Lrytas.lt skaitytojams siūlome perskaityti šios knygos skyrių „Dvasinis sugrįžimas namo: „Prarasta Pažadėtoji žemė“ (1999).
* * *
1998 metais rašytoja Jurga Ivanauskaitė su seserimi Radvile pagaliau išsiruošia į patį Tibetą. Vėliau aplanko Nepalą ir Indiją. 1999-aisiais išleidžia trečią Rytų trilogijos dalį „Prarasta Pažadėtoji žemė“.
„Prarasta Pažadėtoji žemė“ sudaryta iš dviejų atskirų dalių: dokumentinio (rašytoja vėl nuodugniai pasakoja apie Tibeto kultūrą ir jos ypatybes) ir grožinio teksto. Keli skyriai, pavyzdžiui, „Lhasa – meilės miestas“, yra skirti Pemos Dečen eilių analizei. Kadangi Pema Dečen, kaip jau minėta, yra sugalvotas personažas, nes iš tiesų poetines meditacijas rašė pati Jurga Ivanauskaitė (apie tai ji prisipažįsta 2004-aisiais išleisdama savo vardu eilėraščių rinkinį „Šokis dykumoje“), šie knygos skyriai primena grožinę literatūrą. Maža to, čia žaidžiamas dvigubas žaidimas: pati rašytoja tarsi atsitraukia nuo savo eilių ir imituoja Pemos Dečen eilių interpretatorę – jos kūrybinio paveldo tyrinėtoją. Ar šis žaidimas nekelia grėsmės visai Rytų trilogijos autentikai? Kas, jei ji visa pasirodytų esanti tik vaizduotės žaidimas, o ne patirtimi grįstas autentiškas išgyvenimas? Ar tada ji būtų tokia, kokia yra?
Kodėl Jurgai pagaliau pasiekus Tibetą, išsvajotą Pažadėtąją žemę, staiga taip sumažėja patirtinės eseistinės prozos? Juk kaip tik toks pasakojimas sudarė antros trilogijos dalies „Kelionė į Šambalą“ pagrindą. Jau atskridus iš Tibeto į Nepalo sostinę Katmandu Jurga rašo Jūratei Stauskaitei: „Tie du mėnesiai Ten, tarp aukštybių, kur nuolat trūksta oro ir saulė tokia ryški, kad kartais jautiesi beapankąs, buvo aukščiausia viršūnė ir mano gyvenime, o iš aukštybių ir fizine, o svarbiausia, metafizine prasme taip sunku nusileisti. Tai buvo kažkas daugiau, daug daugiau ir svarbiau nei išsipildžiusi svajonė ar metų metais siektas tikslas, dažnai vien kaip iliuzija atrodęs tikslas, kurį kažkaip pačiai sau netikėtai ėmiau ir pasiekiau.
Turbūt visa tai skamba labai egzaltuotai, bet iš tikrųjų visa ši dviejų mėnesių patirtis buvo veikiau kupina susikaupimo ir ramybės nei ekstazės, pusiausvyros, nei audringų ir prieštaringų jausmų, kupina tylaus susitaikymo su savuoju keistu likimu, o ne bandymo, kaip daug kam atrodo, žūtbūt nuo jo pabėgti. Tai buvo būsena, kažkuo panaši į nesvarumą, bet ne fizine, o dvasine prasme, kai nusitrina bet kokie lygmenys, kuriais paprastai matuojamas žmogaus gyvenimas: erdvės, laiko, jausmų ir prisirišimų.“ (1)
Ką galima į tai atsakyti? Draugė klausia, kuo dvasinė tėvynė skiriasi nuo fizinės. Rašytoja atsako, kad visais laikais žmonės ieškoję Dvasinės tėvynės – „kažkur kitur: Pažadėtoje Žemėj, Eldorade, Šambaloj. Man ji – Tibetas“ (2).
Vis dėlto „Prarastoje Pažadėtojoje žemėje“ lieka vietos ir patirtinei eseistinei prozai. Įtaigiausia knygos dalis – kelionės į Kailašo kalną aprašymas. Šį kartą Jurga keliauja ne viena – su seserimi Radvile. Kailašą jos abi laiko šventu kalnu, mistiniu žemės centru. Rašytoją vėl apima kelionės entuziazmas, ji pilna jėgų: „Jaučiuosi stipri kaip laukinis arklys, net pagalvoju, kad galėčiau nulėkti tuos penkiasdešimt du kilometrus per vieną dieną.“ (3)
Literatūrologė Imelda Vedrickaitė knygoje „Kelionė. Keliautojas. Literatūra“ Ivanauskaitės trilogiją „Tibeto mandala“ lygina su Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio „Kelione į Jeruzalę“ (1590–1601), šiuos du tekstus traktuodama kaip du radikalios piligrimystės pavyzdžius: „Abu piligrimai siekė to paties tikslo – atsidurti jėgos epicentre ir pagyti. Jie nesitenkino saugesne kelionės į šventos vietos pakaitalo galimybe. Abu siekė stebuklingos permainos, įmanomos tik jėgos šaltinio vietoje.
Radvila Našlaitėlis keliavo ne į jam popiežiaus primygtinai siūlytą saugią Romą, o būtinai į Kristaus kapo vietą, Jeruzalę, kurią tuomet valdė priešiškai krikščionims nusiteikę musulmonai turkai. Jurga Ivanauskaitė veržėsi aplankyti ne tik Tibeto pabėgėlių vienuolių bendruomenes Šiaurės Indijoje ir Nepale („Kelionė į Šambalą“), bet ir pakliūti į patį Kinijos okupuotą Tibetą, ypač jo šventų vietų žemėlapio centrą – Kailašo kalno papėdę („Prarasta Pažadėtoji Žemė“).
Jėgos šaltinis tarsi pasislėpė nuo šių piligrimų kelionės labirinte ir religinių tekstų vertimuose. Jį pasiekti reiškė išlaikyti išbandymą – susidurti su mirtimi ir buvusio pasaulėvaizdžio destrukcija. Mirties perspektyva, fizinės tvermės laikinumas tapo svarbia piligrimų tapatybės formavimo atskaita tiek Radvilos Našlaitėlio, tiek Ivanauskaitės kelionėje.“ (4)
Jurgos kelionė į šventąjį Kailašo kalną iš tiesų buvo pilna išbandymų – lyg pasakoje. Teko ne sykį bristi per upę. Pirmą kartą upė atrodė lengvai įveikiama. Jos su Radvile drąsiai brenda, o vėliau kiaurai peršlapusios susėda ant kito kranto ir kalendamos dantimis pila iš batų Himalajų sniegynų vandenis. Tačiau grįžtant pradeda lyti, vanduo pakyla, kaukia ledinis vėjas, saulė ritasi sutemų link – ir tada iškyla paviršiun tikrieji košmarai – baimė nuskęsti.
