„Klara“ („Tyto alba“) – antroji 35 metų A.Žagrakalytės prozos knyga. Prieš metus pasirodęs jos romanas „Eigulio duktė: byla F 117“ sulaukė palankių kritikų įvertinimų ir skaitytojų dėmesio.
„Klara“ – visai kitokio pobūdžio romanas. Tai gal net ne romanas, o gaivališkas komiksas, sodrus eilėraštis, sraunus pasakojimas, kuriame užuominomis, fragmentais, nutylėjimais kuriamas tragiškas pagrindinės herojės gyvenimo paveikslas.
Pati A.Žagrakalytė irgi nelinkusi „Klaros“ vadinti romanu. Paklausta, ar tiesa, kad, kaip sako kai kurie rašytojai, antrąjį romaną rašyti yra daug sunkiau, autorė užsiminė, jog antrasis romanas dar tik dėliojasi jos vaizduotėje.
„Dar nežinau, ar rašyti antrąjį romaną sunkiau nei pirmąjį, – kalbėjo A.Žagrakalytė. – „Klarą“ priskaičiuoju prie eilėraščių, ji tokia Alisos Meler (A.Žagrakalytės eilėraščių knygos „Visa tiesa apie Alisą Meler“. – Red.) kambario draugė.
Turiu ir to „antrojo“ romano viziją, bet vizijos visada gražios, tad su ypatingais sunkumais dar nesusidūriau.“
– Romano personažė Klara ištaria: „Lietuviai nemoka rašyti romanų, niekada nemokėjo ir nemokės, jie visą savo gyvenimą rašo vieną ilgą eilėraštį.“ Agne, ar taip manote ir jūs?
– Viską tie lietuviai moka. Pavyzdžiui, Ievą Simonaitytę ar Eduardą Cinzą galima skaityti iš naujo ir vis neatsibosta.
Šią citatą apie ilgą eilėraštį savo Klarai išvogiau iš literatūros kritikės ir vertėjos Gabrielės Gailiūtės teksto. Citata man pasirodė labai graži, kaip eilėraštis, tad nesusilaikiau neįmontavusi.
Man, jei tikrai nuoširdžiai, atrodo, kad būtent dabar ima kilti didelė lietuvių prozos banga. Suskaičiuokite, kiek naujų autorių vien per šiuos porą metų leidyklos paleido mums džiaugtis.
– „Viešpatie, ką gi naujo galima sugalvoti šiame smarkiai besisukančiame pasaulyje, kur internete yra visko...“ – tai irgi Klaros žodžiai. Kaip jums, kaip žmogui ir rašytojui, pavyksta gelbėtis iš panašios nevilties, perviršio, kaupo?
– Aš ir nesigelbėju, pati tą perviršį štai ir šią akimirką gaminu. Jei neviltis internete – tai neik į tą internetą, juk neprivaloma, o kaupai ir perviršiai greitai nubyra.
Internetas man – tokia milžiniška biblioteka, kurioje kartais randi pažįstamųjų.
– „Tas, kas skuba, neturi laiko – jau yra miręs“ – tai vieno knygos personažo tuarego žodžiai. Ar pritariate jiems? Ar tai reiškia, kad mūsų beprotiškai greitame pasaulyje vaikšto daug mirusiųjų, zombių?
– Į tuos tuarego žodžius Klara atsako: „Susikišk tą savo atvirukinę išmintį.“ Visos atvirukinės, plakatinės, „desktopinės“ išmintys dažnai skamba labai tauriai, bet neišvengiamai yra plokščios.
Aišku, galima rypuoti apie suzombėjusius išmaniųjų priedus, bet tikrame, ne rožinių sentencijų gyvenime kartais reikia ir paskubėti, ir naujausiomis technologijomis kliautis.
– Romane senutė, glostydama Klarai galvą, paklausia: „Ko tu iš tikrųjų bijai?“ Ką jūs atsakytumėte į tokį klausimą?
– Karo, maro, bado, nevilties, nesuspėti. To, ko ir visi gyvi organizmai.
– Knygoje yra tokie žodžiai: „Klarai su tokiais durniais greit atsibosta.“ O kas jums gyvenime ir literatūroje greitai atsibosta?
– Literatūroje iš karto atsibosta, jei matau, kad autorius skaitytojus laiko kvailiais.
Gyvenime daug kas gali nusibosti, tam žmonės ir švenčių prisigalvoja, kad žvaliau jaustųsi.
– „Be Karlo aš šioje knygoje visai neturėčiau ką veikti, aš juk nemoku be jo gyventi, niekada nemokėčiau, iš karto numirčiau ir išsitaškyčiau į gabalus“, – tai dar viena Klaros mintis. Agne, be ko, be kokių dalykų pati nemokėtumėte gyventi?
– Be savo Karlo ir karliukų. Visa kita yra užgyvenama.
– Dar viena citata: „Laimė neateina it rytdienos laikraštis degalinėje po vidurnakčio. Laimę reikia šaukti riaumojant. Kad laimė ateitų, turi krutinti užpakalį, krutinti ir krutinti.“ Ar pati esate laiminga? Ką apskritai vadinate laime? Kokiais veiksmais stengiatės ją prisišaukti?
– Man atrodo, kad laimė yra gana valingas veiksmas. Iš esmės vien gyvenimo kaip dovanos suvokimo laimei turėtų užtekti.
Kadangi visi sveiki gyvi, iki visiškos laimės man tetrūksta grindis išsimazgoti, vadinasi, po poros valandų turėčiau jau būti visiškai laiminga.
– Štai kita knygos citata: „Svajoju kada nors nupiešti šedevrą, tokį „bande dessinee“ (liet. komiksą), kurį vartydami žmonės verktų ir juoktųsi, ir akys jų plėstųsi ir žaižaruotų pačia gražiausia man nuostaba.“ Prisipažinkite, ar pati kartais nesvajojate apie tokį literatūrinį šedevrą?
– Prisipažįstu, kad tik apie tokį ir tesvajoju.
Rašo eiles ir prozą
* A.Žagrakalytė – viena įdomiausių jaunosios kartos lietuvių rašytojų. Ji kilusi iš Pasvalio rajono Ustukių kaimo.
* Yra išleidusi du eilėraščių rinkinius („Išteku“, 2003 m., „Visa tiesa apie Alisą Meler“, 2008 m.) ir romaną „Eigulio duktė: byla F 117“ (2013 m.). Jis pelnė J.Ivanauskaitės ir Patriotų premijas.
* Gyvena Briuselyje. Jos vyras vertėjas E.Platelis – žinomo poeto ir vertėjo K.Platelio sūnus. Augina du vaikus.
