Jis dalyvavo pokalbyje apie šiuolaikinę lietuvių literatūrą, susipažino su „Kitų knygų“, „Alma littera“, „Baltų lankų“ leidyklų atstovais, rašytojais Jaroslavu Melniku, Laura Sintija Černiauskaite, Mariumi Ivaškevičiumi, poetais Eugenijumi Ališanka ir Mariumi Buroku, žurnalistu Ryčiu Zemkausku, kultūros studijų profesoriumi Almantu Samalavičiumi, iliustruotoju ir knygų vaikams autoriumi Kęstučiu Kasparavičiumi.
Italų kilmės maksimalistas Alessandro Gallenzi 2005 m. spalį įkūrė „Alma Books“ leidyklą, kasmet išleidžiančią apie septyniasdešimt knygų, daugiausia šiuolaikinės literatūros. Daugiau nei pusė šios leidyklos leidinių – tai vertimai iš prancūzų, ispanų, italų, rusų, japonų ir kitų kalbų. Paklaustas, kokia buvo reakcija, kuomet Tarptautinių kultūros programų centras pakvietė atvykti į Lietuvą, A.Gallenzi teigė, kad jam buvo smalsu pamatyti, ar jo išankstinis Lietuvos įsivaizdavimas atitinka realybę.
– Ir kokia ta realybė jūsų akimis?
– Man Lietuva pasirodė pažangi šalis su stipriai įsišaknijusia autentiška kultūra, kalba ir tradicijomis. Buvau nustebintas, kokie europietiškai mąstantys yra Lietuvos intelektualai. Buvau sužavėtas intelektualiosios scenos gyvumu ir nepriklausomybe, lyginant su anglakalbėmis šalimis ir vyraujančiomis jose „madomis“.
Man susidarė įspūdis, jog Lietuva, nepaisant to, kad kaip nepriklausoma respublika yra dar labai jauna, turi stiprią ir įvairialypę literatūrinę tradiciją – nuo poezijos iki dramos, nuo apsakymų iki iliustracijos. Taip pat mane pakerėjo, kokia artima ir atvira ji yra kitoms kultūroms.
Lietuvoje buvau neilgai, todėl manau, kad šis vizitas – tik savotiška degustacija. Neabejotinai noriu grįžti ir sužinoti apie lietuvių kultūrą daugiau. Be to, parvykęs į Didžiąją Britaniją apie Lietuvą ir žmones, su kuriais susipažinau joje, pasakojau savo draugams, menininkams, rašytojams ir leidėjams, tad, reikia tikėtis, kad ši nedidelė kibirkštis kada nors įžiebs didelę ugnį.
– Kokios šiandien yra „karštosios“ kalbos, kurių literatūros kūriniais domisi Didžiosios Britanijos leidyklos?
– Ispanų, japonų, švedų, šiek tiek – rusų.
– Kaip manote, kodėl svarbu yra verstinė literatūra, ypač – mažųjų šalių kalboms? Ar šie vertimai – matomi anglakalbėje rinkoje, kurioje apstu ir vietinių rašytojų?
– Manau, kad rašytojai, nutarę rašyti knygą, turi ambicijų, kad ją perskaitytų kiek įmanoma daugiau žmonių, atstovaujančių skirtingoms kalboms ir kultūroms. Taip pat kiekviena knyga skirtingai paveikia žmones, priklausomai nuo jų kultūros. Taigi manau, svarbu yra versti knygas į kuo daugiau skirtingų kalbų, taip sukuriant galimybę įkvėpti kuo daugiau žmonių, gyvenančių skirtingose šalyse.
– Sakykite, kuo Didžiosios Britanijos gyventojus galėtų sudominti Lietuvos kultūra?
– Manau, būtų įdomu sudalyvauti „Lietuvių festivalyje“ – ne vien literatūros, bet ir vizualiųjų menų, muzikos (beje, tik grįžęs iš Lietuvos sužinojau, kad mano dukra pianinu groja jauno lietuvių kompozitoriaus kūrinį) ir kt. menų pristatyme. Tai būtų puikus būdas sudominti pagrindinę auditoriją Lietuva ir jos kultūra, nes šiandien, tiesą sakant, Didžiojoje Britanijoje apie jūsų kultūrą, istoriją yra žinoma labai mažai arba išvis nieko. O tai yra tiesiogiai susiję su valstybės parama. Bijau, kad kultūros sklaidos užsienyje rezultatai yra proporcingi šalies finansinėms investicijoms į šį sektorių ir jo sklaidą.
Taip pat nematau, kodėl negalėtų vykti bendradarbiavimo tarp britų ir lietuvių kultūrinių, literatūros žurnalų – britų visuomenė šiandien yra tokia kosmopolitiška, kokia dar niekada nėra buvusi, ir tikiu, kad dabar yra tinkamiausias laikas mėginti sudominti Lietuvos kultūra. Akivaizdžiausias būdas – tai bendradarbiavimas su literatūros žurnalais, publikuojančiais užsienio šalių prozą.
– O kokios yra galimybės jūsų vadovaujamai leidyklai „Alma books“ pristatyti lietuvių literatūrą?
– Manau, kad tų galimybių yra, jos priklauso nuo teisingos knygos pasirinkimo – turiu omenyje reikiamą literatūrinį balsą bei žanrą. Manau, svarbu yra didinti lietuvių autorių kūrybos ištraukų vertimą į anglų kalbą, o toliau – žiūrėtume, kas atitinka mūsų kokybės kriterijus, atsižvelgdami į stilių, turinį, žanrą ir apimtis.
– Kokius galėtumėte įvardinti mažos leidyklos išsilaikymo didelėje šalyje būdus?
– Pažinok savo rinką. Būk savimi ir tikėk savimi. Neik į kompromisus. Tęsk veiklą srityje, kurioje esi stiprus.
– Kaip manote, kas yra svarbiausia verčiant literatūros kūrinius ir kokie esminiai sunkumai iškyla verčiant į anglų kalbą?
– Manau, kad svarbiausia – išsaugoti vietos ir stiliaus savitumą, net jei tai neatitinka tikslinės kalbos reikalavimų. Tik pristatant ką nors nauja – net egzotiška – galima suteikti pokyčių ir kitai kultūrai.
– O jei pažvelgtume į britų literatūros vertimą į užsienio kalbas – kaip vertinate tam skiriamą dėmesį?
– Manau, kad įvairiausių žanrų britų knygos dėmesio užsienyje sulaukia pakankamai, gal net per daug. Tačiau ar tai galima vadinti „britų literatūra“? Smarkiai abejoju.
– Kokia jūsų nuomonė yra apie pokyčius šiandieniame literatūros pasaulyje, turint omenyje interneto poveikį, naujus technologinius išradimus – kurie jums rodosi svarbiausi ir kaip manote lengviausia tai pritaikyti kultūrinei mažos šalies žiniasklaidai?
– Taip, šiandiena leidėjams – labai įdomus metas, kupinas didelių pokyčių, taip pat – ir didelių galimybių. Nemanau, kad tradicinė knyga „nebegyva“ arba rizikuoja išnykti: tačiau tie leidėjai, kurie nepriims pokyčių, yra pasmerkti žlugti šiame skaitmeniniame leidybos amžiuje. Didieji dienraščiai ir žurnalai priversti grumtis su nemokamu informacijos turinio kiekiu internete. Kai kurie leidėjai, žinoma, nustos egzistavę, tačiau kiti – mažesni, apsukresni – išliks. Nemanau, kad tai – eros pabaiga. Tačiau tai tikrai yra didžių permainų metas.