Pasirodo, vandens verpetai – nuo vaikystės Jurgą kamavusių košmariškų sapnų vaizdiniai. Siaubas apimdavęs pagalvojus, kad tie verpetai akimirksniu pasičiups ją ir nuneš ten, kur baisiau ir už mirtį. Kur? Ji nežino. Bet šįkart atsisako bristi per upę – geriau liks ir sušals į ragą. Galiausiai jas gelbsti kiti piligrimai: iš kito kranto skriete atskrieja dvi merginos, kojomis „neliesdamos nei vandens, nei akmenų, nei žemės“.
Tačiau baimę ne taip lengva nugalėti: „Vos žengus pirmąjį žingsnį, prarandu bet kokį blaivų tikrovės suvokimą ir atsiduriu kitoje nuolat mane persekiojusių košmariškų sapnų realybėje. Radvilė nusikasa iki upės vidurio, o aš kaip prikalta tebestypsau ant pirmo vandens apsemto akmens. Bet tibetietės merginos pasirodo ne iš kelmo spirtos, jos stveria mane už rankų, įsakmiais judesiais rodo, kur statyti koją, o kai aš ne gyvuliškos ir ne žvėriškos, bet kažkokios anapusinės baimės apimta vis dar spyriojuosi, tempia mane su tokia pat jėga kaip ir kalnų upės srovė. Jų skardžiabalsis tėvas, lyg koks karo vadas, mojuodamas gumbuota lazda persikėlimui vadovauja nuo kito kranto. Pagaliau – sausuma!!!“ (5)
Klausiu Jurgos mamos, ar Jurga mokėjo plaukti, ar ji mėgo maudytis. „Jurga sportui buvo visai negabi ir plaukti menkai temokėjo. Maudytis drauge su kitais nemėgo“ (6) , – atsako ji. Kiek vėliau pagalvojusi priduria: gal ji bijojo vandens, nes kaimynų duktė paskendo kalnų upėje.
Akivaizdu, kai iškeliavo į Himalajus, Jurga neįsimetė gelbėjimosi liemenės. O vasarą Himalajuose, pasirodo, upės patvinsta, keliai sunkiai beišvažiuojami. Jie važiuoja džipu, juo reikia pasiekti kitą upės krantą. Bendrakeleivis Dordžė randa brastą.
„Vairuotojai lyg pagal komandą sušoka į kabinas, suūžia, suriaumoja motorai, ir pirmasis sunkvežimis nyra į putojančią srovę. Vidury upės vanduo siekia kabinos langus, apsemtas variklis užsikirsdamas blerbia, praeina kelios didžiausios įtampos akimirkos, ir mašina – jau kitame krante.“ (7)
Pirmoji upė buvo įveikta sėkmingai, tačiau laukė dar šešios. Dingti nėra kur, išlipęs nepasakysi – aš lieku čia, nevažiuoju su jumis. „Važiuojam tai važiuojam“, – sakydavo meksikietis Riki Kerouaco romane „Kelyje“. Vakare rašytoja reziumuoja: „Diena baigiasi, visos upės įveiktos. Tačiau nors ir būta triumfo akimirkų, prisiminsiu ją kaip košmarą, nes pačiuose slogiausiuose savo sapnuose visada regėjau tokius vandenis: putotus, šniokščiančius, šaltus, užliejančius žemę ir dangų, visą pasaulį ligi pat tolimiausių kerčių, ligi pat begalinių jo pakraščių, siaubingus srautus, nešančius mane, bejėgę ir bežadę, nežinia kur, galbūt Kailašo linkui.“ (8)
Iš visų apokaliptinių vaizdinių rašytojai, ko gero, suprantamiausias buvo Pasaulinio tvano archetipas. Romane „Miegančių drugelių tvirtovė“ Monikos vaizduotėje susiklosto toks biblinis pasaulio pabaigos vaizdas: „Ir žemė paplūs tvano vandenimis. Ir pratrūks visi didžiosios gelmės šaltiniai, ir atsivers dangaus užtvankos, ir lis ant žemės lietus keturias dešimtis dienų ir keturias dešimtis naktų. Vanduo be galo pasidaugins ant žemės ir visi aukšti kalnai po visu dangum bus juo apdengti. Ir išgaiš, išmirs visa, kas ant sausumos turi gyvybės kvapą.“ (9)
Aišku, kad ne dėl baimės nuskęsti rašytoja daugiau nebekeliavo į Rytus. Pasuko kitomis kryptimis – Egiptas, Peru, Venecijos karnavalas. Šių kelionių įspūdžiai aprašyti knygoje „Kelionių alchemija“. Kodėl nebegrįžo į Tibetą? Šis klausimas galėtų būti skirtas visiems didiesiems keliautojams. Kodėl Odisėjas sugrįžta į gimtinę, kur jį teatpažįsta vien ištikimas šuo? Kodėl grįžta Peras Giuntas? Sugrįžimas – tai pamatinis išbandymas. Gal net stipresnis už išvykimą. Rašytojos sąmonėje jis brendo labai pamažu.
