Pagrindinis romano herojus turkų poetas Ka po dvylikos Vokietijoje praleistų metų parvažiuoja į provincijos miestelį Karsą, draskomą politinių ir religinių prieštaravimų. O. Pamukas sako pasirinkęs šį miestelį, nes jis pasirodęs jam tobula Turkijos metafora, gryniausiu turkišku mikrokosmu, rašytojui reikėjo nuo civilizacijos atkirsto miesto.
„Kadaise Karsas buvo vienas iš dešimties svarbiausių Turkijos miestų. XIX amžiuje jis priklausė Rusijai. Dabar miestas panašus į muziejų po atviru dangum.“
Romane ir vaizduojamas miestas, patekęs į sniego spąstus. Jame įvyksta keletas keistų savižudybių. Ka imasi jas tirti.
„Sniegas“ – politinis romanas, pasakojimas apie menininką, detektyvas ir meilės istorija.
Jörgas Lau, savaitraščio „Die Zeit“ redaktorius kalbasi su Orhanu Pamuku apie „Sniegą“, laisvę, istorijos žaizdas ir mažėjantį turkų entuziazmą dėl Europos Sąjungos. Pokalbis publikuojamas signandsight.com.
- Jūsų knyga „Sniegas“ – politinis romanas, kuriame veikia revoliucingai nusiteikę islamistai, turkų ir kurdų nacionalistai, nusivylę, Dievo ieškantys kairieji ir jaunos merginos, kurios žudosi vien todėl, kad joms draudžiama ryšėti skaras. Nors knygoje neišreiškėte palaikymo nė vienai pusei, patyrėte nemažą politinį spaudimą. Atrodo, gyvenimas savotiškai mėgdžioja Jūsų kūrybą...
- Politinį romaną rašiau ne propagandos tikslais. Norėjau aprašyti, kaip žmogus jaučiasi mieste, perteikti jo sielos būsenas. Romano veiksmo vieta pasirinkau Karsą – atokų miestelį, įsikūrusį pačiame Turkijos pakraštyje, šiaurės rytinėje jos dalyje. Šis provincijos miestukas – tai savotiškas mikrokosmas, atspindintis visoje Turkijoje vykstančius procesus.
- Iš pradžių „Sniegas“ Turkijoje buvo sutiktas labai palankiai. Kodėl nuotaikos pasikeitė?
- Mano leidėjas nuo pat pradžių nuogąstavo dėl knygos, dvejojo, ar leisti ją tokiu pavidalu, kokiu ji galiausiai ir pasirodė. 2002-aisiais galiojo griežtesni žodžio laisvės apribojimai nei po Erdogano reformos, kai siekiant ES narystės buvo patvirtinti liberalesni įstatymai.
Taigi, mes parodėme rankraštį teisininkui. Bet nepasakyčiau, kad labai kreipiau dėmesį į jo pastabas. Leidėjai smarkiai rizikavo, – juk pirmas „Sniego“ leidimas pasirodė 100 tūkstančių egzempliorių tiražu. Didžiavausi, kad knyga nebuvo uždrausta ar cenzūruota. Taip, ji sukėlė diskusijų, bet priešiškų balsų nebuvo labai daug.
- Dėl ko kilo diskusijos?
- Kai kurie sekuliarizmo sekėjai pyko, kad knygoje pademonstravau tiek atjautos merginai, norinčiai ryšėti skarą.
Suprantu moterų poziciją – juk būtent jos labiausiai nukentėjo nuo politinių islamistų. Nacionalistų nepasitenkinimą sukėlė detalūs karinės chuntos žiaurumų aprašymai. Buvo ir tokių, kuriems nepatiko mano simpatijos kurdams.
Bet mūsų istorija komplikuota, ir visa, ką parašiau, yra jos palikimas.
- Kodėl veiksmo vieta pasirinkote ne gimtąjį Stambulą, o atšiaurų ir vargingą Karso miestą?
- Karse, rodos, galima užčiupti Europai būdingą liūdesį, bet kartu juntamas ir atkaklus priešinimasis europietiškam gyvenimo būdui.
Savo romane analizuoju nūdienos turkus apėmusį vidinį konfliktą, islamo ir modernybės prieštarą, troškimą – ir kartu baimę – būti Europos dalimi.
- Vadinasi, svarbiausia knygos tema – vidinis konfliktas?
- Viena vertus, turkai visiškai pagrįstai siekia, kad Turkija būtų pripažinta Vakarų ir Europos dalimi, – jiems tai nacionalinio pasididžiavimo klausimas. Kita vertus, jie baiminasi, kad siekdami Vakarų pripažinimo gali prarasti dalį identiteto. Oponentai jau daug metų bando demoralizuoti vesternizacijos procesą, vadindami jį apgailėtina imitacija.
