Penkias dienas Lietuvoje viešėjo ilgametis „The Independent“ literatūros skilties redaktorius B.Tonkinas rašo apie šiuolaikinę literatūrą, retkarčiais apžvelgia politines aktualijas. Kembridžo universitete jis studijavo britų ir prancūzų literatūrą, dalyvauja literatūros vertimų vertinimo komisijų darbe.
Kelių savo viešnagės dienų metu Lietuvos kultūros instituto (anksčiau – Tarptautinių kultūros programų centras), LR kultūros atašė Didžiojoje Britanijoje Ritos Valiukonytės ir LR Kultūros ministerijos pastangomis svečias buvo supažindintas ne tik su Vilniumi, bet ir su lietuvių literatūra, kalba, taip pat su šiandieniniais meno ir kultūros procesais bei kūrėjais.
– Kas jus paskatino apsispręsti atvykti į Lietuvą?
– Smalsumas. Niekuomet anksčiau nebuvau buvęs Lietuvoje. Labai nedaug težinojau apie šiuolaikinę lietuvių literatūrą. Pamaniau turintis išmokti daugiau, tad, pakviestas Tarptautinių kultūros programų centro (dabar – Lietuvos kultūros institutas – Red.) mielai sutikau atvykti.
– Atvykote penkioms dienoms ir per jas jums spėta pristatyti gan platų spektrą, parodantį Lietuvos kultūros lauką. Vaikščiojote po Vilnių su Andriumi Tapinu, susipažinote su Vilniaus universiteto bibliotekomis, auditorijomis ir kitokiais slaptais užkaboriais, klausėtės jums paruoštos paskaitos ir diskusijos apie šiuolaikinę Lietuvos literatūrą su jos ekspertais ir kūrėjais, susipažinote su rašytojais, dramaturgais, įvairiais jų darbais. Kaip apibūdintumėte patirtus įspūdžius?
– Buvau sužavėtas galimybės išgirsti apie tiek svarbių, bet man lig tol nežinotų rašytojų. Aplankyti Vilnių buvo didis malonumas ir mėgavausi galimybe susipažinti su leidybos ir kitų kultūros institucijų veiklos principais. Vertinu tai, kad susipažinti su tam tikrais skirtingo istorijos, kultūros ir meno lauko ekspertais, man buvo suteikta proga ne kokioje nuobodžioje konferencijų salėje, o įvairiausiose miesto erdvėse.
Man sudaryta vizito programa leido pamatyti literatūros ir kultūros sceną iš galybės skirtingų perspektyvų. Galėjau aiškiai matyti, kaip literatūra įsikomponuoja į platesnį kultūrinį ir socialinį Lietuvos reljefą. Dienotvarkė buvo labai intensyvi, tačiau išvykau jausdamasis daug išmokęs ir besidžiaugdamas patirtomis labai turiningomis diskusijomis.
– 2018 m. Lietuva su Estija ir Latvija planuoja dalyvauti Londono knygų mugėje garbės svečio teisėmis. Ar matote lietuvių literatūrai vietą Didžiosios Britanijos rinkoje?
– Sunku konkrečiai spėlioti. Sėkmingesni Didžiojoje Britanijoje yra tie verstiniai tekstai, kurie pristato individualų rašytojo talentą, o ne reprezentuoja savo šalį ar kalbą. Žinoma, yra ir išimčių: tarkime, Šaltojo karo pabaigoje politiniai įvykiai nukreipė visų dėmesį į konkretų regioną ir sukėlė susidomėjimo Rytų ir Centrine Europa bangą. Tačiau tokių pavyzdžių – reta, jie veikiau išimtis. Apskritai susidomėjimas priklausys nuo konkrečių knygų ar autorių kokybės, nuo viešinimo kampanijos efektyvumo.
Plačiau dominantis aspektas, galintis sukelti išsamesnes diskusijas, galėtų būti apie migracijos į Jungtinę Karalystę įtaką ir pasekmes, turint omenyje ES nares po 2004-ųjų. Bet kuriuo atveju tokios diskusijos dažniau būna konkretaus šalies regiono, o ne visos šalies klausimas. Taip pat – labiau politinis ir ekonominis, o ne kultūrinis.