1998 metų birželio 23 dieną Jurga rašo atviruką Jūratei Stauskaitei: „Labas, Jūrate, linkėjimai nuo Pasaulio Stogo, iš Tibeto sostinės Lhasos! Jaučiuosi, lyg būčiau pagaliau pasiekus Pažadėtąją Žemę, ir atrodo, kad mane globoja visi Tibeto dievai.“ Bet čia pat euforiją keičia nerimas: „Bijau tik vieno – grįžti į Lietuvą, nes argi iš Pažadėtosios Žemės sugrįžtama? Kam...“ (10)
Grįžti buvo labai sunku. Laiške Stauskaitei jau atskridusi į Katmandu Jurga rašo: „Grįžti sunku. Visai nėra už ko užsikabinti – jokių norų, troškimų, svajonių, planų ar tikslų. Katmandu švelnus ir minkštas, pilnas rūko, gėlių, muzikos, lipšnių žmonių ir vis dar gyvos tikrosios magijos – tai turbūt pati tinkamiausia vieta sugrįžti iš vienos realybės į kitą. Bet vis tiek sunku.“ (11)
Vėlesniame laiške, jau iš Dharamsalos, rašytoja vėl su nerimu grįžta prie minties – kaipgi reikės sugrįžti. Sutinka jaunų žmonių iš Lietuvos. Šie duoda paskaityti lietuviškų laikraščių. Tai, apie ką ten rašoma, – ne Jurgos Lietuva. Ji ilgisi kitos Lietuvos. „Mane apėmė siaubas, kad reikės į visą šitą sugrįžti, – atvirai rašo Stauskaitei. – Jaučiuosi taip, lyg reikėtų atkasti nežmoniškai daug sluoksnių, norint pasiekti tą Lietuvą, kurią vis dar jaučiu ir į kurią noriu sugrįžti. Tikrai noriu. Bet nežinau, kaip reiks ištverti daugybę paviršiniuose sluoksniuose esančių dalykų, kurie mane tiesiog žeidžia kaip ant žaizdos beriama druska.“ (12)
Leisdamasi į kelią rašytoja tikėjosi surasti tai, ko ieško, ir niekada nebegrįžti. Bet jau „Kelionėje į Šambalą“ rašo apie labai keistą ją apėmusią nuotaiką ir košmariškus sapnus: „Jaučiuosi lyg žemė per jos kūrimą ar pabaigą. Many griūva kalnynai ir kyla naujos viršūnės, atsiveria naujos prarajos ir bedugnės, garma griūtys ir teka liepsnojančios lavos srautai. Siaubingu greičiu artėju prie kažkokios esmės vildamasi, kad pagaliau įminsiu TAI – savo tibetišką-ladakišką-vienuolišką praeitį. Bet... Bet vis stiprėja, vis ryškėja nostalgiški namų prisiminimai ir staiga įsisąmoninu it Nušvitimą pasiekusi, kad dabar jau turiu savo vietą šioje žemėje: Lietuvą. Ir man atrodo absurdiška svečioje šalyje neįžvelgiamos, gal nė nebuvusios praeities pėdsakų ieškoti.“ (13)
Vėl galima prisiminti Kerouaco romaną „Dharmos valkatos“: išlydint Džefį vienas iš draugų nuogąstauja, kad jis nebegrįš, išnyks Rytų platybėse, kitas jam atsako: „Nepranyks, nes pernelyg juos myli.“ Tai nutinka ir Ivanauskaitei. Tikroji meilė suvokiama tik nutolus, tik per atstumą. Ji sugrįžta nejučia, per atsitiktinius simbolius. Pravažiuodama Maanlį, garsų Himalajų kurortą, rašytoja staiga pamato sikhą su turbanu, mažo jaukaus restoranėlio šeimininką. Jis sėdėjo būdelėje prie kasos aparato, įnikęs į kažkokią knygą. Jurga pastebi: „Jis skaito tiesiog aistringai, nekreipdamas jokio dėmesio į triukšmingus lankytojus, viską pasaulyje pamiršęs.“ (14)
Darosi smalsu, ką jis skaito. Ogi Vladimiro Nabokovo romaną „Lolita“. Šis vaizdas sukelia netikėtos nostalgijos pliūpsnį: rašytoja staiga pajunta, kaip norėtų grįžti atgal: „Žinau, kad tai – tik silpnumo akimirka. Žinau, kad kelio atgal nebėra. Žinau, kad ne vakarietiškąją patirtį, bet Rytų suteiktąjį prieglobstį praradusi netekčiau visko, kas dabar daro mano būtį prasmingą. Žinau, kad nieko nežinau.“ (15)
Kodėl meilė savo kraštui, tam, kas artima, išryškėja tik tai praradus? Kita vertus, jei kelionę traktuojame kaip dvasinį eksperimentą, ji neišvengiamai, kaip ir bet kuris eksperimentas, turi kada nors pasibaigti. Kokie eksperimento rezultatai? Trilogija baigiama tokiais sakiniais: „O keliaudama po Rytus ir grįždama į Lietuvą galų gale įsitikinau, kad Pažadėtosios žemės, savo sielos tikrųjų Namų, pasaulyje nesurasiu, nes jų išorėje nėra. Jie – manyje pačioje. Buvo. Bet dabar – nebėra.“ (16)
Gal Ivanauskaitės kelionės po Tibetą ir grįžimo atgal priežastis galima paaiškinti ekumeniniu argumentu – kaip siekį krikščionišką religiją pakeisti kita – budizmu? Gal ir galima, bet tai būtų sudėtingo ir daugiasluoksnio Jurgos šventybės ilgesio supaprastinimas. Kodėl daugiasluoksnio? Jurgos sensus numinis skleidžiasi tarp radikalių prieštaravimų: tai, jos pačios žodžiais tariant, yra nuolatinis kybojimas. Viena vertus, ji domisi „raganomis“, savuoju demonu sekančiomis tikrovės perkeitėjomis, kita vertus – šventosiomis, gebančiomis pažaboti savąjį ego ir pripažinti jas pranokstantį dievybės šaltinį. Mama sako, kad jos charakteryje netrūko prieštaringų bruožų: „Jurga galėjo būti švelni ir rūsti, patikli ir slapukė, rimtuolė ir lengvabūdė, introvertiška ir ekscentriška, nuolaidi ir užsispyrusi, net karinga.“ (17)
Antra vertus, Jurgos sakralumo ilgesys buvo ekumeninis iš esmės – siekiantis įžvelgti anapusybę už konfesijos slenksčio. Jurgos šeima kilusi iš reformatų, vienas jos prosenelių buvęs evangelikų reformatų kunigas Biržų krašte, Nemunėlio Radviliškyje. Evangelikų reformatų kunigas Tomas Šernas ją guos ištikus nelemtai bėdai. Rašytoja po nepriklausomybės paskelbimo pasikrikštijo katalikų bažnyčioje. Ją pakrikštijo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Po krikšto ji Paberžės bažnyčioje bendravo su Tėvu Stanislovu. Skaitė Bibliją, romane „Ragana ir lietus“ ją persako ir cituoja, savaip seka jos personažų pėdsakais. Kita vertus, ji skaito ir Koraną, kabalistikos pradmenis, budistinius tekstus.
