Retkarčiais
žvilgtelėjęs, į kokį nors stoties laikrodį greitai sumeta, kad šis
meluoja.
Manau, kad rašytojui iškristi iš laiko yra didžiausia nelaimė. Laikrodis
neturi diktuoti moralės, pateisinti dėl skubėjimo atsirandančio cinizmo,
puikybės.
Mano jaunystės eilių herojus dar išdrįsdavo pasiaiškinti, kad vėluoja į
darbą tik todėl, kad gražus rytas. Šiandien, ko gera, tik šyptelėtų ir
papasakotų kokią nors „Klemenso pasakaitę“. Jei nesi pajėgus laiko
tramdyti ir kritikuoti, nesileisk bent jo mindomas.
– Eilėraščius pradėjote skelbti labai anksti – būdamas maždaug 15 metų. O ar atsimenate, kada apskritai parašėte pirmąjį eilėraštį? Kas paskatino imtis eiliavimo ir vėliau knygų leidimo?
– Įsiminusios akimirkos, kuomet griebęs žąsies plunksną užrašiau pirmąją
odę, skirtą guvernantei, tikrai nebūta.
Neseniai bendraudamas su žemaičiais, prisiminiau, jog vaikystėje
pravardžiuodavome vienas kitą ne kaip kitaip, o eiliuotais. Tai gal čia
jau ir įsmeikime kuoliuką? Toliau nebėra kur eiti.
Nors viena mano tetulė vis šaiposi, kad dar Barstyčiuose aš jai sakęs:
„Dega dega pum“. Kuo ne avangardistinė poetinė ištara apie krentantį į
žemė degantį lėktuvą? Tada galėjau turėti porą metų.
Pirmąją knygą paskatino išleisti Justinas Marcinkevičius. Atsiuntė
pirmakursiui į Kauną laišką, pasiūlė parengti knygą ir pristatyti į
Vilnių jo vadovaujamai darbo su jaunaisiais rašytojais komisijai. Vėliau
knygas rengiau be skatinimo.
– Studijavote pramonės ekonomiką, vėliau žurnalistiką, tačiau, jei neklystu, nebaigėte nei vienų, nei kitų mokslų. Kodėl? Ar tik nėra kalta poezija, kurios keliu štai einate beveik 60 metų?
– Žinoma, kad ji, velnienė, dėl visko kalta. Kelių darbų vienu metu
dirbti nemoku, todėl kuomet gyvenimas (laikrodis!) pareikalavo pasirinkti
ką nors viena, pasirinkau rašymą. Beje, be jokių svarstymų, spontaniškai.
– Tiek Marcelijus Martinaitis, tiek Viktorija Daujotytė yra teigę, kad kai jūs pradėjote skelbti savo eilėraščius, jautėsi, jog atėjote tarsi iš kito, mūsų poezijai neįprasto pasaulio. O jūs pats ar jautėte, kad lyg ir neįsipaišote į lietuviško lyrizmo tradiciją?
– Man ir neleido įsipaišyti. Ko tik aš nebandžiau, – rašiau ir apie
pirkelę ir apie vakaro gaisus raudonus. Visą mano kaimišką lyriką
redaktoriai brokavo – supratau, kad jaunieji Vilniaus filologai apie
tai parašo daug geriau. Žurnalai noriai spausdino tik eiles apie cechus,
braižyklas, suvirintojus.
Prisipažįstu, jog tuo metu susipažinau su Vilniaus jaunųjų lyderiais
Sigitu Geda, Vytautu Skripka, Remigijumi Gražiu. Pakaušęs V.Skripka man
taip ir pasakė: „Tupi tame Kaune, apie jį ir rašyk, o apie Aukštaitijos
grožį parašysiu aš“.
V.Skripkos draudimo kurį laiką paisiau, tačiau kiek gi galima. Parašiau
poemą apie gelmių žuvis, kurioje taip pat buvo intarpų apie proletarų
buitį, bet Vladas Šimkus tuometinėje „Pergalėje“ juos išjojo, pasakęs,
kas ir taip aišku, kad kalbama ne apie plekšnes. Tada tik ir išsivadavau
iš fabrikinio poeto pančių.
– Kritikai jūsų kūryboje išskiria ironiją. Vieni tą ironiją vadina pasaulio grožio sergėtoju, kiti savisaugišku slapstymusi. Kas jums yra ironija gyvenime ir kūryboje?
– Ne taip seniai parašiau eilėraštį apie druską, todėl maždaug to
eilėraščio žodžiais ir atsakau, kad gyvenime ir kūryboje druska, t. y.
ironija, mane gelbsti nuo saldžių apgaulių, veidmainiškų liaupsų,
cukruotų jausmų.
Tik nereikia manyti, kad aš ja naudojuosi labai apgalvotai, pamatuodamas
šaukšteliu, kiek ir kur jos berti. Galimas daiktas, kad įberiu ir ten,
kur nereikia. Tokių pastabų esu gavęs iš kūrybos draugų. Bet kad negaliu
susilaikyti.
Atsimenu, vaikystėje pro mūsų namus giedotojai lydėdavo mirusiuosius,
važiuodavo grindiniu, ratai dardėdavo, giedotojai vežimuose kratėsi, jų
graudžios giesmės trūkčiojo, žodžiai strigo. Vaizdas liūdnas, o mane ėmė
juokas.
Todėl pamokslauju toliau – ironija nedera piktnaudžiauti. Išmokti
ironijos taip pat neįmanoma, kaip kad nebyliui dainuoti.
