1. Kaip gyvenate žiniasklaidos tapomo visuomenės gyvenimo ir brukamų pramogų pasaulyje? Ar jis veikia jūsų kūrybą? O gal esate atsiribojęs? Vengiate kišti savo trigrašį į nesibaigiančias politines diskusijas, ar bandote kaip nors jose dalyvauti?
Žiniasklaida ir jos kuriami pasauliai, tapę lengvai prieinami kiekvienam ūkio subjektui ir juridiniam asmeniui, jau nekalbant apie geišas, bučiuoja, talžo ir mano susikurtą pasaulį, ir, jeigu leisčiausi su ja rungtyniauti, pralaimėčiau kaip zuikis, paslydęs ant dramblienės.
– Dama galinga, bet nepavojinga, – pasakytų Portas, kertantis prokurorienės vištą, – žiūrint, iš kurio galo žiūrėsi, – ir tuo metu išsilaužia krūminį dantį į akmeninę vištos subinę. Ir aš jam tyliai pritariu, kirsdamas užgaląstu branktu per televizoriaus laidą: taip, apie mirusius gerai arba nieko; išraunu kompiuterio šakutę ir smeigiu ją į garuojantį barbekiu, – aš pats žiniasklaida, – šūkteliu išsigandusiems žmonai ir vaikams, – ar žinot, kas aš toks, – žmogus, kuris buvo Ketvirtadieniu. Jie pritaria. Šiandien trečiadienis, manjana, išgyvensim be žiniasklaidos iki pirmadienio. Su – dar ilgiau – baigiau.
2. Kaip jaučiatės savo kuriamo meno aplinkoje, tarp kolegų? Ar jaučiate konkurenciją? Ar imatės kokių nors veiksmų propaguoti savo kūrybą?
Kolegos, argi galima taip klausti, nepadoru, sakyčiau, kalbėti apie tarpą, į kurį nuo mažens nepatariama kišti varpos ir pirštų, juoba įvardyti kolegas konkurentais šiuolaikiniame derbyje, kur nuvarytus arklius irgi nušauna kaip cigaretę bomžas Vytautas. Didysis, stovintis prie (Kauno) savivaldybės. Ramiai kaip belgas be propagandos, be konkurencijos, be altoriaus, be sumainymo žiedų bėgu nobelio per sniegą, nedarydamas klaidų. Girdėta kažkur, ar ne tiesa, kolegos? O gal Lietuvos rytas?
3. Ar skaitote kultūros leidinius? Jei taip, tai kur – popieriuje ar internete? Gal jau laikas kultūrinei spaudai apskritai keltis į internetą?
Šiuo rūsčiu pokario, o ypač tuo metu, kai spalio vėjas, ne skaitau, o ieškau savęs kultūros leidiniuose ir aptikęs krykštauju, o neradęs apsiverkiu: nei manęs, nei kultūros. Bet kartais, kai nukrentu nuo taburetės ir susitrenkiu galvą, čiumpu į glėbį šūsnį „Š. Atėnų“, LM, „Nemunų“, „Kultūros barų“ ir ryju iki sąmonės nutukimo, iki kito nukritimo nuo taburetės. Kultūra – popierinė, internetinė, taburetinė, žarnyno – tegu, juk tai integralu, kosmiška.
4. Dabar miestuose, ypač sostinėje, vienas renginys lipa ant kito. Ar turite mėgstamą renginį, festivalį? Ko reikėtų, kad profesionalusis menas efektyviau konkuruotų su pramogų kultūra?
Kai vienas renginys lipa ant kito, suprantu – atėjo laikas poruotis. Sakau tai iš patirties, prisimindamas, kaip vienas kinkinys lipo ant kito, kol viens prie kito prilipo tarsi „Moment“ klijais patepti, ir pasipylė gausus šuniukų derlius. Tai bent buvo festivalis vidury taigos gūdžiais 1949 metais. Tada Suvalkijoje labai gerai derėjo braškės. Jeigu taip profesionalusis menas liptų ant pramogų kultūros, tai ir konkuruot nereiktų, ir kankolų vietoj kankorėžių ant Kalėdų eglutės kabint, ir hibridinio produkto putinoidams atremt atsirastų.
5. Įsteigtoji Kultūros taryba žada tolygiau remti visas kultūros sritis. Kokiai sričiai, jūsų nuomone, dabar labiausiai reikia paramos (finansinės, moralinės, reklaminės)?
Perskaitęs Kultūros tarybos ir Literatūros tarybos narių sąrašus, išgirdau balsą, sakantį: „Apsaugokite mane nuo Tarybų, o nuo kultūros apsisaugosiu pats.“ Gili pagarba ir užuojauta jose susibūrusiems valdininkams (nuskriaustiesiems), rėmiau ir remsiu juos.
6. Kokia pastaruoju metu perskaityta knyga, dailės, muzikos, teatro kūrinys ar šiaip įvykis, reiškinys nustebino? Kokį kūrinį per paskutinį penkmetį įvertintumėte kaip išskirtinį, liksiantį istorijoje?
„Mane nuliūdino ta rudenio diena: beprasmiški darbai artojo ir kirtėjo ir juodo traukinio mechaniška daina, tačiau į vakarą stebuklas priartėjo, – vanduo apsirengė melodija kuklia, pabudusi šviesa į šaltą srovę metės, švelnių atodūsių šilkiniam patale bučiavo angelo krūtis nepilnametės.“ (H. R.)
7. Kokia Jūsų, kaip kūrėjo, dienotvarkė? Galbūt turite savo įpročių, ritualų prišaukiančių kūrybinę sėkmę?
Dienotvarkė prasideda nuo naktipiečių tvarkymo, skaisčiai šviečiant žibalinei lempai, ėdu ananasus ir triauškiu jerubes, kol dar ne paskutinioji, pasišniaukšdamas iš naktinės kepuraitės gvelbiama kontrabandine machorka, pasiimu į abi rankas po rašiklį ir rašau iš dešinės į kairę ir atbulai, varau valandą, dvi, dešimt, dvidešimt, kol pritrūkstu popieriaus, tada įsirioglinu į naktines šlepetes ir naktinį chalatą ir einu į budinčią vaistinę apsipirkti dar šio bei to su šerbetu, o grįžęs namo, kol saulė dar nepatekėjo, su nugerto skysčio buteliais aptinku, kad mano rankraščiai jau pabaigti, dailiai perrašyti, išskalbti ir išlyginti Tautvydos, stovi sukrauti į karutį ir laukia, kol šiukšliavežė juos išvežios po redakcijas ir leidyklas. Tada dienotvarkę baigiu, atsisėdęs prieš surūdijusį šeštadienio veidrodį, skutu mylimajai barzdą, skutu surūdijusį šeštadienį nuo veidrodžio, žvelgdamas į sudievintą mylimąją, nes tik ritualas gali išgelbėti skutimosi peiliukus.
