Gilbertas Keithas Chestertonas kadaise parašė esė „Detektyvinei literatūrai apginti“, kurioje teigė, kad detektyvas – ne tik „visateisis literatūross žanras, jis taip pat ir visuomenės gyvenimo puoselėtojas“. Kiti įdomūs jo žodžiai – kad „tik detektyvuose (pirmiausia juose) atsispindi šiuolaikinio gyvenimo poezija“; „Nevalia pamiršti, kad, kai seklys kiek arogantiškai atsistoja priešais vagių buveines, priešais jų peilius ir revolverius, poetiškas čia būna kaip tik jis – visuomeninio teisingumo pasiuntinys, o plėšikai ir pasiaubėliai – paprastai užmiršti konservatoriai, senosios vilkų ir beždžionių laisvės šalininkai“ (G.K.Čestertonas, „Esė“. – V.: „Mintis“, 1989).
G.K.Chestertono žodžiai nepaseno, nors žanras iš tradicinio detektyvo išsirutuliojo į kriminalinį romaną, kuriame dėmesys, skirtas visuomeninį teisingumą įkūnijančiai figūrai (sekliui, tyrėjui), gerokai sumenko. Galima sakyti, kad šitaip sumenko ir paties visuomeninio teisingumo sąvoka ir jos reikšmė. Nors visi klasikiniai detektyvai (Arthuro Conano Doyle'io, Agathos Christie, Georges'o Simenono kūriniai, pagaliau paties G.K.Chestertono „Tėvas Braunas“) liudija, kad „detektyvo tiesa žmogiška“, ši tiesa šiuolaikiniams kriminaliniams romanams tapo perdėm paprasta. Jų autoriai konstruoja neįtikimus nusikaltimus ir nusikaltėlius, kurių veiksmuose itin daug teatrališkumo, pozos, jie psichologiškai neįtikinami, užtat dirbtinės estetikos jiems netrūksta. Kartais atrodo, kad kriminalinių romanų rašytojai turi poetų dvasią, bet panaudojo ją rašymo verslui.
Tačiau „Frosto prisilietimas“ – ne kriminalinis romanas. Jis aiškiai svyra klasikinių detektyvų pusėn. Pirmiausia, žinoma, tuo, kad čia veikia seklys – detektyvas Džekas Frostas, kuris, kad ir koks ekscentriškas būtų, iš tiesų yra visuomeninio teisingumo pasiuntinys. Mūsų išpuoselėtose visuomenėse toks „neišpuoselėtas“, akibrokštus mėgstantis seklys – sveiko žmogiškumo balsas. Frosto ekscentriškumas – ne pigi poza ir ne autoriaus sugalvotas psichologinis triukas, o paprasčiausiai adekvati reakcija į mandagų visuomenės veidmainiškumą, baimę dėl munduro, politinį korektiškumą, virstantį prisitaikėliškumu ir karjerizmu (tai puikiai iliustruoja policijos viršininkas Maletas).
Frostas primena komisarą Megrė tos neafišuojamos „žmogiškos tiesos“ pajauta. Ir nors Frostas neištaria Megrė priklausančios frazės „norėčiau būti žmonių likimų taisytoju“ (iš Frosto lūpų tai nuskambėtų pretenzingai), jis impulsyviai, lyg „keliaujantis riteris“ (taip G.K.Chestertono esė apibūdinami sekliai) gina žmogiškumą. Tarkim, uždarydamas į daboklę nakvynės vietą praradusį valkatą. Mėgindamas išgelbėti neteisingai apkaltintą nevykusį plėšiką Stenlį Justasą.
Romanas nuoseklus ir tikslus, su tvirtomis ironiškomis potekstėmis, puikiai prisitaikiusiomis prie taupaus, paprasto autoriaus stiliaus (ko, pavyzdžiui, neretai nepasakysi apie skandinaviškus kriminalinius romanus). Geras knygos bruožas – kad jame nesimėgaujama serijinio prievartautojo dvasinės būklės aprašymais ar šiaip kokio maniako išpažintimi. Čia vėl suveikia ironija – prievartautojas vos neapsiverkia iš gailesčio sau, apie savo nusikaltimą laikraštyje radęs tik keturias eilutes, o ir tas pačias iškraipytas.
Apie šiuolaikinę poeziją. Radau ir jos – įstrigo sakinys apie mergaitę, kuri „dėvėjo akinius“ (p. 198). Nė kiek neabejoju, kad tekste gali būti ir daugiau tokių gražių pasažų, kurie tiesiog apstulbina savo semantinėmis aliuzijomis. Ir vis dėlto tai perdėm siurrealistiška, kad patikėčiau, jog tai autoriaus sumanymas. Veikiausiai čia kūrybiškai padirbėjo vertėja.
Jo Nesbø. „Sniego senis“. Iš norvegų kalbos vertė Giedrė Rakauskaitė. – Vilnius: „Baltos lankos“, 2013.
