Autorė, šia knyga pradėjusi fantastinių romanų seriją vaikams, gavo apdovanojimą už reikšmingiausią 2013 m. debiutą, kuris padrąsino rašytoją kurti toliau. Netrukus „Vaivorykščių arkos“ sulaukė tęsinio – knygos „Titnago plunksna“, kuri pretenduoja tapti Metų paauglių knyga.
Šį kartą N.Vaitkutė pristato naują knygą „Tamsa, kuri prabudo“ (leidykla „Nieko rimto“, 2014). Ji skirta kiek vyresniems skaitytojams ir pradeda naują seriją paaugliams. Nors rašytoja prisipažįsta: „Taip ir neišmokau nei kalbėti apie savo knygas, nei apie save“, kalbėjomės būtent apie jos naująją knygą ir pačią Neringą.
-Apie ką Jūsų naujoji knyga „Tamsa, kuri prabudo“?
-Tai knyga apie mergaitę, patekusią į keistas aplinkybes. Vienišas vaikas (kuris nėra tik vaikas) papuola į neįprastą pasaulį, kurį turi priimti su visais jo dėsniais ir taisyklėmis. Tai knyga apie draugystę, bandymus susitaikyti su savimi ir, žinoma, nuotykius, kuriuos tenka patirti. Bei apie tamsiąją žmogaus asmenybės pusę, kurią reikia prisijaukinti.
Labai dažnai girdžiu pareiškimų, kad fantastikos knygos yra nerimtos. Tarsi rimtų problemų neįmanoma gvildenti, jei siužetas ir aplinka yra netradicinė. Manau, šią knygą su malonumu skaitys ir tie, kam patinka sudėtingi žmonių tarpusavio santykiai, ir tie, kam patinka nuotykiai, paslaptys bei sąmokslo teorijos.
-Knygos viršelis ir puslapiai atrodo labai paslaptingi, ar esate patenkinta jau išleistos knygos apipavidalinimu?
-Taip, labai.
-Kuo ši knyga skiriasi nuo „Vaivorykščių arkų“, „Titnago plunksnos“ serijos?
-Visų pirma skiriasi kalbėjimo maniera. Istorija yra pasakojama pirmojo asmens lūpomis. Mažiau stebuklų – daugiau emocijų. Be to, čia pagrindiniai herojai – žmonės (ar atrodo kaip žmonės), su visomis savo silpnybėmis ir stiprybėmis.
-Knyga skirta vyresniems, bet ar pats kūrybos procesas keitėsi rašant šią knygą ir kiek laiko ją kūrėte?
-Kūrybos procesas nepasikeitė, jis vis dar toks pat įtraukiantis ir smagus. Rankraštį rašiau lygiai tiek pat, kiek ir tris pirmuosius – maždaug pusę metų su pertraukomis.
-Knygoje rašote: „Pasaulis ne toks, kokį įpratau matyti“. Koks tas pasaulis knygoje ir koks – gyvenime?
-Mano pasaulis įprastas, net šiek tiek nykus. Čia aš kaip koks šimtarankis induistų dievas – viena ranka plaunu indus, kita skutu bulves vakarienei. Tikrasis mano pasaulis dažniausiai apribotas trisdešimt penkiomis buto sienomis bei pralekia pro mane, kai važiuoju traukiniu ar autobusu. Tikrajame mano pasaulyje labai daug meilės, o stebuklus tenka susikurti pačiai. Ir vienaragiai tik prekybos centre, ant lentynos. O pagrindinis skirtumas... čia neįmanoma paspausti „Delete“ ir ištrinti nenusisekusio skyriaus.
-Ar jau pažįstate knygų skaitytojus? Kokie jie šiandien? Ar mokytojos darbas padeda geriau suprasti vaikus, jų poreikius?
-Žinoma, mokytojos darbas padeda geriau suprasti vaikus, tačiau rašydama aš apie tai negalvoju. Šiandien skaitytojai reiklesni, juk turi galimybes skaityti įvairiausias knygas, pasirinkimas išties milžiniškas.
Liūdina tik tai, kad skaitančių vaikų vis mažiau. Nors ir čia man pasisekė – dirbdama mokykloje turiu galimybę palaikyti artimesnius ryšius su skaitančiais vaikais. Dažnai skolinuosi iš jų knygas, kurių nesu skaičiusi, o paskui yra galimybė bent trumpai tas knygas aptarti.