Jos ekumeninį šventybės kaip vienovės ilgesį liudija ir jau prieš mirtį sapnuotas sapnas. Veiksmas vyksta cerkvėje, kažkur Rusijoje, galbūt Maskvoje: „Ten – tik vienuoliai. Vieni atrodo kaip pranciškonai, kiti – kaip stačiatikiai. Treti – kaip budistai. Prietema, kvepia lydytu sviestu, kaip Džoklange. Išgirstu šalimais šnekant lietuviškai.“ (18)
Viename interviu Jurga sako: „Po pirmų kelionių į Tibetą buvau labai kategoriškai nusiteikusi prieš krikščionybę, ypač prieš katalikybę. Labai aršiai ginčydavausi, šokdavau prieš, bet kuo labiau įsigilindavau į religijas, tuo artimesnės jos tapdavo – ir krikščionybė, ir katalikybė, ir judaizmas, ir islamas. Tiesiog pradedi matyti, kad povandeninė srovė – esmė visur ta pati – Absoliutas (iš kur atėjome ir kur sugrįšime) yra vienas.“ (19)
Trečia vertus, Jurgos šventybės ilgesys visą laiką svyravo tarp dviejų prieštaravimų: tarp labai stipraus tikėjimo ilgesio ir proto keliamo maišto bei skepsio. Geriausiai jį geba paaiškinti pati Jurga. „Prarastoje Pažadėtojoje žemėje“ ji rašo, kad žvelgdama į kiekvieno dvasinei praktikai ir meditacijai visą gyvenimą paskyrusio jogo ar joginės akis, kuriose atsispindi neišmatuojamos anapusinės patirties gelmės, ji pasijunta gyvenimą iššvaisčiusi veltui. Ji jaučiasi nepajėgi žengti lemtingo žingsnio ir susitapatinti su kuria nors religine praktika. Bet nuolatos jaučia anapusybės ilgesį, jai neduoda ramybės klausimas, kas gi yra anapus durų.
„Viršvalandžiuose“ rašo gilaus tikėjimo ieškojusi visur: Paberžėje, Himalajuose, šventraščiuose, dvasinėse praktikose, žūtbūtinėse pastangose nušvisti ir aklame, bet labai žmogiškame įtūžyje, kad tai nepavyksta. Bet Dievas tyli. „Palengva suvokiau, kad tikėjimo negalima susikurti, pasiimti, pasivogti ar jėga išplėšti.“ (20)
Dievo tyla – nėra vien Jurgą kankinusi problema. Ją tiksliai nusakė Ingmaras Bergmanas filme „Žiemos šviesa“, kuriame pasakojama apie pastorių, kankinamą tokios pat problemos – Dievo tylos. Jurga kritiška sau, ji sako: „Tiesiog man stinga tikėjimo. Nenoriu nieko įžeisti, bet mums visiems, XX amžiaus pabaigos Vakarų žmonėms, stinga tikėjimo.“ (21)
Norėdama suformuluoti jai nerimą keliančią tikėjimo problemą, ji remiasi mistiku Thomu Mertonu, teigusiu, kad atšalęs tikėjimas visų pirma yra tikinčiųjų problema. Jurga cituoja Mertoną, kuris rašęs, kad „amžiams tolstant nuo Kristaus tikėjimas darosi vis labiau sustabarėjęs, sentimentalus, kvailas ir įkyrus, jis pasiklysta vaizdiniuose ir prasimanymuose, išskysta bažnytinių organizacijų rutinoje arba išgaruoja „dėl paiko aktyvumo ir plepėjimo“. (22)
Jurga maištauja. Filme „Šokis dykumoje“ ji prisipažįsta, kad tie savotiški šventybės išgyvenimai, kurie ištikdavę ją, tarkim, miške, iš karto išnykdavę apsilankius bažnyčioje. Ji negalėdavusi net atsiklaupti, trikdydavęs kitų žmonių buvimas ir elgesys. Vėl tapatinasi su mistiku Mertonu, sako: „Niekada nenorėjau būti tokio tikėjimo dalininke. Tai viena iš priežasčių, kodėl ryžausi veiksmui, kurį skeptiškai vertina net pats Dalai Lama XIV: katalikybę pakeičiau budizmu. Svaigus atsivertėlės sapnas, kai aukščiausios tikėjimo viršukalnės atrodo pasiekiamos ranka, greitai baigėsi. Nauja religija nepakeitė manojo „dvasinio materializmo“, turėtojiškos orientacijos.“ (23)
Tikėjimo problema Jurgai labai svarbi, ji nuolatos apie tai mąsto ir sukuria savo tikėjimo sampratą: „Prireikia daug laiko, kol suvoki, kad tikėjimas yra veikiau neturėjimas ar vidinė tuštuma, absoliuti tyla, nei turėjimas ar kokia nors konkreti, „apčiuopiama“ dvasinė savybė, į ausį nuolatos bylojantis anapusinis balsas, tai ne tvirtas pagrindas po kojomis, o nuolatinis kybojimas.“ (24)
Ji pripažįsta, kad ši tikėjimo samprata jai pačiai kartais kelia siaubą, tačiau būtent joje apčiuopia budizmo ir krikščioniškosios mistikos sąlyčio taškus. Cituoja Mokytoją Eckhartą, kuris sakęs: „Žmogus turėtų būti tuščias – be jokio savęs žinojimo, kaip kad buvo tada, kai jis neegzistavo.“ (25)
Abejonės kelia siaubą rašytojai, jų apnikta ji jaučiasi kaip žmogus, išsiruošęs ilgon kelionėn ir tempiantis sunkiausią akmenų prikrautą maišą. „Abejoju viskuo, nors taip trokštu tikėti, pasitikėti, paklusti, nes žinau, kad tik tai pagaliau man atneš išsvajotąjį saugumo jausmą, ramybę, pusiausvyrą.“ (26)
Tačiau išsvajotojo saugumo kaip nėra, taip nėra. Tam, kurį dievai myli, jie atima protą, – yra sakiusi rašytoja. Jai neatėmė. Jos protas išliko aiškus per visą kelionę Šambalos link. Ne budistinė ar krikščioniškoji doktrina, o skeptiškojo Jungo mintys artimesnės Jurgos dvasinėms dvejonėms: „Mano vakarietiškas protas audžia vis tankesnį ir tankesnį abejonių voratinklį. Prisimenu C.G.Jungą, priešingai nei Buda, netikėjusį galimybe rasti žmogiškosios kančios pabaigą ir tvirtinusį, kad visa mūsų būtis yra viena kitą palaikančios priešybės, potvyniai ir atoslūgiai, džiaugsmas ir skausmas, diena ir naktis.“ (27)
Kažkada yra sakiusi: „Kadangi absoliučiai tikiu reinkarnacija, tai manau, kad Kelio pradžia buvo anaiptol ne šiame gyvenime.“ (28) Jau grįžusi į Vilnių po chemoterapijos dienoraštyje užrašo: „Nenoriu vėl atgimti. Reinkarnacija man dabar kelia tokį pat siaubą kaip pačiam Budai ir pirmiesiems jo mokiniams. Noriu virsti kvantinių dulkių sauja Visatos begalybėje.“ (29)
Grįžtančios iš pirmos kelionės lėktuve kažkas paklausia, kokia esanti jos religija. Ji netikėtai atsako: „Tibetas.“ Nesako – budizmas. Bandydama susivokti sudėtinguose, kelionės įspūdžių atvertuose pasąmonės užkaboriuose, gelbstisi ne tiek budizmu, kiek mandalomis kaip viso pasaulio kultūros palikimu, o tiksliau – vakarietišku atradimu, Jungo psichoanalize. Labai panašiai visų pasaulio religijų, sufizmo, okultizmo, Kabalos, misticizmo ženklus suvokė ir argentiniečių rašytojas Borgesas.
