Su kuo konkuruoja elektroninės knygos?

- Iš tiesų elektroninių knygų dalis nuolat didėja, tad tikėtina, kad ateityje iššūkių gal ir mažės, tačiau jie keisis. Šiuo metu elektroninė leidyba žengia tik pirmuosiuos žingsnius ir, nors vis drąsiau kalbama, kad rinka bręsta, ši – šeštoji – knygos formato transformacijos banga, genanti kitas, šimtmečius gyvavusias knygos formas, dar tik kyla. Taigi nenuostabu, kad ir autoriams tenka keisti mąstymą, o tam reikia ir laiko, ir noro.

Tiesa, tokiose šalyse kaip Lietuva autorių kategorijai reikia priskirti bent penkis žaidėjus. Tai knygos autorius ir (kartais) dailininkas, galbūt jų teisių paveldėtojai, o verstinių knygų atveju – ir vertėjas bei užsienio leidykla, išleidusi kūrinio originalą. Maloniai nustebino kai kurių lietuvių autorių atvirumas ir pozityvumas. Po pokalbių su Violeta Palčinskaite, Kaziu Saja buvau tarsi ant sparnų. Didžiausias jų noras, kad jų žodis ir toliau liktų aktualus ir mylimas, kad ir kokia forma jis pasiekia skaitytojus.

Po pokalbių telefonu visada pasižymiu svarbiausius akcentus. Atrodo, kad draugystės su elektronine knyga būtinybę puikiausiai nusako a.a. Almos Karosaitės mintis: „Laikas nestovi, ir patys jau nenešam rankraščių ant popieriaus. Viskas pozityvu.“ Taigi su lietuvių autoriais didesnių bėdų nekyla. Kitaip nutinka kalbantis su teisių paveldėtojais. Kartais pirmuoju smuiku groja ne noras išlaikyti autoriaus kūrinius skaitytojų akiratyje, o noras uždirbti iš to pinigų. Sveikinu ir suprantu tokius norus, tačiau apie kokius pinigus galima kalbėti, kai elektroninė leidyba Lietuvoje žengia tik pirmuosius žingsnius. Tiek leidėjai, tiek autoriai turėtų pirmiausia siekti sudaryti kuo platesnes galimybes supažindinti skaitytojus su jų kūryba.

Be jokios abejonės, norisi, kad geranoriški ir atviri mūsų autoriai, vertėjai ir dailininkai iš elektroninės leidybos gautų ir finansinės naudos, tačiau pirmiausia siūlau retoriškai paklausti: ko galime realiai tikėtis šiuo metu, kai Lietuvoje pajamų iš elektroninių ir popierinių knygų santykis yra vienas prie šimto, ir kaip galime sudominti skaitytoją?

Kalbant apie iššūkius verta paminėti, kad neretai užsienio leidyklos sutinka suteikti elektroninės leidybos teises tik tuo atveju, jei būtų leidžiama ir popierinė knyga. Be to, vertimą užsakiusi vietos leidykla dažnai perima visas vertimo teises dešimtmečiui ar ilgesniam laikui vien tam, kad elektroninė knyga apskritai nepasirodytų. Taigi iššūkių daugybė ir jie susiję ne vien su autoriais.

- Manau, kad elektroninių knygų skaitytojus galima apibūdinti tik keletu plačių bruožų, nes didėjant knygų pasiūlai, tobulėjant technologijoms, kinta ir skaitytojų veidas. Prieš keletą metų būtų buvę galima sakyti, kad tai tik labai imlus, naujovių ieškantis vartotojas, o dabar taip nėra, ypač brandesnėse rinkose. Daug kur jau nieko nebestebina, kad elektroninę knygą planšetiniame kompiuteryje, mobiliajame telefone ar skaityklėje skaito senjorai. Man elektroninių knygų skaitytojas – visų pirma pažangaus ir atviro mąstymo žmogus, suprantantis, kad informacijos pateikimo forma nėra tokia svarbi kaip turinys.

Visai nesenai gurkšnodamas arbatą vienoje Briuselio kavinių pasičiupau popierinį „New York Times“. Vis dar malonu laikyti jo popierinį variantą, tačiau trumpai pavartęs greitai supratau, kad jau beveik viską skaičiau prieš keletą dienų mobiliojoje „New York Times“ programėlėje. Tikrai negaila dviejų dolerių per savaitę už kokybišką žurnalistiką, kuri visada su tavimi. Džiaugiuosi galėdamas išsisaugoti straipsnius vėlesniam skaitymui, dalytis jais su draugais, skaityti sau patogiu laiku. Man patinka gerą poligrafija, bet jei laukčiau tų momentų, kai turėsiu progą prisiliesti tik prie popierinės knygos ar laikraščio, gali nutikti ir taip, kad tas momentas taip ir neateis.

