Vėliau, išplaukęs laivu į tarptautinius vandenis ir išgirdęs užsienio radijo stotis, įkvepia laisvės gurkšnį. Kad liktų gyvas, jis turi prisitaikyti prie besikeičiančių žaidimo taisyklių ir ištverti neapsakomą žiaurumą.
Pasiekęs to, ką žmogus gali iškęsti, ribas, jis drąsiai imasi diktatoriaus varžovo vaidmens – siekia išgelbėti mylimą moterį, Sonmunę, legendinę aktorę, kuri „tokia tyra, kad net nežino, kaip atrodo badaujantys žmonės“.
„Našlaičių prižiūrėtojo sūnus“ – pastarųjų metų literatūrinis atradimas. Vos pasirodęs kūrinys sulaukė nemenko dėmesio JAV ir Europoje. Romano pagrindas – jauno žmogaus kelionė per ledinius vandenis, tamsius požeminius tunelius ir klaikias tardymo kameras paslaptingiausios pasauly diktatūros šalyje – Šiaurė Korėjoje. Tai ir kvapą gniaužiantis trileris, ir pasakojimas apie prarastą nekaltybę, ir poetiška meilės istorija. Šiuo romanu Adamas Johnsonas nusipelno būti priskirtas prie didžiausių šiandienos rašytojų.
Adamas Johnsonas studijavo žurnalistiką, kūrybinį rašymą ir anglų literatūrą. Labiausiai išgarsėjo romanu „Našlaičių prižiūrėtojo sūnus“ (2012). Už jį gavo ne vieną literatūrinį apdovanojimą, tarp jų Pulitzerio premiją. Šiuo metu dėsto kūrybinį rašymą Stanfordo universitete.
Kūrinį puikiai išvertė Šv. Jeronimo premija už nuopelnus vertėjo profesijai apdovanotas vertėjas Povilas Gasiulis.
Lrytas.lt pateikia knygos ištrauką:
***
Čiun Do motina buvo dainininkė. Tiek apie ją tepasakė Čiun Do tėvas, našlaičių prižiūrėtojas.
Savajame „Ilgos viešnagės“ kambarėlyje našlaičių prižiūrėtojas laikė moteriškės nuotrauką. Ji buvo gana graži – akys didelės, įkypos, lūpos sučiauptos lyg saugantis prasitarti.
Kadangi gražios moterys iš periferijos pristatomos į Pchenjaną, taip tikriausiai nutiko ir jo motinai. Geriausias įrodymas buvo pats našlaičių prižiūrėtojas. Naktimis jis gerdavo, ir barake našlaičiai girdėdavo, kaip jis rauda ir dejuoja, pusbalsiu derasi su moteriške iš nuotraukos. Tik Čiun Do turėjo teisę jį apraminti ir galiausiai ištraukti jam iš rankų butelį.
Kaip vyriausias berniukas „Ilgoje viešnagėje“, Čiun Do turėjo pareigas – dalijo maistą, skirstė gultus, pervadindavo naujokus šimto keturiolikos didžiųjų revoliucijos kankinių vardais.
Tačiau našlaičių prižiūrėtojas buvo griežtai nusistatęs savo sūnui, vieninteliam ne našlaičiui visoje „Ilgoje viešnagėje“, nedaryti jokių nuolaidų.
Radęs neišvalytą triušidę, joje nakčiai užrakindavo ne ką kitą, o Čiun Do. Berniukams prišlapinus guolius, ne kam kitam, o Čiun Do jis liepdavo gremžti nuo grindų prišalusius myžalus.
Kad jis našlaičių prižiūrėtojo sūnus, o ne koks pakeliui į „9-27“ stovyklą* tėvų išmestas vaikas, Čiun Do kitiems berniukams nesigirdavo. Kas norėjo, galėjo ir pats lengvai susivokti – Čiun Do čia gyveno ilgiau už kitus, o iki šiol neįvaikintas buvo todėl, kad tėvas niekam neleido pasiimti savo vienturčio sūnaus.