-Nutarėte rašyti vaikams – kodėl ne suaugusiems? Jei knygos linksta į vyresniųjų paauglių pusę, gal ateityje turite minčių ir knygai suaugusiems?
-Visų pirma rašyti nusprendžiau pati sau. Taip, kad galėčiau kiekvieną dieną patirti kūrybos džiaugsmą. Lapas po lapo, eilutė po eilutės... buvo parašyta pirmoji knyga. Rašiau tokią knygą, kokią pati skaityčiau su malonumu.
Kodėl vaikams? Nes tai neapsakomai smagu. Galiu duoti valią neramiai vaizduotei, paminti fizikos dėsnius ir susikurti tokią realybę, kuri man atrodo priimtina.
-Ar Jūsų mokiniai skaito Jūsų knygas?
-Yra skaitančių, tokių, kurie laukia naujų knygų. Sako, kad įdomu. Kitus gąsdina knygų apimtis.
-Ar savo vaikams skaitote savo knygas? Kaip jie reaguoja, kad jų mama – rašytoja?
-Mano vaikai dar spirgai – dukrai septyneri, sūnui šešeri metai. Savo knygų neskaitau jiems – dukra jau skaito pati, tikiuosi, įniks į knygas taip, kaip aš vaikystėje.
O kad mama rašytoja, jie dar nesuvokia. Pradėjau rašyti, kai jie buvo visai maži, tad tas mano sėdėjimas prie kompiuterio ir visi kiti rašančio žmogaus gyvenimo ypatumai – tiesiog kasdienybė. Savo vaikams aš paprasta mama, lygiai tokia pat, kaip ir visos mamos.
-Jei grįžtumėte į vaikystę ir kas paklaustų, kuo būsi užaugusi, gal rinktumėtės rašytojos profesiją?
-Kad rašytoja ne profesija. Tai – gyvenimo būdas. Rinkčiausi tokį gyvenimo būdą, nors dabar jau žinau, ką tai reiškia. Sunku rinktis kitaip, kai galvoje viena per kitą grūdasi dar nepasakotos istorijos.
-Kaip gyvenime atsirado biologija ir kaip rašymas – ir kaip visa tai derinate?
-Studijuoti biologiją norėjau nuo aštuntos klasės, taigi nebuvo jokių svarstymų, ką rinksiuosi baigusi mokyklą. Įtakos tam turėjo mano beprotiškas smalsumas, poreikis sužinoti, kaip viskas veikia. Nebijojau jokių gyvūnų, kraujas ir organizmų vidaus sandara nekėlė nei pasišlykštėjimo, nei baimės.
Rašyti taip pat pradėjau dar vaikystėje, kiek pamenu, visad kažką kurpdavau – tai eilėraščius, tai dienoraščius. Kartais tiesiog rašydavau istorijas. Suderinti rašymą ir biologiją nėra taip sunku (nors ir skamba absurdiškai) – lengviau kurti pasaulius, kai žinai tam tikrus gyvosios gamtos dėsnius.
-Jūsų knyga „Tamsa, kuri prabudo“ pasirodė žiemą. Gal tokiu metu žmonės daugiau skaito?
-Manau, kad niūri lietuviška žiema tobulas laikas skaityti. Kas gali būti geriau, nei įknibti į norimą knygą, ramiai gurkšnoti arbatą, versti puslapį po puslapio?
-Ar jau ruošiatės Kalėdoms? Ar dovanojate knygas?
-Jau gyvenu artėjančių švenčių nuojautomis. Ant komodos iškilmingai užtupdžiau Kalėdų eglutę (dideliam vaikų ir katinų džiaugsmui), laukiu Kūčių vakaro, kada visa šeima susirinks ir galėsime pabūti kartu. Žinoma, knygos yra būtiniausių dovanų sąraše.
-Ką palinkėtumėte skaitytojams?
-Norėčiau palinkėti smagių švenčių, nubarstytų lengvu puriu sniegu, artimųjų šilumos ir džiugesio. Ir dar norėčiau, kad tas džiugesys neišsisklaidytų, nesutirptų. Linkiu neštis jį per pūgą, gruodą ir šaltį, per atlydžių ir lietaus pilkumą, skaisčiai žėrintį lyg mažą šildančią liepsnelę, kuri niekada neišblės.