Ivanauskaitė nevadino savęs nei budiste, nei krikščione. Ji buvo rašytoja, tikinti Tibetu, ieškanti Mokytojo, pranokstančio kasdienybę. Toks Mokytojas kažkada jai buvo Algimantas Švėgžda, vėliau – Tėvas Stanislovas, kažkuriuo metu juo tapo Dalai Lama. Tibeto link ji pasuko ir ieškodama Dalai Lamos pėdsakų. Ji ieškojo didžiosios paguodos. Net ištikta likimo smūgio, susirgusi mirtina liga, ji ne iš karto puola į tikėjimo glėbį. Nepajėgia, vadina tai savąja puikybės nuodėme. „Baimė atsiduoti, paklusti, ištirpti kažkieno didesnio, ne žmogaus (bet ir žmogaus), o Dievo glėbyje...“ (30) – rašo ji „Viršvalandžiuose“.
Kita vertus, nors rašytoja kupina abejonių, šventybės ilgesys jai suteikia mistinį Dievo potyrį. „Šiąnakt regėjau mūsų Viešpatį – / Jis atrodė kaip gotikos bažnyčia, / milžiniška rūkų spalvos katedra“, – pradeda rašytoja eilėraštį „Paskutinis regėjimas“, galbūt poetiškai siekdama susigrąžinti sapną, o gal iš tiesų – viziją. „Leisk pamatyti savo tikrąjį, savo šviesųjį veidą“, – kartojamas prašymas lyg mišiose katalikų bažnyčioje. Koks Jurgos pamatytas apsireiškusio Dievo veidas? Jis siurrealus, beveik saukiškas: „Dievo kūnas buvo sulipdytas / iš gyvos mėsos, akmenų, plytų / ir begalinio skaičiaus ostijų, / kurios netilptų jokiame tabernakulyje. / Jo galva – aukščiausia bokšto smailė / rėmė tamsiai mėlyną dangų.“ (31) Alchemikai Dievą Tėvą tapatindavo su auksine geltona spalva, o jį patį – su saule. Tačiau Jurgos Dievas neapsireiškė kaip saulė, jis patekėjo jai mėnuliu – jos jaunystės laikų liūdesio simboliu: „Švietė pilnatis ir sidabriniai debesys / lėkė šniokšdami kaip kalnų vandenys.“
Alchemikai pasakytų, kad galbūt tai buvo succus lunariae (mėnulio sultys) – nakties vandens šaltinis, kuris skiriasi nuo aqua nostra – žemiškojo vandens kaip gyvybės šaltinio. (32) Kita vertus, šniokščiantys kalnų vandenys, kaip jau buvo minėta, – stipriausias rašytojos apokaliptinių baimių šaltinis. Kyla abejonių, ar šis Dievas galės būti jos globėjas, ar apgaubs savo tėviška meile ir užglostys visas žaizdas. Tačiau jis yra įdomus mistiškas simbolis, menantis naujų mįslių, – kad jas įmintum, reikia vėl studijuoti alchemiją: „Dievo širdyje, prie šventovės altoriaus, / baltas balandis auksiniame soste sėdėjo / žmogiška, faraono, valdovo poza. / Karvelėlio krūtinėje kraujavo žaizda, / į ją tebebuvo įbestas duonriekis peilis.“ Dievas galingas, nors ir nėra begalinis, tik jis nekyla į viršų, o kaip tik priešingai – leidžiasi žemyn: „Viešpaties pėdos slypėjo giliai po žeme, / giliau nei rūsiai su karalių kapavietėmis, / giliau nei katakombos su biriais griaučiais / mirusiųjų per choleros ir marų epidemijas, / daug giliau už pačius giliausius / pamatus, prarajas, pragarus.“ (33)
Alchemikai pasakytų, kad šis Dievas – Merkurijus. Juo labiau kad Dievo veidas keičia pavidalus: „Dievo veidas mainėsi – atrodė / ir kaip Jėzaus, ir kaip Marijos, / ir kaip saulės – skaistus, švytintis, / akinamai ryškus, visai bebruožis.“ Vis dėlto Viešpats parodęs švelnumą: „Viešpaties rankos glostė man galvą, / verkiau, ašaros buvo vaivorykštinės, / nudažytos meilės spindulių, kurie krito, / krito ir krito pro vitražo langus. / Buvo baisu. Buvo gera. / Tapo galiausiai niekaip.“ (34)
Cupio dissolvi, et esse cum Christo („Trokštu ištirpti ir būti su Kristumi“ – lot.) (35), – pasibraukė Jurga apaštalo Pauliaus žodžius Jungo knygoje „Sapnų alchemija“. Ir kad būtų dar tvirčiau – juos pažymėjo žvaigžde: „svarbu“.
Paskutiniais savo gyvenimo mėnesiais ji skaito tuos krikščioniškus autorius, kurie palaiko tikėjimą: vėl sugrįžta prie mistiko Thomo Mertono. Skaito filosofą egzistencialistą Søreną Kierkegaard’ą – būtent labiausiai ekumeninį tekstą „Laukų lelija ir padangių paukštis“.
