– Kaip jaučiatės žiniasklaidos tapomo visuomenės gyvenimo ir brukamų pramogų pasaulyje? Ar jis veikia jūsų kūrybą? O gal esate atsiribojęs? Vengiate kišti savo trigrašį į nesibaigiančias politines diskusijas, ar bandote kaip nors jose dalyvauti?
– Bėda ta, kad esu labai arti nušvitimo, liko vos keletas centimetrų ir pasieksiu nirvaną, taigi daugelis klausimų man tiesiog absoliučiai nebeaktualūs. Kaip jaučiuosi, ar vengiu, ar atsiribojęs... Žiūriu į šiuos žodžius ir mėginu suprasti, kokias emocijas jie man sukelia. Ir suprantu, kad jokių. Mano mėgstamiausias šiuolaikinis vokiečių filosofas yra pasakęs, kad visas šis mėšlas, kankinantis šiuolaikinį pasaulį, prasidėjo kartu su Pirmuoju pasauliniu karu ir būtent „nuo to laiko aiškiai dominuoja palaužtos sąmonės modifikacijos: ironija, stoicizmas, melancholija, sarkazmas, nostalgija, voliuntarizmas, rezignacija, depresija ir svaiginimasis kaip sąmoningas instinktyvumo pasirinkimas".
Taigi, kaip aš jaučiuosi po Pirmojo pasaulinio karo? Normaliai jaučiuosi. Dabar visi giriasi, kad išmeta televizorių, o mes turime du. Norėčiau trečio, bet Zaratustra neleidžia. Naudoju labai nedidelę žiniasklaidos kuriamos visuomenės dalį, per TV dažniausiai žiūriu futbolą (anglų „Premier league", Europos taurės rungtynes), angliško biliardo ir teniso varžybas, kartais paklausau kokių nors žinių.
Mėgstu filmus, kuriuose aiškus, ryškus konfliktas, įdomūs charakteriai, kurie sklidini emocinės jėgos, kitaip tariant, mėgstu struktūriškai gerai padarytą holivudinį kiną. Vadinasi, pramogos man patinka. Literatūra, teatras, opera, kinas – visa tai irgi pramogos, tiesa, vienos reikalingos didesnio intelekto, kitos mažesnio, bet tai pramogos. Žmogus yra žaidžianti, pramogaujanti, malonumų siekianti būtybė ir nėra čia ko maivytis. Kūryba – gyvas organizmas, ją visuomet kas nors veikia, ir labai gerai, kad veikia (net jeigu tai sumauta dantų pastos reklama), tik taip ji atlieka savo paskirtį būti žmogiška, būti naudojama, suprantama. Nėra kūrinių ateityje, nėra praeityje, jie tik dabar – vertingi tiek, kiek mes juos naudojame, kiek jie mus veikia, kiek mes sugebame tapti jų bendraautoriais.
Velniai griebtų, matau, kad mano nirvana šiek tiek nutolo. Per daug susirūpinau nereikšmingais dalykais.
– Kaip jaučiatės savo kuriamo meno aplinkoje, tarp kolegų? Ar jaučiate konkurenciją? Ar imatės kokių nors veiksmų propaguoti savo kūrybą?
– Retai susitinku su kolegomis, o jeigu susitinku, kažkaip jaučiuosi. Knygą žmogus rašo metus, dvejus, kartais dešimt, o skaitytojas ją perskaito per dvi tris dienas. Štai ir atsakymas apie konkurenciją – skaitytojų visiems užteks, kad tik būtų jų dėmesio vertų kūrinių. Leidykla rengia mano naujų knygų pristatymus Vilniaus knygų mugėje, kadangi dalyvauju tuose pristatymuose, vadinasi, lyg ir propaguoju jas. Nirvanos dalykams šie pristatymai stipriai kenkia, bet mano leidykla labai gera, todėl nedrįstu purkštauti, nes popierinės knygos man vis dėlto mielesnės negu internetinės.