Dabar didžiuojamės savo mamomis ir seneliais, kurie moka naudotis „Skype“ programa ar gali atsakyti į elektroninius laiškus. Taigi ir elektroninių knygų skaitymas taps ne tik imlumu naujovėms pasižyminčių žmonių bruožu. Jis taip išplis, kad bandymai apibūdinti skaitytojus konkrečiomis savybėmis taps beprasmiais.

- Teko girdėti, kad ilgainiui elektroninės knygos pakeis popierines. Ar pagrįstos visuomenės baimės ir ką rodo tyrimai?

- Manau, kad visuomet liks vietos gerai popierinei knygai. Kaip gyvos muzikos koncerto nepakeitė muzikos klausymasis per kompiuterį, kaip teatro nepakeitė kinas, taip ir kai kurių gražiai išleistų, širdžiai mielų knygų visiškai nepakeis elektroniniai leidiniai. Man sunku klausyti apokaliptinių pranašų, piešiančių juodą popierinės knygos ateitį ir bandančių supriešinti elektronines ir popierines knygas. Diskusija formuojama „arba arba“ principu. Dažną kartą tai tik interesų balsas, didžiulių knygynų tinklų, turinčių ilgalaikės patalpų nuomos sutartis, leidyklų, bijančių, kad jos, kaip tarpininkės, greitai iškris iš žaidimo, siekis išlaikyti savo aktualumą.

Kartais susidaro vaizdas, kad, užuot rūpinusios kokybiško turinio paieška ir atranka, leidyklos labiau rūpinasi, kad knyga atrodytų vertinga = stora. Kaip dar paaiškinsi tai, kad lentynose pūpso plytos dydžio knygos, spausdintos nežmoniško dydžio šriftais? Tuo siekiama, kad knyga atrodytų solidžiau ir užimtų kuo daugiau puslapių arba tą pačią knygą būtų galima skaidyti tomais.

Tačiau tyrimai rodo paprastą dalyką – žmonės, daugiau skaitantys elektroninių knygų, daugiau įsigyja ir popierinių. Manau, kad šios dvi skaitymo formos viena kitą papildo ir formuoja svarbiausią dalyką – įprotį skaityti knygas. Neįsivaizduoju, kaip galima raginti žmones remti popierines knygas neperkant elektroninių (patenkančių į skaitymo įrenginį per kelias sekundes). Gal tai saugo leidėjų, knygynų ir popieriaus gamintojų interesus, tačiau kenkia pačiam skaitytojui, atkerta jį nuo literatūros pasaulio. Man elektroninių knygų skaitytojas – intelektualinis egoistas gerąja prasme, pasakęs „ne“ blizgiems viršeliams ir atmetantis knygos kaip interjero detalės koncepciją.

- Kokias pastebite vaikų skaitymo įpročių tendencijas, atsiradus elektroninėms knygoms? Su kuo jos konkuruoja?

- Ar pastebite, kad net pačioje klausimo formuluotėje užkoduota šiokia tokia priešprieša. Pirma reakcija – kalbėti apie tai, kaip elektroninės knygos veikia popierinių knygų skaitymą. Apie poveikį vaikams Lietuvoje kalbėti būtų ankstoka, o tai, kad elektroninių knygų skaitytojai skaito daugiau ir popierinių knygų, aš jau minėjau. Gal šioje vietoje atkreipčiau dėmesį į animaciją, garsais ir vaizdais „praturtintas“ elektronines knygas, skirtas patiems jauniausiems skaitytojams. Panašu, kad formuojasi nuomonė, jog numetus vaikui mūkiančią, blyksinčią ir visaip kitaip dėmesį traukiančią elektroninę knygą tik padidės vaikų prie ekrano praleidžiamas laikas, tačiau jo negalima prilyginti skaitymui skiriamam laikui. Gal tėvams ir ramiau, kai mažieji su knyga bendrauja kaip su kompiuteriniu žaidimu ir linksmai ją „skaito“ pirštais braukydami planšetinio kompiuterio ekraną, tačiau tyrimai rodo, kad taip skaitant ir blaškant dėmesį prastėja teksto suvokimas.