Pranciškonas Julius Sasnauskas atneša jai maldų. Jurga meldžiasi. Tačiau daugiausia jos maldos bežodės, nebylios, išskyrus tą, kurią visada rekomenduodavo Tėvas Stanislovas, kažkodėl rusiškai mokęs daugybę kartų kartoti: „Gospodi pomiluj, Gospodi pomiluj, Gospodi pomiluj“ (36). Tačiau protas neatsitraukia. Neįmanoma vienu akimoju išsižadėti pačios savęs, savo maištingos prigimties – net tragiško siaubo akivaizdoje. Dienoraštyje „Viršvalandžiai“ ji rašo: „Savuosius sopulius dar šiaip taip įprasminu, bet kitų žmonių kančios, kurių per tokį palyginti trumpą laiką regėjau apsčiai, man žadina aklą ir tūžmingą maištą prieš būtį, prieš gamtą, prieš Dievą.“ (37)
Ji apmąsto kunigo Sasnausko žodžius įterpdama ir savąją nuomonę: „Kristus savo kryžiumi užbraukė senąją, anot kunigo Juliaus Sasnausko, nuopelnų religiją, amžiams panaikino nelemtą šventų mainų šūkį. Tačiau kartais atrodo, kad krauju ir kančia atpirkta Geroji naujiena, Laisvės naujiena daugelio iki šiol taip ir nebuvo išgirsta.“ (38)
Vanda Juknaitė, bendravusi su Jurga ir savo prigimtiniu žmogišku švelnumu palaikiusi dvasiškai sunkiausiomis gyvenimo valandomis, rašo: „Juo situacija sunkėjo, joje radosi tai, kas vadinama kankinių tvirtumu. Ji nė karto neverkė skambindama, nors buvau jos paskutinis, kraštutinis atvejis, ji skambindavo man visai priveikta. Tokiomis valandomis, kai nieko nebesitikima, prašoma tik vieno – būti kartu. Mes dalydavomės rėžiančiais kančių brangakmeniais, per juos vėrėsi, artėjo, konkretizavosi pati metafizika. Atsivertimo klausimo nebuvo. Tai vyko savaime. Kryžiaus prasmė savaime atsivėrė ant kryžiaus. Karlo Rahnerio žodžiais: „Tik šią akimirką, jei pavyksta ją atlaikyti, ir suprantama krikščionybė.“ (39)
Kita vertus, Juknaitė pastebi: „Nesuprantamu būdu, per neįsivaizduojamas kančias jos viduje vyko išsilaisvinimo virsmas. Ji susitaikė su savimi, pagaliau priėmė, įgijo save pačią, tarytum buvo padovanota pati sau. Dabar, kai visa apsinuogino, galėjai matyti, kokie nuoširdūs buvo jos dvasiniai ieškojimai ir kaip nepaprastai daug jai davė budizmas.“ (40)
Jurga pripažįsta, kad Dievą ji suvokė kaip baudėją tol, kol nejuto jo malonės. Dievo malonė ją aplanko per netikėtą mistinį patyrimą: „O vieną naktį įvyko neįtikimas dalykas! Į mane prabilo pats Dievas. Jis bylojo bežode kalba, nes Jo tariamų prasmių ir reikšmių nesutalpintų jokie žodžiai. Beribis Viešpaties buvimas užpildė kambarį.
Atrodė, tarsi būtų pasikeitusi oro ir visų daiktų atomų struktūra. Netrukus išnyko ir įprasta erdvė. Nors tas potyris buvo sklidinas ypatingos didybės, bet sykiu – labai intymus: tarsi motina glaustų kūdikį, tarsi tėvas, kurio glėbio beveik nepatyriau, dabar skausme mane ramintų, tarsi visi kada nors buvę mylimieji panardintų į tokią švelniausių jausmų gelmę, kokios patys nė neįtarė ir niekada nesužinos savyje esant.“ Tame Dievo pojūčio globėjiškume būdavo ir rūsties, tačiau skausmas liaudavosi, o nemiga išsisklaidydavo: „Tie apsilankymai, o gal tik priartėjimai, niekada nepriklausė nei nuo mano valios, nei nuo noro, nei nuo karšto meldimo.“ (41)
Būtent nuolatinis maištas ir negęstantis Jurgos kritinis protas, negailestingai atskleidžiantis savo pačios asmens gelmes, leidžia patikėti tokių patirtų mistinių išgyvenimų tikrumu. Ji bandžiusi pasakoti apie savo potyrius kitiems – niekas jos nesupratęs. Padėjusi Sasnausko mintis, kad Dievas – pokštininkas ir kad kiekviena keistenybė ir nenormalybė šiek tiek kvepia dangumi. Po šių mistinių potyrių ji sako paliovusi kaltinti Dievą dėl kančių. Kunigo Sasnausko dvasinė pagalba Jurgai, artėjančiai mirties link, buvo neįkainojama. Jis paverčia jos maištą susitaikymu. Kentėdama tiesiog neištveriamus kojos skausmus, ji nenuėjo į bažnyčią krikščionybėje ieškoti paguodos, bet krikščionybė pati atėjo pas ją pranciškono kunigo Sasnausko pavidalu. Jis moko ją susitaikymo, primena, kad visa Kristaus žemiškoji kelionė – tai pralaimėjimo kelionė. Jurga dienoraštyje prisipažįsta, kad piktžodžiavo ir buvo maištininkė, kad „vienas iš pačių širdies gelmių sukalbėtas „Tėve mūsų“ būtų daug didesnė vidinė revoliucija už kaprizingus ar intelektualius sielos bruzdesius“ (42).