O ši knyga jau įvardijama kaip kriminalinis romanas. Vadinasi, centre bus ne visuomeninis teisingumas, o pats kriminalas kaip visuomeninis objektas, kaip traukos šaltinis ir juodoji poezijos skylė. Jis aiškiai liudija savo kilmę iš kriminalinių TV rubrikų, kad pratęstų ir įtvirtintų tamsią ezoterišką jų nuotaiką kaip visuomenės egzistencinę būklę, kurią būtų galima pavadinti „nuo vieno serijinio žudiko iki kito“.
Kriminaliniame romane niveliuojama seklio, kaip „visuomeninio teisingumo pasiuntinio“, pozicija, taip pat kaip ir žudiko, maniako ar prievartautojo, kaip „beždžionių laisvės šalininko“, pozicija: sakyčiau, kad seklys net tampa savotiškai apgailėtinas ir nė kiek ne geresnis už nusikaltėlį (Haris Hūlė – alkoholikas, nestabilus, jo šeima iširusi ir kt.), o nusikaltėlis paprastai apgaubiamas hermetiškos paslapties ūku. Matijas, žiaurus serijinis žudikas, serga paslaptinga liga – sklerodermija, nuo kurios kietėja ir bąla oda (dėl to – Sniego senis). Paslaptingų ligų daug, taigi kol kriminalinių romanų rašytojai išsems visą medicinos enciklopediją ir kiekvienai ligai pritaikys po žudiką maniaką, galime būti ramūs – šio gero nepritrūksim.
Vis dėlto lieka neaišku, kodėl Matijas ima žudyti. Lyg ir dėl to, kad serga nepagydoma liga, lyg ir dėl to, kad vaikystėje matė svetimaujančią motiną, o gal ir dėl to, kad šitaip atsiskleidžia jo kūrybiškumas. Bet, tiesą pasakius, argi tai svarbu, kai nusikaltimai taip įspūdingai aprašyti ir kelia tokį ažiotažą visuomenėje?.. Ar visuomenei apskritai reikia seklio kaip „teisingumo pasiuntinio“ – gal veikiau juokdario, atpirkimo ožio, televizijos žvaigždės?.. O nusikaltėlis? Ką jis savo nusikaltimais norėjo įrodyti? Pasakyti? Ar apskritai nusikaltimu galima ką nors pasakyti? Kadangi romane labai daug neištikimybės, kyla mintis – gal tai bausmė už palaidumą?.. Nors iš aprašomų moterų ir vyrų santykių susidaro įspūdis, kad pasvetimauti įprasta kaip išsivirti kiaušinį, vis dėlto kai kuriems žmonėms dėl to kažkodėl skauda širdį. Tai dažniausiai apgauti vyrai – negražūs, juokingi, negalintys niekuo ypatingu pasigirti. Jeigu toks taptų žudiku, suprasčiau, ir jeigu nužudytų pagautas pykčio, o paskui nežinotų, kur dėtis, suprasčiau dar labiau. Bet tai jau primena seną gerą detektyvą, kuriame kaip nepajudinamas flagštokas stūkso „žmogiška tiesa“.
Matijas – gražuolis, tiesa, jo grožis kiek baugus, nes jam trūksta krūtinės spenelių. Vaikystėje jis patyrė patyčias, – gal dėl to ir ėmė žudyti? Kai žmogui kažko trūksta... nežinia, ką jis gali padaryti. Visi juk tokie jautrūs kaip mimozos, tik ir lauk po gimnazijos baigimo pasipilančių serijinių žudikų. Šiek tiek gąsdina ir šaltas, bedžiaugsmis knygos stilius, šio įspūdžio neišblaško ir dirbtiniai, pritempti mėginimai ironizuoti. (Kitaip ir negali būti, nes jeigu tekstas taptų ironiškas, tai toji ironija atsigręžtų prieš patį autorių ir jo įspūdingą, vykusiai sunertą scenarijų.)
Tiesą pasakius, man pikta dėl sniego senio. Šitaip suniokoti tyrą, nekaltą besmegenį, paversti jį žudiku maniaku! Kas kitas? Pliušinis meškiukas, Pepė Ilgakojinė?.. Finalinė scena su milžinišku sniego seniu miegamajame ir su moteriške, sėdinčia ant jo pečių ir laukiančia, kol elektrinė kilpa, seniui tirpstant, perrėš jai gerklę – baisiai teatrališka ir pretenzinga, net kažkoks kvailas juokas suėmė įsivaizduojant, kaip Matijas tempia į miegamąjį šitiek sniego. Kaži, ar tiek buvo prisnigę? O jeigu kiemsargis jau buvo nukasęs?.. Šiaip jau kažkodėl kriminaliniai serialai ir romanai labai pabrėžia maniakų preciziškumą. Bet pamiršta kiemsargį. O nederėtų.
Georges Simenon. „Megrė ir žmogžudystė prie upės“. Iš prancūzų kalbos vertė Vilius Litvinavičius. – Vilnius: „Baltos lankos“, 2012.
