A.Davidsono „Chimera“ (iš anglų kalbos vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė, išleido „Tyto alba“) – mistiškas pasakojimas apie du keistus žmones: nuo alkoholio ir narkotikų priklausomą pornografinių filmų kūrėją, kurio vardo taip ir nesužinome – skaitytojui jis yra tiesiog pasakotojas – ir Marianą Engel, skulptorę, iš akmens kalančią chimeras. Įdomi detalė – Mariana tiki, kad ji gyvena jau 700 metų ir kadaise buvo garsiojo Engeltalio vienuolyno vienuolė. A.Davidsono pasakojama istorija intriguoja ir dilgina smalsumą iki pat paskutinio puslapio.
A.Davidsonas užaugo mažame Kanados miestelyje. 1995 m. baigė Britų Kolumbijos universitetą ir įgijo anglų literatūros bakalauro laipsnį. Artėjant trisdešimtmečiui, jis persikėlė į Japoniją. Ten penkerius metus dirbo anglų kalbos mokytoju ir vertėju, keliavo po Japoniją ir rašė romaną „Chimera“. Prireikė septynerių metų, kol knyga pasiekė skaitytojus, bet laukti buvo išties verta.
A.Davidsoną kalbino knygų apžvalgininkė Kerrie-Anne Davidson.
– Užaugote Pinavoje – mažame Kanados miestelyje Manitobos provincijoje. Koks vaikystės prisiminimas jums mieliausias?
– Vaikystėje valandų valandas žaisdavau ledo ritulį – arba su komandos draugais, arba pats vienas treniruodavausi lauko čiuožykloje. Ko gero, tuos epizodus prisimenu mieliausiai... Vis dėlto su jais galėtų varžytis begalė kitų prisiminimų – mano vaikystė buvo laiminga, man tikrai netrūko meilės ir palaikymo.
– Net penkerius metus gyvenote ir dirbote Japonijoje. Kodėl iš visų pasaulio šalių pasirinkote būtent šią šalį? Visada troškote ten gyventi ar tiesiog taip susiklostė aplinkybės?
– Artėjant trisdešimtmečiui mane užvaldė mintis, jog tuoj įžengsiu į ketvirtą dešimtį, o taip ir neteko pagyventi už Kanados ribų. Norėjau pažinti naują kultūrą, o vieta man per daug nerūpėjo. Daugybė mano pažįstamų dėstė Japonijoje ir pasakojo, kaip puikiai ten praleido laiką. Jų pasiklausius, atrodė viskas labai paprasta. Tuo metu gyvenau Vankuveryje ir žinojau, kad anglakalbių mokyklų agentai nuolat ieško mokytojų darbui Japonijoje. Jie reikalavo vienintelio dalyko – universiteto diplomo, tad nuėjau į keletą pokalbių. Nespėjau nė apsižiūrėti, kaip atsidūriau lėktuve, skrendančiame į Japoniją. Vos įkėlęs koją į šią šalį, supratau, kad ją įsimylėjau. Keliavau į Japoniją nusiteikęs padirbėti ten vienerius metus, bet galiausiai likau penkeriems.
– Skaitydama kitus jūsų interviu sužinojau, kad romaną „Chimera“ rašėte net septynerius metus. Prireikė daug laiko, kol ši istorija įgijo knygos pavidalą. Ar pradėdamas rašyti numanėte, kad jūsų laukia tokia ilga ir sudėtinga kelionė? Ar tikėjotės, kad knyga išprovokuos tokią susidomėjimo bangą?
– Tikrai nenumaniau, kad tam prireiks tiek daug laiko, ir tuo labiau neįsivaizdavau, kad pats faktas, jog taip ilgai rašiau knygą, galėtų ką nors sudominti. Tiesą sakant, pradėjęs rašyti maniau, kad tai tik dar vienas sumanymas, kokių dažnai prisigalvodavau pramogai, – tikėjausi, kad jis mane kuriam laikui prablaškys, o paskui keliaus į stalčių prie kitų nepublikuotų rankraščių.
Aš suprantu, kodėl žmonės, sužinoję, kiek laiko rašiau „Chimerą“, taip audringai reaguoja – ko verta vien jau mintis, kad žmogus gali skirti septynerius metus vienam projektui, net nežinodamas, ar jis pasiteisins! Bet jeigu nebūčiau rašęs „Chimeros“, būčiau rašęs ką nors kita. Aš tą darau nuolat. Buvo lengva kasdien grįžti prie tos pačios istorijos, nes man pačiam buvo įdomu, kaip viskas baigsis.
– Rašant knygą jums teko imtis platus spektro tyrimų – ieškodamas medžiagos pažinote Viduramžių Vokietiją, Engeltalio moterų vienuolyną, Danteʼs „Dieviškąją komediją“, daug sužinojote apie žmogaus psichiką ir smarkiai apdegusių pacientų gydymo metodus bei problemas. Kuri šių temų jums buvo įdomiausia?