Šioje vietoje siūlyčiau stabtelti ir maloniems skaitytojams patiems pabandyti atsakyti į klausimą, su kuo konkuruoja elektroninės knygos. Atsakymo paieškas palengvina dalelytės „el.“ pašalinimas. Taigi knygos, tarp jų ir elektroninės, konkuruoja su kitomis laisvalaikio praleidimo formomis, kurias ypač pamėgo jaunimas: kompiuteriniais žaidimais, trumpųjų žinučių rašymu, muzikos klausymu, nuolatiniu mobiliojo telefono tikrinimu ir pan. Veiksmais, kuriuos didele dalimi vienija vienas dalykas – greitai pasiekiamas malonumas. Laimei, žmogus taip jau sutvertas, kad jam nesvetimi ir „rimti“ malonumai, kuriems priskiriami tokie dalykai kaip sunkumų įveikimas, naujų dalykų įsisavinimas ir pan. Tad tėvų ir mokytojų pareiga laikyčiau tinkamos motyvacinės aplinkos sukūrimą. Tokios aplinkos, kuri skatintų patirti ilgalaikių pastangų, tikslo siekimo ir intelektualinių iššūkių teikiamą malonumą.

- Pagal viršelį ir tai, ar ji gerai atrodys lentynoje! Juokauju. Ko gero, šioje srityje visiškas tikslumas nėra įmanomas. Padeda viskas. Verta paanalizuoti apdovanojimus pelniusių knygų sąrašus, remtis asmenine nuomone, pažiūrėti, ką apie tą pačią knygą kalba vaiko bendraamžiai. Savo darbe šią problemą sprendžiame paprastai – kalbamės ir su vaikais, ir su ekspertais. Ypač daug padėjo Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų literatūros tyrimų skyriaus vedėja Onutė Kaladienė. Į „Vyturio“ sąrašus neturėtų patekti vertingos (ar tokiomis laikomos), bet nuobodžios knygos, žudančios smalsumą ir norą skaityti, tačiau lygiai taip pat stengsimės išvengti knygų, kuriose vyrauja pramoginis turinys ir trūksta vertybinių akcentų, būtinų jauno žmogaus formavimosi kelyje. Norom nenorom tenka pripažinti, kad skaitymui skirtas laikas yra ribotas, tad gerbdami vaikų ir tėvų laiką orientuojamės tik į „deimančiukus“. Vampyrų ir zombių literatūros nesiūlysime.

- Turbūt suprantate, kad tokiame amžiuje knygai tenka konkuruoti su dar daugiau konkurentų. Sportas, draugai, bundantis susidomėjimas priešinga lytimi yra bene didžiausi konkurentai. Jis, kaip ir aš, knygą renkasi pagal turinį, o ne pagal formą. Šią vasarą beveik mėnesį atostogavome prie Platelių ežero, tad užsisakinėti ir skaityti elektronines knygas buvo kur kas paprasčiau ir patogiau nei vykti apsipirkti į knygynus. Pastaruoju metu matau susidomėjimą magine fantastika, tačiau, manau, kad neilgai trukus ateis tas momentas, kai reikės padovanoti „Rugiuose prie bedugnės“ ir padėti pereiti prie jaunam žmogui rūpimus klausimus nagrinėjančios literatūros.

- Tiesą sakant, šiek tiek nustebau, kad taip nutiko su Vytauto Misevičiaus knyga „Paskendęs uostas“. Greičiausiai teks kaltinti save, kad paskubėjau rekomenduodamas šią knygą. Kita vertus, taip jau yra, kad nutaikyti tikslų momentą, kada viena ar kita knyga bus aktualiausia, yra sudėtinga. Gal ir sėkmės šiek tiek reikia.

Pamenu, kad šeštoje klasėje jis tiesiog negalėjo atsitraukti nuo „Musių valdovo“, įtraukto į vienuoliktos klasės mokiniams rekomenduojamų knygų sąrašą. Nors buvo perskaitęs daugiau knygų nei reikia, atsiskaitinėti prieš visą klasę veržėsi būtent šią. Iki šiol atsimenu, kaip sutikta lietuvių kalbos mokytoja tarė: „Tai štai kas jūs, o aš galvojau, kaip atrodo tėvai, kurių vaikai skaito „Musių valdovą“. Įdomiausia tai, kad mokytoja neslėpė, jog buvo gan skeptiškai nusiteikusi dėl mano sūnaus galimybių suprasti ir tinkamai pristatyti knygą, tačiau vėliau neslėpė savo susižavėjimo. Dar įdomiau yra tai, kad beveik prieš šešiolika metų studijuodamas anglų kalbos filologiją niekaip negalėjau prisiversti perskaityti šios knygos ir tą padaręs tik pernai didžiai nustebau, kad toks šedevras (ar jo pateikimo būdas universitete) anksčiau nesužavėjo. Taigi, kad užsimegztų skaitytojo ir knygos ryšys, reikia daug veiksnių.