Tokie procesai nesunkiai įžiebia politines aistras, jų spektras labai platus – nuo kraštutinio nacionalizmo iki islamizmo.
- Manote, kad nacionalizmą ir islamizmą sieja tas pats emocinis pagrindas?
- Šios dvi politinės srovės tarpsta turkų visuomenės pakraščiuose. Būtent skurdas tampa pagrindiniu tokių procesų katalizatoriumi – neturtingi žmonės jaučiasi prastai atstovaujami.
Bet esama ir kitų priežasčių – dažnai Vakarai nepakankamai atsižvelgia į tai, kad subyrėjus Osmanų imperijai turkus užgulė toks liūdesys, kad ilgą laiką jie net nepajėgė suvokti traumuojančios patirties. Todėl ir reakcija buvo atitinkama: atrodė, kad susitaikyti su skausminga imperijos netektimi įmanoma tik atsitraukus, įsigilinus į save. Susidūrę su Vakarų mąstysenos iššūkiais žmonės užsidaro savyje ir it kokie sufijai gieda vis tą pačią giesmę: „Mes kitokie... Mes visada būsime kitokie ir mes didžiuojamės, kad esame kitokie...“
Žvelgdami į turkus vakariečiai nemato to netekties jausmo. Jiems turkai nėra žlugusios pasaulio imperijos įpėdiniai, gedintys jos didybės...
Žvelgdami į turkus vakariečiai mato gatvių šlavėjus ir valytojas – aš, žinoma, viską per daug supaprastinu, bet tokia yra tiesa. Vakariečiai dažnai pamiršta, kad nuo XVI iki XIX a. visas kultūrinis ir materialusis Vidurio Rytų paveldas plaukė per Stambulą. Pasaulietinis Turkijos elitas – puikiai išsimokslinęs ir intelektualus.
- Jei neklystu, Jūsų šeima – viena turtingiausių ir garsiausių Turkijoje?
- Taip, bet aš iki šiol jiems esu balta varna. Pasirinkau meną, o ne racionalų inžinieriaus gyvenimą, kurį man buvo numačiusi šeima. Iš pradžių norėjau būti dailininku, bet paskui nusprendžiau studijuoti architektūrą. Vis dėlto tik pradėjęs rašyti atradau savo tikrąjį pašaukimą.
- Išgarsėjote jau po pirmųjų romanų. Gal Jūsų sėkmė privertė šeimą pakeisti nuomonę?
- Tėvai buvo visiškai teisūs nerimaudami dėl mano ateities. Aštuntojo dešimtmečio vidury buvo absurdiška tikėti, kad jaunas turkas gali prasimušti literatūros pasaulyje. Dabar mano knygos išverstos į bene 60 kalbų ir puikiai parduodamos daugelyje šalių.
Kartais aš juokauju, kad sunkiausia buvo išleisti knygą Turkijoje. Prireikė septynerių metų rašymo, kol buvo publikuota mano pirmoji knyga.
- Sunku nepastebėti, kad turkų entuziazmas dėl stojimo į Europos Sąjungą blėsta. Kodėl tokios nuotaikos įsivyravo dabar, kai narystė tampa vis realesnė?
- Visuomenėje juntamas nacionalistų išprovokuotas sentimentų antplūdis. Visi tik ir kalba apie tai, netgi Turkijoje. Kol kas dar sunku objektyviai vertinti šį reiškinį. Gal tai tik marginalų keliamas triukšmas. O gal į dienos šviesą lenda nepasitenkinimas, kuris, pasirodo, pasklidęs plačiau, nei manyta? Kas žino... Bet argi nematėme panašių procesų ir kitose šalyse?
Šalyse, kurios stengiasi kuo greičiau įstoti į Europos Sąjungą, nuolat plyksteli nacionalizmo židiniai. Oponentai suvokia, kad tai paskutinė jų galimybė ir tuo naudojasi, ant kiekvieno kampo skleisdami baimę ir šūkalodami: „Jūs prarasite savo tapatybę!“
Sunku pasakyti, ar šio fenomeno šaknys glūdi kolektyvinėje pasąmonėje, ar tai – populistų išradingumo rezultatas. Faktas, kad mano komentarai apie Turkijos istoriją išprovokavo tiek pykčio, įrodo, jog šalyje daugėja nacionalizmo apraiškų.
- Kažkada esate sakęs, kad Europos suvienijimo idėja jus labiausiai žavi tuo, kad ji gali paversti fundamentalistus liberalais.
