Mūsų operose ir muzikiniuose teatruose nuo senovės per pertraukas yra įprasta vaikščioti ratais. Tokiam pasivaikščiojimui tinka erdvios ir mažiau erdvios fojė, be kurių čia neįsivaizduojamas teatras. Tada it darželinukai susikibę rankomis ar įsitvėrę vienas kitam į parankes, žiūrovai – nelyg sąžinės kaliniai – monotoniškai suka ratus, nuobodžiaudami apžiūrinėja vienas kitą ir taukšdami niekus laukia, kol skambutis juos ir vėl pakvies į salę. Beje, nenorintys paklusti šiai tradicijai, jei tik ignoruoja bufetą, išsirikiuoja eilėje prie tualeto. Eilės prie vyrų tualetų, dažniausiai, būna gan kuklios, o štai moterų – visada ilgos, riebios ir monumentalios, todėl primenančios visuotino deficito ar net tolimesnius maisto kortelių laikus.
Londono Karališkojoje operoje erdvios fojė nėra ir, matyt, niekada nebuvo. Tačiau čia apstu efektingų laiptų maršų, įstiklintų stogų, prabangių sietynų, prašmatnių barų ir nepigių restoranų, kuriuose galima smagiai praleisti pusvalandį trunkančias pertraukas. Kai kurie buržujai taip ir daro, apdairiai iš anksto išsirinkę meniu ir užsisakę staliukus. Tada jie išdidžiai sėdi prie padengtų baltomis staltiesėmis stalų. Neslėpdami savo pranašumo prieš likusius žiūrovus, įsivilkę į smokingus ir apsikarstę bižuterija, jie garsiai kikena, neretai raukydamiesi ragauja gurmaniškus patiekalus ir tariamai abejingai gurkšnoja nepigų vyną, kurį, nepajėgę išgerti per pirmąją pertrauką, pabaigia per antrąją ar trečiąją. Tačiau tai apgaulingas, ne visa apimantis vaizdas, neretai suklaidinantis neįgudusį antropologą.
Tikrieji operos ar baleto gerbėjai į Karališkąją operą ateina ne tik pasipuošę ir išsikvepinę, bet ir kruopščiai pasiruošę, apsirūpinę it žygiui. Vos baigiasi pirmasis veiksmas, jie mobiliais būriais, grupelėmis du ar po tris bei pavieniui it tarakonai pabyra į teatro pakampes. Nevengia tamsesnių užkaborių, rūbinių ir net tualetų, kur be ceremonijų traukia iš savo rankinių ar kuprinių atsineštas gėrybes: gardžiai kvepiančius sumuštinius (su lašiša, agurku ar kumpiu), parduotuvėje ryte nusipirktas pavandenijusias mišraines, gerokai padžiūvusius sušius, aplamdytus jogurtų indelius ir pan. Kai kurie būna nepamiršę įsimesti ir alaus ar stipresnio gėrimo, kurio nesibodi paskubomis gurkštelėti iš kakliuko. Taip niūriais veidais, tylomis pasistiprinę, vėliau patenkinti sugrįžta į savo vietas, kurios nebūtinai yra amfiteatre.
Per antrąją pertrauką vaizdas iš esmės pasikeičia. Tada, buržujams sugrįžus prie staliukų, tualetų kabinose niekas nebevalgo ir pakampėse nebegeria. Ramstant pasienius, visi praėjusios pertraukos valgytojai ir gėrėjai iš visur kur išsitraukia savo išmaniuosius telefonus. Išminties stokojančiais veidais, tačiau fundamentaliai į kažką įsigilinę, godžiai skaito, kažkur naršo, kažką spaudo ir taip, nesikalbėdami vienas su kitu, panirę į virtualią erdvę, pagaliau sulaukia trečiosios spektaklio dalies. Beje, jei vaidinimas turi keturis veiksmus, per trečiąją pertrauką išmanieji telefonai staiga kaži kur dingsta – visi supuola pirkti ledų, kuriuos iš vežimėlio pardavinėja nežinia iš kur atsiradusios merginos. Taip, žiūrėk, ateina ir vidurnaktis – metas atsiimti lietpaltį ir – dvasiškai ir fiziškai pasikrovus – dūlinti namo.