Ji pripažįsta turėjusi keistą užslėptą geismą puikuotis savo nuodėmėmis: „Keisdama dievus, tučtuojau jiems primesdavau baudėjų prievolę. Kad ir kiek kartų murmėjau juodžiausią karmą apvalančią Avalokitešvaros mantrą, pati sau tvirtinau, kad manoji sielos juoduma liks neišsklaidyta.“ (43)
Jurga atlieka išpažintį, pripažįsta puikybę, priima iš kunigo rankų ostiją ir pasijunta kaip mažytis melsvas kiaušinis, krentantis į savo pilkšvą lizdą. „Kaip ilgai laukiau, kaip troškau, kaip ilgėjausi šitos akimirkos!“ – dienoraštyje užrašo. Ir vis dėlto ją vėl aplanko maištingos ir skeptiškos mintys: „Maldos. Atsidavimas ir pasitikėjimas. Pasidavimas? Tačiau kažkas man vis dar trukdo. Puikybė. Dar kartą, ir vėl puikybė. Puikybė ne kaip išpuikimas ar garbėtroška, o kaip nuolankumo nebuvimas, nesugebėjimas prašyti, melsti, melstis, atsiklaupti ant kelių, atlikti išpažintį ir t. t. Negalėjimas patikėti aukštesne esybe ir tos esybės globėjiška meile.“ (44)
Jurga, ligos įsprausta į palatą, jaučiasi lyg dykumoje. Bet būtent dykuma ir yra ta erdvė, kur žmogui lemta susitikti su Dievu. „Dykumoje, vienumoje, tyloje, – rašo Jurga „Viršvalandžiuose“, – ne tik Dievas, bet ir šėtonas, jo gundymai – baimės priepuoliai, panika, troškimas susinaikinti.“ (45)
Bet čia pat ją gelbsti mistiko Mertono įžvalgos, jaučiasi įžengusi į tą žmogaus sielos dykumos dalį, kurią gali pripildyti tik Dievo meilė. Jaučiasi palaimingai ją patirianti. Ji prisimena ir mistikę Simone Weil, jaučia, kaip mistinio suartėjimo su Dievu pojūtis leidžia išsiveržti iš skausmo į palaimą. Todėl konstatuoja, kad stebuklas įvyko: „Tai – Dievo priartėjimas. Malonė, kasdien vis gilesnis mano tikėjimas.“ (46)
Jurga seka Mertonu, sako, kad trokšta susilieti su Dievu, bet jai trukdo kūnas. Ją aplanko palaimos išgyvenimai. Ir vis dėlto palaimą vėl keičia maištas. „Viršvalandžiuose“ ji rašo: „Neapykanta pasauliui. Neapykanta Dievui. Julius apie kančios paskyrimą Kristui. Manęs tai neguodžia. Manęs tai visai neįtikina.“ (47)
Kitoje vietoje: „Dievo gailestingumas. Man ši sąvoka vis dar tebėra didžiulė mįslė. Dievo bausmę ar net Dievo abejingumą suprast kur kas lengviau.“ (48) Viename paskutinių tekstų „Tikėjimas“ Jurga kelia sau negailestingus klausimus: „Tikėjimas – silpnųjų prieglobstis? Malda – lūzerių reikalas? Meldžiasi nelaimingieji?“ Ir baigia maištu: „Maištas. Nustebinti Dievą savo sielos tamsybe, epatažas „pribloškiant“ atkakliu savuoju netikėjimu.“ (49) Ši įtempta kova su savo protu dėl tikėjimo – sukrečiantis dramatiškas dvasinis judesys. Nėra jokio teatrališkumo, jokio netikro gesto ar žodžio – šiame šventybės paieškos kelyje Jurga išliko savimi iki galo.
Po mirties jos pačios noru ji buvo pašarvota Vilniaus Bernardinų bažnyčios koplyčioje. Taip šiltai ir žmogiškai jaukiai pranciškonai jai padėjo išeiti, priglobė ir išlydėjo, paliudydami, kad gailestingumas krikščioniui gali būti ne tik formalus. Pranciškonai suteikė Jurgai tai, ko ji labiausiai ieškojo, ko troško, – išsvajoto švelnumo. Būdama Ladake, rašytoja pati sau prisipažįsta, kad ne pinigų, ne šlovės, ne pripažinimo, ne meilės ir net ne tikrojo tikėjimo ji ieškojusi visą savo gyvenimą: „Tik paprasčiausio švelnumo, kuriuo kitas žmogus tave apgaubia ne iš pareigos, ne vildamasis mainais ką nors gauti ar pateikdamas tai kaip skolą, kurią reikės grąžinti, ne iš veidmainiško gailesčio, ne trokšdamas lipšniu gestu visų pirma apdovanoti save ar prieš kitus pasipuikuoti...“ (50)
Poetas ir fotografas Alis Balbierius, šiuo metu gyvenantis ten, iš kur kilusi ir viena Jurgos giminės atšaka, – Biržuose, pastaraisiais metais pamėgo keliauti po Indiją. Taip sutapo, kad jis keliauja po tuos pačius miestus, kur yra buvusi Jurga, – Dharamsalą, Pathankotą ir t. t. Jaučia tuos pramintus takus: „Bet ryškiausiai čia įspaustos Vilniaus bohemos laikų bičiulės Jurgos Ivanauskaitės, kuriai Tibetas ir tibetiečiai bei jų unikali kultūra buvo šventovė, pėdos... Dabar, kai rašytoja jau išėjusi, nelabai tikiu, kad ji, jau sunkiai sirgdama, taip paprastai ėmė ir „atsivertė į krikščionybę, juolab kad niekad nebuvo jos ir atsižadėjusi. Grįžęs iš Indijos, iš naujo skaitau Jurgos Indijai ir Tibetui skirtas knygas ir džiaugiuosi, kad šios knygos – savotiški Tibeto kultūros ir budizmo vadovėliai mūsų kultūroje.“ (51)
Įdomu, kad šiame straipsnyje Balbierius pastebi ir cituoja tą Jurgos knygos „Kelionė į Šambalą“ vietą, kuri liudija Jurgos artumą ir pagoniškajai senajai lietuvių kultūrai: „Net ir akmenys bei uolos čia šilti, jaukūs, lipšnūs, beveik gyvi. Taip ir norisi ką nors malonaus jiems pasakyti: džiulė! Yra tokių riedulių, ant kurių net nejauku lipti su batais ar sėstis, kaip ant žmogaus krūtinės ar veido. Jie pilni jėgos. Ir apsunkę nuo savo pačių kantraus gerumo.“ (52)
„Nuolatinis šventumo ir gilaus tikėjimo ilgesys“ , – taip Jurga apibūdina savąjį numinosum. Jurga ieškojo savo unikalaus santykio su šventybe – tokio, kuris nekartotų kitų kelių. Labai panašiai šventumą suvokė Nietzsche, kuris gynė Kristų nuo krikščionybės, sakydamas, kad „iš tikrųjų buvo tik vienas krikščionis, ir tas pats mirė ant kryžiaus“ (53).
