Laureato knygoje – jaunatviška bravūra ir senatviškas bambėjimas

A.Mikuta, pernai išleidęs eilėraščių rinktinę „Gyvenau be laikrodžio“ (išleido „Kauko laiptai“), prisipažino, kad rašo daug mažiau: paprastai jis kai ką pasižymi prabudęs naktį ar paryčiais. „Dar rašau. Negalėčiau pasakyti, kad jau atsisveikinu su poezija, bet turbūt jau reikėtų taip padaryti“, – ištarė A.Mikuta, eiles rašantis ir knygas leidžiantis jau per 50 metų.

Kolegų rašytojų skiriama premija labai nustebino A.Mikutą, kuris šiemet jos pelnyti visai nesitikėjo. „2007 metais, kai išleidau eilėraščių rinkinį „Šeško šokis“, buvo šovusi tokia mintelė, kad gal tą premiją skirs man, bet, kaip sakoma, nepataikė. Buvau tikras, kad už eilėraščių rinktines ir dar taip paprastai pavadintas šios premijos niekas neskiria. Juk ją dažnai pelno šiuolaikiniai autoriai, kurių knygos pavadintos gan šokiruojamai, naudojant tokius žodžius kaip „lalagė“ ar „aoristas“, – šmaikštavo laureatas.

Tačiau A.Mikuta džiaugėsi, kad kolegų skiriama premija jam įteikta per Tris karalius. Mat pasakojimo apie tris karalius personažai poetui yra patys patikimiausi. Vaikystėje A.Mikuta labai greitai, būdamas 3 ar 4 metų demaskavo Kalėdų senį, nes persirengėlis avėjo tikro senelio veltinius. Kad Užgavėnių persirengėliai yra ne iš pasakų, o iš kaimynystės rašytojas suprato būdamas kokių 6 ar 7 metų. Tris karalius jis matė tik vieną kartą, irgi vaikystėje. Dar jam gyvenant Salantuose trys figūros prietemoje išlindo iš už kampo, paėjo sniegu ir pasuko už kitos kampo. Jo draugas tada ištarė, kad tai trys karaliai.

„Tris karalius ir mačiau tik tą vienintelį kartą.  Todėl labai ilgai jais tikėjau. O, kaip sakoma, jei labai tiki, tai ir išsipildo. Štai praėjo nei daug, nei mažai – 65 metai – ir aš per Tris karalius esu apdovanotas vadinamąja Trijų karalių premija“, – šypsojosi A.Mikuta.

Literatūros tyrinėtoja Viktorija Daujotytė A.Mikutos kūryboje įžvelgė kelis svarbius aspektus, atklydusius iš rašytojo prigimties ir gyvenimo. Tai – laiko sąvoka, ironija, racionalumas, atsargumas, žemaitiška karnavalinė prigimtis. Dar literatūrologė pastebėjo, kad poetas mėgsta ir savotišką suktumą. Ji tai pagrindė tokia A.Mikutos citata: „Nebūsi kilnesnis už tą, kurį talentingai aploji“.

„A.Mikuta savo kūryba niekada nesiekė būti didesnis už save ir juo labiau už kitus“, - apibendrino V.Daujotytė.

Žematijoje, Salantuose, augęs A.Mikuta Kauno politechnikos institute studijavo pramonės ekonomiką, o Vilniaus universitete žurnalistiką. Dirbo mechanikos dirbtuvėse, vėliau žurnale „Nemunas“. Eilėraščius pradėjo spausdinti 1958 metais. Eilėraščiai versti į kelioliką užsienio kalbų. Sukurta daugiau kaip 50 dainų pagal jo tekstus. Išvertė kūrinių, kuriuos parašė Čingizas Aitmatovas, Michailas Bulgakovas, Rasulas Gamzatovas, Georgijus Markovas, Borisas Pasternakas, Konstantinas Paustovskis, Olžasas Suleimenovas ir kiti.

* * *  

Gyvenau be laikrodžio kaip vargšas,

gyvenau be laikrodžio kaip dievas.

Buvo mano naktys, buvo mano dienos,

buvo mano langas visados atvertas.

Niekas man kaip vargšui nejautė pavydo,

niekas man kaip dievui neįsakinėjo.

Niekur neskubėjau, niekada neklydau –

kaip šaka ant vėjo, kaip šaka ant vėjo.