– Ar skaitote kultūros leidinius? Jei taip, tai kur – popieriuje ar internete? Gal jau laikas kultūrinei spaudai apskritai keltis į internetą?
– Kartais perskaitau ką nors internete, popierinių nebeperku. Nes laikraščiai ir žurnalai vis dėlto ne knygos.
– Dabar miestuose, ypač sostinėje, vienas renginys lipa ant kito. Ar turite mėgstamą renginį, festivalį? Ko reikėtų, kad profesionalusis menas efektyviau konkuruotų su pramogų kultūra?
– Kai buvau jaunesnis, labiausiai patikdavo rudens festivalis – gendančio laiko kvapas, depresija, alkoholis, mintys apie savižudybę. Kitokių, geresnių festivalių nesutikau. Čia vis tas prakeiktas Pirmasis pasaulinis.
Jau minėjau, kad pramoga ir profesionalumas man nesikerta. Turbūt didesnė nelaimė yra tai, kad profesionalai kaip tik labai apleido pramogų sritį, ten karaliauja analfabetai, todėl šios srities lygis labai žemas. Bet iš esmės popkultūra niekuo dėta. Jeigu elitinis, kamerinis, aukštasis, dvasingasis, dangiškasis, onaniškasis ir dar kitoks menas nori išlikti, jis turėtų būti įdomus, patrauklus, gyvas, tada nekils problemų. Kita vertus, šiuolaikiniai menininkai (yra tokia ypatinga rūšis, garsėjanti blogu skoniu) dabar sąmoningai trina ribą tarp profesionalumo ir diletantizmo, vadyba ir reklama tampa svarbesnėmis kategorijomis už struktūrą ir stilių, taigi klauskite vadybininkų – ką daryti. Aš nežinau.
– Įsteigtoji Kultūros taryba žada tolygiau remti visas kultūros sritis. Kokiai sričiai, jūsų nuomone, dabar labiausiai reikia paramos (finansinės, moralinės, reklaminės)?
– Nemanau, kad mano diletantiški samprotavimai būtų kam nors naudingi. Remti reikia visas sritis, visos jos lygiai svarbios.
– Kokia pastaruoju metu perskaityta knyga, dailės, muzikos, teatro kūrinys ar šiaip įvykis, reiškinys nustebino? Kokį kūrinį per paskutinį penkmetį įvertintumėte kaip išskirtinį, liksiantį istorijoje?
– Niekas manęs nebestebina, net vis didėjantis kvailumo lygis.
– Kokia Jūsų, kaip kūrėjo, dienotvarkė? Galbūt turite savo įpročių, ritualų prišaukiančių kūrybinę sėkmę?
– Dabar skaitau knygas, skaitytas prieš trisdešimt, dvidešimt metų. Kartais būna labai įdomu – staiga, nežinia iš kur išnyra anoji, sena patirtis ir galiu palyginti dabartinį teksto suvokimą su anuo, kuris, be abejo, labiau emocinis, juslinis. Jaučiu prarają laike ir erdvėje ir kartu – nėra jokios prarajos, jokio tarpo, viskas vėl čia ir dabar. Skaitau senas knygas ir matau, kiek esu pasikeitęs ir kad iš esmės nė kiek nepasikeitęs, kokia sąlygiška kitimo sąvoka, tarsi būčiau kažkoks junginys iš reklamos – du viename.
Kita vertus, kaip sako Walteris Benjaminas, išgyventas įvykis baigtinis, o atsimintas – begalinis. Kebliau, kai supranti, kad atsimeni tai, ką kadaise išgyvenai, ir tada vėl išgyveni tai, ką atsiminei. Kaip tai susiję su mano dienotvarke ir ritualais, nežinau. Kai viskas užknisa, žaidžiu tenisą ir geriu airišką viskį.
Štai, regis, pagaliau pasiekiau bent šiek tiek palaimos – klausausi „All Apologies".