Taigi nesu tikras, ar tokia tema padėtų sukurti teigiamą dėmesį Lietuvai. Visuomet labiausiai matomas konkretus autorius (ar menininkas) su svarbia knyga, filmu, spektakliu, paroda, kuris pritraukia daugiausia dėmesio ir sukelia susidomėjimą jo kūrybine aplinka bei kalbos kilme.
– Kokios būtų galimybės tekstui apie lietuvių literatūrą atsidurti, sakykime, „The Independent“ puslapiuose?
– Pirmasis žingsnis turėtų būti aukštos kokybės vertimai į anglų kalbą, kurie turėtų būti prieinami arba suplanuoti tokiais tapti artimiausioje ateityje. Tokiu atveju yra įmanomos šių tekstų recenzijos. Taip pat, tarkime, Londono knygų mugę galėtų išprovokuoti interviu su lietuvių autoriais, o po mano vizito į Vilnių, manau, ir aš galėčiau parašyti bendrą lietuvių literatūros scenos apžvalgą. Bet kuriuo atveju tai reikalautų susitarimo su čia dirbančiais kolegomis, o toks straipsnis būtų suplanuotas su kokiu nors konkrečiu renginiu ar jų ciklu Jungtinėje Karalystėje.
– Kokias matytumėte galimybes Lietuvos ir Didžiosios Britanijos kultūrinių dienraščių, literatūros žurnalų bendradarbiavimui?
– Man būtų be galo malonu prisidėti iš „The Independent“ pusės, tačiau, žinoma, aš negaliu kalbėti apie kitas medijas. Tačiau tarp tų, su kuriais būtų galima mėginti užmegzti kontaktą, aš paminėčiau „The Guardian“ recenzijų skilties redaktorius, TLS, plačiai aprėpiančius neanglakalbę literatūrą, „BBC Radio 3“, „BBC Radio 4“ ir „BBC World Service“.
Taip pat manau, kad socialinės medijos galėtų suvaidinti lemiamą vaidmenį pristatydamos skaitytojams naujus darbus, ypač, kai kalbama apie užsienio kultūras. „YouTube“ pokalbiai ir interviu, feisbuko paskyros, specialistų internetiniai puslapiai, skirti pasaulinei literatūrai, literatūros aplikacijos ir t. t. Kiekviena informacinė, reklaminė kampanija turi kreipti dėmesį į šias platformas tiek pat, kiek kreipia į tradicinę žiniasklaidą – bet ne vietoje jos!
– Kaip manote, kodėl mažų šalių literatūrai yra svarbu būti verčiamai į kitas kalbas? Ar tokie vertimai – matomi anglakalbių šalių literatūriniame kontekste?
– Mes visi turėtume stengtis skaityti viso pasaulio literatūrą. Mažos kalbos (turinčios nedidelį ją vartojančių vietinių skaičių) dažnai būdavo didžiųjų rašytojų terpė. Dalis mano darbo yra tiesiogiai susijusi su užsienio literatūros sklaida anglakalbėje visuomenėje: rašau užsienio literatūros apžvalgas dienraštyje „The Independent“, taip pat svarbi veiklos dalis yra „The Independent“ užsienio literatūros premija, siekianti globaliąją literatūrą paversti matomesne ir patrauklesne Didžiosios Britanijos skaitytojams. Nors mūsų resursai riboti, manau, kad mums visai gerai sekasi.
– Kas yra svarbiausia verčiant literatūrą?
– Literatūrinė vertimo meistrystė kaip savarankiškas meno kūrinys.
– Kokias kalbas šiandien įvardintumėte kaip paklausiausias?
– Visų pirma – kinų. Taip pat švedų, norvegų, danų – jos yra daugelio skirtingų bestselerių šaltiniai. Auga vertimų iš arabų kalbų skaičius – tai vyksta ne vien kokių nors vidinių Jungtinės Karalystės laimėjimų dėka, bet ir dėl dosnaus finansavimo, dažnai lydinčio šį procesą. Taip pat paminėčiau ispanų kalbą, ypač turėdamas omenyje Lotynų Amerikos rašytojus.