Pagal mano valią skleidėsi alyvos,

vasaros ir žiemos nėrėsi iš kailio.

Ko daugiau – juk laisvas, ko daugiau – juk gyvas.

Valandom švaisčiausi į šalis – negaila.

Būčiau. nusijuokęs – jau. kitoks nebūsiu,

pagal mano valią upėmis tekėjo

sūkuringas laikas, iš abiejų pusių

kurtinių pasėtos sengirės šlamėjo.

Sengirės šlamėjo, kunkuliavo syvai,

žvėrys galvas kėlė, pabaidyti kėkšto.

Ko daugiau. – juk laisvas, ko daugiau – juk gyvas.

Geležinis laikas man nespaudė riešo.

Mikuta, Algimantas. Apuoko valanda: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1984.

Per gėdą reikia perkopti Vaikai, tik jūs nepulkit trinti ką parašę, – aš atsivertęs jūsų sąsiuvinį iškart matau: kur buvo trinta, ten dėmė arba skylė. Ar daug kas pastebėtų jūsų liapsusus, jei būtumėte kiek apdairesni – nereikia nieko šitaip karštligiškai slėpti, per gėdą dera perkopti, jos neužkliudžius. Beje, aptikęs žiojėjančią skylę, aš juk galiu prisigalvoti kažin ką, įmurdyti jon žodį, kokio jūs nežinot – su tokiu skrupulingu drovumu nelaimę prisišauksite, kitam juk maga kapstytis po kapavietes, užgriuvusias duobes. Greičiau keliauja ir toliau nueina visi, kurie nestabčioja ties savo klaidomis, jų netrina, nebrauko – lai žaliuoja. Vaikai, bet ką rašydami, ilgai galvokit, o pasišovę trinti – dūmokit dar ilgiau, tiktai iš įkarščio nesąmonės atrodo bjaurios, o sužaliavusios jos glūsta prie akių. Todėl prašau – palikit viską, kaip yra, nedailinkit, netrinkit, neklastokit... Kitaip aš būsiu priverstas surinkti žiauriuosius trintukus ir užrakinti stalčiuje,

kol baigsite mokyklą.   Mikuta, Algimantas. Šeško šokis: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.

* * *

Dar paskrendu. Lėtokai. Neaukštai.

Kairiu sparnu vis kliūdamas už medžių.

Dažniau sklandau. Plasnoju gan retai –

ir tai tiktai paragintas vienmečių.

Anoks čia polėkis – vieni vargai,

pasiutęs noras dangui įsiteikti.

Nors tiek gerai, kad krisiu neilgai

ir nesuspėsiu to dangaus prakeikti.

Mikuta, Algimantas. Aštuoneiliai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002. 

***

Atsilaikyk prieš šurmulingą minią,

nes ji nuneš visai ne ten,

kur tu norėjai.

Tereikia tiek nedaug –

tik švino gabaliuko viduriuos,

ir figūra nevirsta, kai nereikia,

nuvirtusi nerieda pasroviui.

Karibų jūroj kartą pasinėręs

mačiau aš tokią prie pat kranto.

Šaunus juodasis pėstininkas

ten gulėjo

baltų koralų patale.

Nuėjo visos audros

jam per galvą,

jokia banga nebeišjudino iš ten,

kur vieną dieną

buvo paaukotas.

Paviršiuj plaukiojo

spalvoti skarmalai.

Senoliai žvalgosi atgal pro stiklelius,

jaunuoliai mokosi žygiuot į koją,

kupreliai giriose meistruoja smuikelius, –

švytuoklė virš visų švytuoja.

Išminčiai deras su mirtim, auksakaliai

apspitę gundo drovųjį artoją,

po žemėm kuičiasi velniai ir vabalai, –

švytuoklė virš visų švytuoja.

Iškyla salos, didmiesčiai, švęsta

ugnis bučiuoja tūkstantąją Troją,

tiesa šaknim suauga su klasta, –

švytuoklė virš visų švytuoja.

Kitaip nebus. Vaizduotė ir tulžis

viena kitos, kai reikia, neatstoja,

smuikeliai verkia, staugia geležis, –

švytuoklė virš visų švytuoja.

Čia dar gyvi, čia mirę amžinai.

Žaliuoja, žydi, noksta, pajuoduoja

žiogai ir žmonės, žodžiai ir kalnai, –

švytuoklė virš visų švytuoja.