Daugelis komisaro Megrė bylų – ekranizuotos kaip ir „Frosto prisilietimas“, ir jas taip pat įdomu žiūrėti, visų pirma dėl to, kad jose niekur neskubama. Komisaras Megrė turi laiko stebėti situaciją, sekti nusikaltėlius, tuo pat metu ramiai išrūkydamas pypkutę ir išgerdamas taurelę. Mūsų televizininkai anonsą serialui „Komisaras Megrė“ suformulavo šitaip: Megrė – pagyvenusių televizijos žiūrovių simpatija, „ištikimas pypkei, taurelei ir nusikaltimams“. Taigi iš anonso galima spėti, kad Megrė – senas girtuoklis, užkietėjęs rūkalius ir gal netgi pats žudikas... Televizininkai turėjo pabrėžti ištikimybę žmonai, bet jie, kaip matyti, Megrė neskiria nuo Puaro ir mis Marpl. Toks niveliavimas turi savotiško žavesio, nes liudija, kad demokratija pažengė toli į priekį ir aplenkė socializmą, kuris irgi „lygino“ nelygius.
Regis, Williamas Faulkneris yra pasakęs, kad G.Simenonas rašo kaip Antonas Čechovas. G.Simenono stilius apgaulingai paprastas – čia nieko nėra efektingo, nieko, kas galėtų sujaudinti prie kriminalinio baroko įpratusius skaitytojus. Tačiau turi neįkainojamą bruožą – įtikinantį psichologizmą, charakterių gyvybę.
Todėl G.Simenono romanuose vėl atsiskleidžia tai, ką G.K.Chestertonas vadina „žmogiška tiesa“. Megrė bylose pasitaiko visokių žmonių ir visokių situacijų, tačiau komisaras nėra aklas įstatymo sargas. Kartais žudiko gaila labiau negu jo aukos. Priklausymas vienam ar kitam socialiniam sluoksniui nelemia pasmerkimo ir nesukuria absoliutaus alibi, todėl patilčių klošaras gali būti teisus, o grafas – ne. Mirtis – mįslė, nes nežinai, kas ją inspiravo, neretai pasitaiko, kad pati auka, nes elgėsi taip, kad nusipelnytų mirties kaip atpildo. Ir ne pats nusikaltimas čia svarbiausias, ne mirties rūšis, pobūdis, jos estetika ar bjaurumas, ne ezoterikos dūmų paskleidimas. G.Simenonui svarbiausia ne kaip, o kodėl taip atsitiko. Todėl ir jo Megrė – ne teisėjas, ne kaltintojas, ne triukų atlikėjas, jis negaudo nusikaltėlio, laviruodamas ant lėktuvo sparno, todėl šiuolaikiniam skaitytojui, įpratusiam, kad detektyvai narpliotų nusikaltimus lakstydami ir šokinėdami nuo tramplinų, gali pasirodyti nuobodus. Bet toks jau jis yra, tas Megrė. Mąstytojas, analitikas, pagaliau, jei tik pasitaiko proga, ir savotiškas „žmonių likimų taisytojas“. Įžvalgus psichologas, ne tik narpliojantis nusikaltimo detales, bet ir sugebantis pažvelgti į žmogaus širdį.
Šio romano siužetas – vienas iš tų, kuriame aukos ir žudikas verti tiek pat gailesčio, kiek ir atpildo. Arklidėse prie kanalo, kuriuo keliauja baržos, randamas gražios, prabangiai vilkinčios moters lavonas. Tai Meri, turtingo anglo sero Lempsono žmona. Tačiau, Megrė benarpliojant nužudymą, išaiškėja, kas yra kas: kad Meri – visai ne Meri, o žudikas, grubus arklių varovas Žanas – visai ne Žanas, o daktaras Daršambo – buvęs katorgininkas (kaip panašu į „Vargdienius“!). Meri – jo žmona, žadėjusi sekti paskui jį į katorgą, nes pati prisidėjo prie nusikaltimo, vėliau savo pažadą pamiršta ir toliau aistringai naudojasi gyvenimo malonumais. Nužudydamas mylimą moterį, Žanas taip atima ją iš turtingo ir abejingo sero Lempsono. Vargu ar tiktų tai vadinti kerštu už neišpildytą pažadą; tai skaudi žmogžudystė iš nevilties, iš bejėgystės. Galbūt todėl mirštančio Žano akyse sustingo „begalinio liūdesio išraiška“.
Meilės ir mirties sąsajos G.Simenono kūriniuose tokios stiprios, kad joms nereikia puslapius trunkančių asmeninių santykių aprašinėjimo. Paties Megrė asmeninis gyvenimas, kaip savitas „dorybės“ leitmotyvas („dorybė – tai pats drąsiausias ir slapčiausias sąmokslas“, – tvirtina G.K.Chestertonas), nuskamba bene visose serijos apie Megrė knygose. Ir nors vienas iš G.Simenono personažų, ištvirkęs teisininkas, piktai pajuokavo, kad Megrė – pilkas tipelis, kuriam neužtenka vaizduotės būti neištikimam savo žmonai, reikėtų žinoti, kad taip kalba „beždžionių laisvės šalininkas“. O Megrė yra „keliaujantis riteris“.