- Tiesą sakant, tikėjau ir tikiu, kad atsakomybė už vaikų skaitymo skatinimą tenka ne valstybės institucijoms ir ne bibliotekoms. Už šiuos dalykus pirmiausia atsakingi tėvai. Dalis atsakomybės tenka mokytojams, kurie kaip literatūros žinovai ir ekspertai formuoja vaiko literatūrinį skonį. Tačiau, panašu, kad ir mokytojų vaidmuo yra tik antraeilis. Dažną kartą mokytojo tikslas yra ne sudominti vaikus, o „išeiti“ programą. Iš asmeninės patirties pasakysiu, kad mano asmenybę ir vertybes formavo ne mokyklinio sąrašo literatūra. Draugystės ir teisybės mokiausi iš Vinetu ir Spartako. Supratimą apie tėvo ir sūnaus santykius formavo „Didžiosios Lokės sūnų“ knygų serija. Juokiausi skaitydamas Ostapo Benderio nuotykius. Pažinti pasaulį norėjau su Jules'io Verne'o kūrinių herojais.

Gal bus per drąsiai pasakyta, tačiau, manau, kad mokykloje vaikai yra ne skatinami pamilti knygą ir skaitymą, o ruošiami kaip būsimi literatūros istorijos specialistai. Užuot skatinami įsimylėti herojus ir susitapatinti su jų vertybėmis, jie verčiami braidyti su būrais po molingą žemę. Mano kuklia nuomone, svarbiausia yra vertybių ugdymas, o pažintis su kai kuriais lietuvių tautos klasikos kūriniais gali būti nukeliama į gerokai vėlesnį amžių.

- Kaip ir kiekvienam įpročiui svarbu nuoseklumas ir pozityvi patirtis. Tačiau tyrimų rezultatai rodo, kad, nepriklausomai nuo to, ar vaikai skaito knygas vien vedami vidinės motyvacijos, ar tėvų liepiami, ši švelni prievarta nepanaikina teigiamo literatūros poveikio asmenybei. Be jokios abejonės, pozityvus santykis su knyga nepaprastai svarbus, tačiau net ir jis yra neesminis. Neabejotina ir tėvų atsakomybė, kuri pasireiškia knygų skaitymu kartu nuo ankstyvo amžiaus, pagalba atsirenkant knygas, diskusijomis su vaikais apie herojus, jų poelgius ir vertybes.

Iki šiol atsimenu mūsų seną butą mediniame Rokiškio daugiabutyje, kuriame degant malkoms krosnyje per senovinį skaidrių projektorių žiūrėjom skaidres apie Bebenčiuką ar skaidres apie tai, kaip lapė ir gandras vienas pas kitą svečiavosi, o tas pasakas skaitė tėvai. Taigi tarkime, kad elektroninė knyga, padedama garso efektų (malkų spragsėjimo) bei vizualinių efektų (skaidrių tamsiame kambaryje), savo kelią pradėjo dar praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, o jos poveikis bent vienam vartotojui buvo teigiamas.

Tikiu ir labai gražia angliška bath book bed koncepcija, kuri šiek tiek primena gruboką lietuvišką „myžt, poteriaut ir gult“. Nepaisant lingvistinių skirtybių, jų esmė ta pati. Ritualų formavimas. Į lovą gulamės atlikę švaros ritualus ir skyrę laiko intelektinei veiklai. Beje, tyrimai rodo, kad norint nusiraminti ir sunormalizuoti per dieną susikaupusį streso lygį, teigiamas poveikis juntamas jau po septynių skaitymo minučių.

Teigiamą poveikį kalbos formavimuisi turi ir skaitymas balsu bei garso įrašų klausymas. Net suaugusiems rekomenduoju prieš miegą paklausyti po kelias pasakas. Nustebsite, kokia ramybė užplūs ir kaip netrukus pagražės ir pailgės jūsų sakiniai.

- Baigdamas rekomenduokite knygą, kurią, jūsų manymu, turėtų perskaityti kiekvienas vaikas. Kodėl?

- Mano vaikystės knyga yra „Tūkstantis ir viena naktis“. Iki šiol įspūdį daro nespalvotos šios knygos iliustracijos, ilgos, siužeto vingiais pasižyminčios istorijos. Kaip didžiausią skriaudą prisimenu dieną, kai atėjęs į mokyklą pamačiau, kad nedorėliai, įlipę per langą, sudraskė šią nuostabią knygą. Laimė, yra naudotų knygų knygynų (beje, nenužudžiusių tradicinių)! Po trijų dešimtmečių rasta knyga ir vėl ant mano stalo.