Kad ir kaip būtų, dažnai žmogui yra svarbu pakuotė, o ne turinys. Taip nutiko ir man – akį patraukė formatas ir viršelis: tikrai labai patraukliai išleista knyga. Paėmiau ir tarsi prilipo. O dar labiau nudžiugino tai, kad pakuotė neapgavo – turinys superinis. Tik nereikia daryti klaidos ir perskaityti knygos per vieną vakarą. Šiais apsakymais reikia mėgautis, tuomet ir atsidursite tarp realizmo ir siurrealizmo, ir įsitikinsite, kad ne veltui rašytojas kritikų vadinamas „įdomiausiu trumposios prozos kūrėju“, ir pajusite buitinių situacijų ir kasdienių santykių nekasdieniškumą, įsisuksite į egzistencinių klausimų verpetą ir panersite į siurrealistinį pasaulį... Ir visa tai mažoje, patrauklioje knygelėje, patvirtinančioje, kad svarbu ne kiekybė, o kokybė (nors perskaičius taip norėjosi dar bent kelių apsakymų). Taigi literatūrinė anoreksija perskaičius šią knygą tikrai negresia.
„Pavadinimas „Anoreksija“ man patiko dėl to, kad jis daugiareikšmis. Tai ir išsekimas, nes mano herojai neretai patiria dramatiškus momentus, ir nuoroda į tai, kad jie yra už taip vadinamos „normos“ ribų. Bet tuo pačiu – tai ir „angeliškumas“, atitrūkimas nuo šios realybės. Juk žinome, kad tie žmonės, kurie serga tikrąja anoreksija, nori būti panašūs į angelus. Tai yra tapti bekūniai. Tai idealo siekimas. Deja, Žemėje neįgyvendinamas“, – sakė J.Melnikas.
Sergančiųjų anoreksija sąmonė sutrinka ir išsitrina laiko bei erdvės ribos, kažką panašaus išgyvena ir rašytojo sukurti herojai: kasdienybės akimirkoje veriasi būtis, skleidžiasi mistiški ir siurrealistiniai motyvai.
Realistiniai apsakymai – puikūs, siurrealistiniai – nepakartojami. „Knygoje pirmąkart kartu pristatomi mano apsakymai, kuriuos sąlygiškai galima pavadinti „realistiniais“ ir „siurrealistiniais“. Dėl to rinkinys turi du skyrius. Kad būtų lengviau suprasti: siurrealistiniuose – sąlyginė realybė, kuriama fantazijos dėka. Tarkime, žmogus ima verkti, ir jo ašaros niekaip neišsenka. Bet tuo pačiu metu visame pasaulyje žmonės liaujasi verkę. Nors ir taip vadinami „realistiniai“ mano apsakymai turbūt ne itin primena tikrąjį realizmą: iš pažiūros tai – niekuo neišsiskiriančios istorijos (pavyzdžiui, moters, kuriai vyras buvo neištikimas su drauge, neviltis), bet rakursas ir siužetas ne visai įprasti. Bandžiau prasiskverbti į kenčiančios sielos gelmes“, – apie apsakymų rinkinį pasakojo rašytojas J. Melnikas.
Knygelė ir vizualiai padalyta į dvi dalis – realistiniai apsakymai sugulė baltuose puslapiuose, o siurrealistiniai – šviesiai pilkuose. Rašytojas užsimena, kad nebūtina visus apsakymus skaityti iš eilės, o toks spalvinis knygos skyrimas tarsi kviečia skaitytoją pasirinkti tarp realistinio ir siurrealistinio pasakojimo.
Daugelio apsakymų herojai man artimi gal todėl, kad moterų veikėjų gana daug. Rašytojas tikrai puikiai išmano moters psichologiją ir geba ne tik perteikti mintis ir jausmus, bet ir pats persikūnyti (kai kurie apsakymai pasakojami pirmu asmeniu iš moters pozicijos). Vienuose apsakymuose moterys mėgina pačios save suprasti, kituose perprasti moters sielą stengiasi vyrai. Sakyčiau, knyga, skirta moterims, bet taip pat rekomenduojama ir tinkama vyrams.
Kita vertus, ne visų apsakymų veikėjai – moterys, rasite ir herojų vyrų. Ar patys herojai keisti? Tikrai ne visi: juk tėvas, mėginantis suprasti dukterį, ar vyras, perpratęs moterį, nėra nei keisti, nei neįprasti veikėjai. Greičiau keistos ir mistiškos situacijos, į kurias papuola herojai. Pavyzdžiui, apsakymuose „Klevas Leonidas“, „Durys“. Apsakymai, kur lemtingą vaidmenį vaidina sukurta situacija, o ne herojus, man pasirodė stipresni. Žinoma, yra ir gana aštrių herojų, nuo kai kurių net šiurpuliukai nukrečia (pvz., apsakymuose „Žaidimas „Manęs nėra“ arba „Kaip aš tapau Dievu“).
Kaip ir apsakymų knygoje „Rojalio kambarys“, taip ir šiame rinkinyje J.Melnikas filosofiškai svarsto apie žmogaus laisvės idėją, tačiau pastebi, kad neribojama laisvė visada kelia moralės problemų. Egzistencija, mirtis, gyvenimo prasmė, kūrėjo galios – plačiai aprašytos, tačiau neišsemiamos temos. Universalios temos, ir jeigu autorius randa tinkamą būdą, kaip viską pateikti skaitytojui – knygos sėkmė garantuota.
J.Melnikas tą būdą rado. Rašytojas meistriškai manipuliuoja erdvės ir laiko sąvokomis ir žavi paprastu, lakonišku stiliumi. Apsakymuose nerasite įmantriai išraitytų sakinių, nusitęsiančių per kelias eilutes. Trumpumas ir aiškumas šiuo atveju yra teksto privalumas, pasakojimui suteikiantis sklandumo.
„Rojalio kambarys“ – gera knyga, tačiau „Anoreksija“ neabejotinai brandesnis ir dar įdomesnis trumpų apsakymų rinkinys. Taigi, rašytojau, nuo šiandien turite dar vieną gerbėją, nekantriai laukiančią naujų jūsų kūrinių.