– Jei jau studijavote tiksliuosius mokslus, turėtumėte būti racionalus, atsargus žmogus. Ar taip ir yra? Tokiu atveju, ar niekada nesate suabejojęs rašymo prasme?
– Jau sakėte, kad studijavau, bet nebaigiau, vadinasi, ne viską išmokau.
Mano racionalumą ir atsargumą tiksliau galėtų įvertinti kiti, šiek tiek
mane pažįstantys.
Į ugnį šokęs, berods, nesu, o į vandenį nežinomoje vietoje ant galvos
esu, po to gailėjausi. Rašymo prasme abejoju gana dažnai, bet kažkokiu
būdu, tikriausiai užsikrėtęs naujais sumanymais, abejones išvaikau.
Yra netgi toks gydymo būdas –– vieni virusai neutralizuojami kitais.
Atvirai sakant, bet kuris savimi itin pasitikintis ir tai nuolatos
rodantis meno žmogus man yra įtartinas.
– Esate teigęs, kad labai greitai atpažįstate netikrus, „falšyvus“ žmones. O kaip pavadintumėte šiuos laikus –– labiau „falšyvais“ ar labiau tikrais?
– Laikai kaip laikai, jie vis panašūs. Su žmonėmis truputį kitaip.
Laikų spalva priklauso nuo to, kokie žmonės vyrauja, kokie yra
proteguojami, reklamuojami, kabinami ant sienų.
Manau, kad rasčiau bendraminčių, manančių kad „falšyvų“ žmonių tarp jų
nemažai. Viskas priklauso nuo proporcijų. Bet netikrų žmonių net šioje
visuotino susireikšminimo, įvaizdžio pergalės prieš vaizdą gadynėje vis
dėl to mažiau negu natūralių, kuklių ir padorių piliečių.
Taigi man, ne visiškam daltonikui, regisi, kad rožinę veidmainystės
spalvą permuša dangiškoji melsva. Žinoma, taip atrodo iš televizijos
bokšto. Prie žemės viskas daug juodžiau.
– Jei dabar stebuklingai galėtumėte pasikalbėti su tuo keliamečiu vaiku, rašančiu pirmąjį eilėraštį, ar dvidešimtmečiu jaunuoliu, metančiu pramonės ekonomikos mokslus, ką jiems pasakytumėte? Ko patartumėte vengti, ką daryti kitaip?
– Ką aš galėčiau patarti? Ėgi nieko, nes bergždžias tai reikalas. Man
gi dėdė Mečislovas, teatralas, vėliau mokytojas, patarinėjo: „Baik tu tą
politechniką, turėsi inžinieriaus diplomą, nenorėsi inžinieriauti, tą
diplomą užmesi ant aukšto kaip kokią geležinę lovą, tegul dulka, gal kada
prireiks“.
Argi aš paklausiau? Jei jau privalu tam hipotetiniam vaikeliui ką nors
byloti, sakyčiau: „Daryk, vaikeli, kaip širdis geidžia“.
– Užsiminėte, kad pastaruoju metu rašote mažai ir kad gal net reikėtų mesti poeziją. Gal juokavote? Kuo skiriasi eilėraščių rašymas jaunystėje ir senatvėje?
– Tas ir įdomiausia, kad beveik nesiskiria. Nebent senatvėje pokštą
gali iškrėsti atmintis.
Jaunystėje frazę, šmėkštelėjusią galvoje, gali užsirašyti ir po savaitės.
Senatvėje, jei naktį patingėjai atsikelti ir užrašyti žodžius, kurie
įkyriai sukosi galvoje, rytą atsikėlęs nebepagausi. Kad ir kokios įdomios
tos naktinės mintys bei frazės būtų buvusios, rytą išgaruoja kaip eteris.
Ar juokavau? Kol išleidau šią rinktinę, praėjo dveji metai. Nežinodamas,
kada ir kuo viskas baigsis, parašiau eilėraščių, kurių kiekybiškai pakaktų
naujai knygai.
Dabar, kai išėjo „Gyvenau be laikrodžio“, lyg ir galėčiau be jokios
sielograužos dėti tašką, bet ką tada daryti su ta palaida naujų
eilėraščių šūsnimi, – mechaniškai iš jų knygos nesudėliosi, bet palikti
našlaičius likimo valiai negaliu, teks dar skrebenti.
* * *
Studijavo pramonės ekonomiką, tapo poetu
* Žematijoje, Salantuose, augęs A.Mikuta Kauno politechnikos institute
studijavo pramonės ekonomiką, o Vilniaus universitete žurnalistiką. Dirbo
mechanikos dirbtuvėse, vėliau žurnale "Nemunas". Eilėraščius pradėjo spausdinti 1958 m. Išleido keliolika poezijos knygų.
* Eilėraščiai versti į keliolika užsienio kalbų. Pagal jo tekstus sukurta
daugiau kaip 50 dainų pagal jo tekstus.
* Išvertė kūrinių, kuriuos parašė Č.Aitmatovas, M.Bulgakovas, R.Gamzatovas,
G.Markovas, B.Pasternakas ir kiti.
* Pelnė įvairių premijų. 1979 m. už knygą "Švytuoklė" tapo "Poezijos
pavasario" laureatu. 2003 m. jam įteiktas LDK Gedimino ordino medalis,
2011 m. - Vyriausybės kultūros ir meno premija, 2014 m. - B.Brazdžionio
premija.