Suprantama ir tai, kad kai motina buvo išvežta į Pchenjaną, tėvas pasiprašė skiriamas į vieninteles pareigas, leidžiančias jam ir pragyventi, ir prižiūrėti savo sūnų.
Kad moteriškė nuotraukoje yra Čiun Do motina, geriausiai liudijo našlaičių prižiūrėtojo išimtinai Čiun Do skiriamos negailestingos bausmės. Tai galėjo reikšti tik viena: Čiun Do veide našlaičių viršininkas matė moteriškę iš nuotraukos, kas dieną jam primenančią amžiną sielvartą dėl jos netekties. Tiktai šitaip kenčiantis tėvas galėjo žiemą iš vaiko atimti batus. Tiktai tikras tėvas galėjo sūnų, savo kūną ir kraują, nudeginti įkaitusiu anglių semtuvu.
Kartais būrelį vaikų priglobdavo kokia gamykla, o pavasarį jų pasirinkti atvažiuodavo su kinišku akcentu kalbantys vyrai.
Šiaip jau berniukus vienai dienai pasiimti galėjo bet kas, išgalintis juos pamaitinti ir parūpinti butelaitį našlaičių prižiūrėtojui. Vasarą jie pildydavo smėlio maišus, o žiemą dokuose metaliniais strypais trupindavo ledo sluoksnį. Mechanikos cechuose už dubenėlį atšalusios čiapčės** semtuvais stumdydavo tekinimo staklių švirkščiamas tepaluotas metalo drožles. Bet geriausiai – aštriu jukedžiangu*** – juos maitindavo geležinkelio depe.
Kartą, valydami prekinius vagonus, jie šlavė į druską panašius miltelius. Kai suprakaitavo, jų rankos, veidai, dantys paraudo. Traukinio gabenta chemikalai dažų fabrikui. Berniukai raudoni išbuvo kelias savaites.
O paskui, 85-aisiais čiučės metais, kilo potvyniai. Tris savaites lijo ir lijo, tačiau garsiakalbiai apie pralaužtus pylimus, žemių dambas, vienus ant kitų nušliaužusius kaimus nepasakojo.
Kariuomenė dėjo dideles pastangas, kad nuo kylančio vandens apsaugotų „Singni-58“ sunkvežimių gamyklą, ir „Ilgos viešnagės“ berniukams buvo duota virvių ir ilgakočių kobinių žmonėms iš Čiongdžino upės traukyti, kad srovė jų nenuneštų į uostą. Vanduo plukdė rąstus, benzino bakus, išviečių statines. Vandeny vartaliojosi traktoriaus padanga, sovietinis šaldytuvas. Jie girdėjo, kaip dunksėdami upės dugnu vartosi prekiniai vagonai.
Sukdamasis pralėkė kariško automobilio apdangalas su jo įsitvėrusia klykiančia šeima. Paskui iš vandens iškilo jauna moteriškė, išsižiojusi, bet tylinti, ir našlaitis, vardu Po Songas, kobiniu užkabino jai už rankos – ir kaipmat pats buvo įtrauktas į vandenį.
Po Songas į našlaičių prieglaudą pateko silpnos sveikatos, ir paaiškėjus, kad jis kurčias, Čiun Do jį pavadino Un Po Songu, pavarde trisdešimt septintojo revoliucijos kankinio, pagarsėjusio tuo, jog dumblu užsikimšo ausis, kad puldamas japonus negirdėtų kulkų.
* Pavadinimas kilęs nuo datos (1995 m. rugsėjo 27 d.), kada Kim Čen Iras pasirašė dekretą dėl našlaičių, benamių, elgetaujančių vaikų „globos“.
** Patiekalas iš makaronų, troškintų daržovių, grybų, mėsos.
*** Aštri jautienos sriuba.