– Kiekviena iš jūsų išvardytų temų mane kažkuo viliojo, bet jei reikėtų įvardyti vieną, rinkčiausi nudegimų gydymą. Pradėjęs rašyti knygą, apie nudegimus ir jų gydymą turėjau mažiausiai žinių. Viskas, ką išsiaiškinau šia tema, man buvo nauja, kartais informacija būdavo tokia stulbinanti, kad negalėdavau patikėti, jog tai realus gydymo metodas, o ne mokslinė fantastika.
– Skaitydama kitus jūsų interviu, aptikau tokį jūsų pasisakymą: „Marianos Engel personažas savaime iškilo iš mano pasąmonės gelmių – man neprireikė jos įkalbinėti pasirodyti. Tai buvo keista ir netikėta patirtis: Mariana pasirodė jau turėdama vardą ir susiformavusius bruožus. Ji ėmė brautis į mano mintis ir kitus darbus, kol galų gale aš sutikau skirti jai visą savo dėmesį. Atrodė, kad ji turi ką papasakoti ir neužsičiaups, kol neužrašysiu jos istorijų. Viskas baigėsi tuo, kad jos pasakojimai virto romanu.“ Ar ir pasakotojo personažas iš pat pradžių buvo toks pat reiklus kaip Mariana Engel? O gal jis atsirado plėtojant istoriją?
– Man reikėjo pasakotojo, tad teko jį sukurti. Knygą rašyti pradėjau todėl, kad to reikalavo Mariana Engel – ji atkakliai tvirtino žinanti daug istorijų ir norinti jas papasakoti. Tiesa, iškart supratau, kad ji pati negali būti pasakotoja – tam jos būdas per daug nepatikimas.
Tuo metu dar ir pats spėliojau, kas ji – melagė, šizofrenikė, o gal iš tikrųjų ta, kuo sakosi esanti. Vis dėlto jaučiau, kad negaliu pasakoti apie ją trečiuoju asmeniu ir dėtis visažiniu. Viską iš aukšto stebintis ir atsakymus žinantis autorius čia tiesiog netiko. Turint galvoje Marianos Engel personažą, tokia alternatyva buvo net nesvarstytina. Taigi man reikėjo kito veikėjo – pasakotojo, kuris galėtų pasakyti: „Štai ką aš mačiau. Štai ką apie tai manau. O ką manai tu?“
– Ilgai gyvenote Japonijoje ir dažnai keliavote iš miesto į miestą, kai to pareikalaudavo darbas. Skaitydama jūsų romaną, aptikau daugybę japoniškų detalių – ko verta vien Sei istorija arba Sajuri personažas. Ar jų atsiradimą romane inspiravo metai, praleisti Japonijoje? Galbūt tai savotiškas ten sutiktų žmonių ir girdėtų istorijų lydinys? O gal tiesiog jautėte poreikį įamžinti gyvenimo etapą, kai keliavote po Japoniją?
– Metai, praleisti Japonijoje, smarkiai paveikė mano gyvenimą, tad savaime suprantama, jie turėjo didelės įtakos ir mano pasakojimui. Nors esu kanadietis, Japoniją laikau savo antrąja tėvyne. Sajuri man buvo tikras iššūkis. Man reikėjo veikėjos, kuri būtų japonė, ir dar knygoje neišvengiamai turėjo atsirasti fizioterapeutas, taigi aš sukūriau Sajuri. Sajuri gyvenimo patirtis sumeistrauta iš to, ką sužinojau gyvendamas Japonijoje, bet ji neturi konkretaus prototipo, ji veikiau yra kokio šimto mano sutiktų žmonių amalgama.
– Mariana Engel it apsėsta gamina gardžiausius patiekalus ir nuolat atneša jų paskanauti pasakotojui. Sakyčiau, tai viena žaviausių jos savybių. Jei ji norėtų ką nors pagaminti jums, kokio patiekalo labiausiai pageidautumėte?
– O, aš būčiau jai dėkingas už bet kokį patiekalą.
– Kuris „Chimeros“ personažas Jums labiausiai patinka?
– Ko gero, atsakyti į šį klausimą būtų neetiška. Jei prasitarčiau, kuris personažas man mieliausias, tai būtų tas pat, jei motina imtų ir išsirinktų mylimiausią vaiką. Nenoriu, kad mano personažai susipeštų dėl aukštesnės pozicijos. O jeigu rimtai, neturiu mėgstamo, kiekvienas personažas man brangus dėl skirtingų priežasčių.
– Skaitydama knygą pastebėjau įdomų dalyką – kai rašote apie Marianą, ji visada minima su pavarde, niekur nėra tiesiog Mariana, tik Mariana Engel. Kodėl?
– Tam yra daug priežasčių, bet svarbiausia, aš jutau, kad būtų neteisinga ją vadinti nepilnu vardu. Kažkodėl man atrodė, kad nuskriausiu pavadindamas ją kitaip nei Mariana Engel. Be to, pasakotojas taip ir nepasisako savo vardo, taigi, jei imsime turimus vardus ir padalysime dviem personažams, turėsime po vieną vardą kiekvienam.