Jurgos Jėzus nemirė. Jis iškeliavo. Pasidabinęs raudonais rūbais – ant asiliuko, kaip Saukos paveiksle „Tamsus krūmas pakeliui į Egiptą“. Kartu pasiėmė Jurgą. Jai mirštant prieš akis kabėjo jos pačios sukurtas mažas paveikslas: Jėzus raudonais rūbais nelyg Saukos paveiksle joja neaiškia kryptimi. Paveiksliuke beveik nustelbdamas Kristų ar lygia greta su juo švyti Jurgai svarbus alchemikų simbolis – didelė raudona rožė.
Galiausiai Ivanauskaitė buvo ir liko nesusitapatinusi su jokia religija. Ir krikščionybė, ir budizmas buvo kodai, už kurių slėpėsi ją intrigavę pasaulio paslapties ženklai. Jurgos pagarba šiems ženklams, kaip ir visai archetipinei žmogaus sielos daliai – objektyviai ir simbolių prisodrintai realybės sferai, – yra vienas iš jos kūrybos unikalumo aspektų.
* * *
(1) Jurgos Ivanauskaitės laiškas Jūratei Stauskaitei, 1998 08 24, Katmandu. J. Stauskaitės nuosavybė.
(2) Ten pat.
(3) Ivanauskaitė J., „Prarasta Pažadėtoji žemė“, in: Tibeto mandala, Vilnius: Tyto alba, 2004, p. 577.
(4) Vedrickaitė I., Kelionė. Keliautojas. Literatūra, Vilnius: LLTI, 2010, p. 187–188.
(5) Ivanauskaitė J., „Prarasta Pažadėtoji žemė“, in: Tibeto mandala, Vilnius: Tyto alba, 2004, p. 584.
(6) Ingridos Korsakaitės laiškas Jūratei Baranovai, 2014 01 27.
(7) Ivanauskaitė J., „Prarasta Pažadėtoji žemė“, in: Tibeto mandala, Vilnius: Tyto alba, 2004, p. 575–576.
(8) Ten pat.
(9)Ivanauskaitė J., Miegančių drugelių tvirtovė, Vilnius: Tyto alba, 2005, p. 85.
(10) Jurgos Ivanauskaitės atvirlaiškis Jūratei Stauskaitei, 1998 06 23, Lhasa. J. Stauskaitės nuosavybė.
(11) Jurgos Ivanauskaitės laiškas Jūratei Stauskaitei, 1998 08 24, Katmandu. J. Stauskaitės nuosavybė.
(12) Jurgos Ivanauskaitės laiškas Jūratei Stauskaitei, 1998 11 19, Dharamsala. J. Stauskaitės nuosavybė.
(13) Ivanauskaitė J., „Kelionė į Šambalą“, in: Tibeto mandala, Vilnius: Tyto alba, 2004, p. 378.
(14) Ten pat, p. 407.
(15) Ten pat, p. 408.
(16) Ivanauskaitė J., „Prarasta Pažadėtoji žemė“, in: Tibeto mandala, Vilnius: Tyto alba, 2004, p. 687.
(17) Korsakaitė I., „Jos kelias buvo vientisas“, in: Jurga: atsiminimai, pokalbiai, laiškai, sudarė D. Zelčiūtė, Vilnius: Tyto alba, 2008, p. 47.
(18) Jurgos Ivanauskaitės dienoraščiai, 2005 06 29. Šeimos nuosavybė.
(19) Ivanauskaitė J., „Rytai–Vakarai meditacijų tyloje“, in: Rytai–Vakarai: komparatyvistinės studijos, t. 6, sudarė A. Andrijauskas, Vilnius: KFMI leidykla, 2007, p. 28.
(20) Ivanauskaitė J., Viršvalandžiai, Vilnius: Tyto alba, 2008, p. 95.
(21) Ivanauskaitė J., „Prarasta Pažadėtoji žemė“, in: Tibeto mandala, Vilnius: Tyto alba, 2004, p. 630.
(22) Ten pat.
(23) Ten pat, p. 630.
(24) Ten pat.
(25) Ten pat, p. 631.
(26) Ivanauskaitė J., „Kelionė į Šambalą“, in: Tibeto mandala, Vilnius: Tyto alba, 2004, p. 469.
(27) Ten pat.
(28) Ivanauskaitė J., „Rytai–Vakarai meditacijų tyloje“, in: Rytai–Vakarai: komparatyvistinės studijos, t. 6, sudarė A. Andrijauskas, Vilnius: KFMI leidykla, 2007, p. 27.
(29) Ivanauskaitė J., Viršvalandžiai, Vilnius: Tyto alba, 2008, p. 133.
(30) Ten pat, p. 69.
(31) Ivanauskaitė J., Odė džiaugsmui, Vilnius: Tyto alba, 2007, p. 131.
(32) Ten pat.
(33) Ten pat, p. 131–132. (34) Ivanauskaitė J., Odė džiaugsmui, Vilnius: Tyto alba, 2007, p. 132.
(35) Юнг К. Г., Алхимия снов: четыре архетипа, Санкт-Петербург: Тимоти, 1997, c. 82.
(36) Ivanauskaitė J., Viršvalandžiai, Vilnius: Tyto alba, 2008, p. 110.
(37) Ten pat, p. 14.
(38) Ten pat, p. 34.
(39) Juknaitė V., „Susitikim dar kartą“, Literatūra ir menas, 2008 11 07, p. 20.
(40) Ten pat.
(41) Ivanauskaitė J., Viršvalandžiai, Vilnius: Tyto alba, 2008, p. 40–41.
(42) Ten pat, p. 53.
(43) Ten pat, p. 54.
(44) Ten pat, p. 69.
(45) Ten pat, p. 71–72.
(46) Ten pat, p. 96.
(47) Ten pat, p. 135.
(48) Ten pat, p. 137.
(49) Ten pat, p. 147.
(50) Ivanauskaitė J., „Kelionė į Šambalą“, in: Tibeto mandala, Vilnius: Tyto alba, 2004, p. 395.
(51) Balbierius A., „Prisilietimas prie Indijos: Dharamsala, Himalajai, Tibeto tremtis ir pėdos bičiulių...“, Literatūra ir menas, 2013 03 28, p. 22.
(52) Ten pat.
(53) Ivanauskaitė J., Viršvalandžiai, Vilnius: Tyto alba, 2008, p. 67.
(54) Nietzsche F., Antikristas: prakeiksmas krikščionybei, iš vokiečių k. vertė L. Rybelis, Vilnius: Apostrofa, 2009, p. 60.