– „Chimeroje“ išgirstame daug istorijų. Imkime kad ir pasakotojo vidinę kovą su gyvate, simbolizuojančia jo praeitį ir priklausomybę nuo kvaišalų, taip pat didėjantį emocinį prieraišumą. Toliau mums prieš akis iškyla Marianos Engel istorija – jos nepajudinamas tikėjimas tuo, kas ji mano esanti, jos manija kalti chimeras, pasišventimas Dievui ir poreikis papasakoti ligoniui istoriją. Ką jau kalbėti apie jųdviejų susitikimo istoriją... Ar pagrindinė istorija susidėliojo pamažu rutuliojantis siužetui, ar to reikalavo knygos kompozicija? Gal tai tiesiog būdas nuausti vientisą pasakojimo audinį?
– Jau seniai supratau – bet kokie mano bandymai planuoti siužeto posūkius baigiasi tuo, kad istorija netenka gyvumo. Kad ir kaip bandyčiau stumdyti personažus, jie atsisako bendradarbiauti. Jie tiesiog negali to pakęsti. Daug laiko praleidau bandydamas pažinti savo knygos herojus. Galiu padaryti bet ką, kad tik juos suprasčiau – parašyti jų vaikystės dienoraščio ištraukas, nupiešti jų aprangos detales ir t.t.
Kai po daugelio metų pajutome pakankamai pažįstą vienas kitą, jie ėmė manimi pasitikėti ir leido sekioti paskui juos. Jų veiksmai kartais mane trikdė, bet aš viską kruopščiai užrašinėjau. Galiausiai peržvelgiau savo užrašus, bandydamas išsiaiškinti siužetą, ir išmečiau viską, kas buvo nereikalinga – tai, ką man buvo būtina žinoti, o skaitytojui – ne.
– Dauguma Marianos Engel istorijų veikėjų yra arba tragiško likimo vienišiai kaip vikingas Sigurduras, arba nelaimingi įsimylėjėliai kaip Frančeskas ir Graciana. Idėja, kad gali egzistuoti tokia stipri meilė, kad ji būtų nepavaldi laikui ir mirčiai, nėra tokia jau dažna šių laikų rašytojų kūryboje. Ko siekėte šiomis istorijomis? Iškelti meilę kaip amžinąją vertybę ar pražūtingą jausmą, kuris pasmerkia įsimylėjėlius kančioms nuo pirmųjų akimirkų?
– Manau, rašytojas neturėtų aiškinti, ką reiškia jo knyga. Knygos autorius paskutinis žmogus pasaulyje, kuris turėtų tuo užsiimti.
– Net ir perskaičius „Chimerą“ nuo pirmo iki paskutinio puslapio, taip ir nepaaiškėja, kas yra tikra, o kas tik iliuzija. Pabaigoje nebandote apibendrinti personažų minčių, nepatvirtinate nei Marianos Engel pasakojimo, nei pasakotojo teorijų – tiesiog pateikiate skaitytojui faktus, įrodančius kiekvieną teoriją, ir leidžiate jam pačiam apsispręsti. Ar sunku buvo atsisakyti galutinio verdikto?
– Buvo visai nesunku. Iš esmės šiame romane yra du pagrindiniai veikėjai – pasakotojas ir Mariana Engel, bet nė vienas iš jų nėra Andrew Davidsonas – bent taip tikiuosi. Pavyzdžiui, pasakotojas yra nepajudinamas ateistas, o Mariana Engel tvirtai tiki, kad Dievas yra. Aš negaliu sutikti nė su vienu iš šių kraštutinumų, bet tai visiškai nesvarbu, nes mano darbas – sąžiningai perteikti veikėjų charakterį ir įsitikinimus. Blogiausia, ką galėjau padaryti – teisti savo knygos herojus, o juk norint priimti galutinį verdiktą man būtų tekę tai padaryti.
– „Chimeros“ sėkmė dovanojo jums naujų galimybių. Dabar jūs – tarptautinio bestselerio autorius. Kokie privalumai ir trūkumai?
– Didžiausias privalumas – man nebereikia eiti kasdien į darbą, kad save išlaikyčiau. Deja, yra ir trūkumas – kadangi rašymas dabar yra mano darbas, turiu daug mažiau laiko rašyti...
– Gali būti, kad šį interviu skaitys ir būsimieji rašytojai. Ką patartumėt tiems, kurie dar tik ruošiasi savo didžiajai literatūrinei kelionei?
– Jeigu rašote todėl, kad jums patinka rašyti, nesustokite, darykite tai ir toliau.
Jeigu rašote todėl, kad jaučiate – negalėtumėt liautis net ir labai panorėję, tuomet jūs tikrai teisingame kelyje. Bet jeigu rašote todėl, kad knygos publikavimas jums atrodo esąs geriausias būdas įrodyti savo vertę, verčiau meskite plunksną į šalį.
– Paskutinis klausimas: svarbiausia pamoka, kurią išmokote parašęs „Chimerą“.
– Žinojimas, kad parašei vieną knygą, visai nepadeda rašyti antrosios...
Parengė Jūratė Dzermeikaitė