- Erdogano Teisingumo ir plėtros partijos (AKP) politika patvirtina šį teiginį. Milžiniškas Erdogano populiarumas sietinas būtent su jo proeuropietiška politika. Eilinis turkas svajoja, kad Turkija taptų Europos sąjungos nare, bet kartu trokšta, kad būtų išsaugotos tradicijos ir sustiprėtų tautinis identitetas.
- Bet juk žmonės negali tikėtis, kad bus vadinami europiečiais, jeigu viešai plėšo kritiškų autorių portretus ir degina jų knygas! Kai kurie konservatyvesni Europos apžvalgininkai, aiškindami, kad turkų geriau neįsileisti į Europos Sąjungą, kaip įrodymą cituodavo Jūsų „Sniegą“ ir jį lydėjusius komentarus. Savo pasisakymuose jie netiesiogiai klausdavo: „Ar išties norite priklausyti tam pačiam klubui kaip tie žmonės iš knygos?“
- Tik nepainiokite literatūrinio realizmo su mano politiniais įsitikinimais – tai būtų neatleistina klaida.
Žvelgdamas į ateitį aš regiu Turkiją Europoje – klestinčią, tolerantišką ir demokratišką šalį, visateisę ES narę. Romanas „Sniegas“ atspindi tam tikrą istorinį laikotarpį.
Bet nuo tada daug vandens nutekėjo, per tuos metus šalis smarkiai pasikeitė. Jei nors akimirkai pamiršite priešiškus komentarus, kuriuos sukėlė mano pasisakymai apie Turkijos praeitį, suprasite, kad šiandien gyvename visiškai kitokioje Turkijoje.
- Turint galvoje savikritišką požiūrį į istoriją, jūsų „Sniegas“ yra tipiškas europietiškas romanas. Kas buvo sunkiausia rašant „Sniegą“?
- Mano knygoje yra daug veikėjų, ir aš neketinu komentuoti kiekvieno jų atskirai. Tokio daugiabalsio romano virtuozas buvo F. Dostojevskis. Daugelio „Sniego“ veikėjų pažiūros kertasi su maniškėmis.
Bet turiu papasakoti istoriją taip, kad netgi man atgrasios idėjos skambėtų įtikinamai jas reprezentuojančių veikėjų lūpose, ir visai nesvarbu, ar tai bus politiniai islamistai, ar kruviną pučą pateisinantys kariškiai. Tai ir yra didžiausias iššūkis rašytojui.
- Jūsų knygos herojus yra pasaulietiškų pažiūrų poetas, išgyvenantis kūrybinę krizę. Grįžęs namo po dvylikos Vokietijoje praleistų tremties metų jis pajunta, kaip jame ima skleistis ilgus metus slopintas tikėjimo poreikis.
- Knygos herojus nuoširdžiai trokšta tikėti, bet jo Dievo suvokimas jau įgavęs vakarietišką atspalvį. Jį labiau domina asmeninė tikėjimo pusė, o ne kolektyviniai potyriai, būdingi islamui.
- Knygoje atskleidžiate, kad daugelis buvusių Turkijos kairiųjų susirado priebėgą islame.
- Devintajame dešimtmetyje mačiau, kaip užkietėję marksistai, žlugus jų garbintai sistemai, randa prieglobstį pas politinius islamistus. Tokiu būdu jie įgijo visišką veiksmų laisvę ir galėjo toliau puoselėti savo antivakarietiškas, antivalstybines pažiūras. Taip, jie vėl buvo galingos grupuotės dalis.
Mano herojus taip pat trokšta rasti savo vietą ir kažkam priklausyti, bet jis neketina dėl to aukoti visko, ką išmoko mylėti gyvendamas Vakaruose.
- Bet jūsų knygoje galima sutikti ir gana mielų islamistų.
- Aš nesuinteresuotas aklai smerkti visų islamistų, kaip dažnai daroma Vakaruose. Aš kritikuoju islamistų požiūrį į pasauliečius – jiems sekuliarizmo sekėjai tėra niekingi nekenčiamų Vakarų imitatoriai.
Noriu sugriauti abiejų pusių kultivuojamas klišes. Mano supratimu, būtent tokia ir yra politinio romano užduotis.
- Ar tarp abiejų pusių vyksta politinis dialogas? Kokia dabar yra padėtis?
- Ilgą laiką Turkijoje galiojo itin nelanksti politinė sistema ir piliečių interesai buvo netinkamai atstovaujami.
Bet ES narystės perspektyva supurtė sistemos pamatus. Kiekviena stovykla – kairieji, dešinieji, islamistai ir kemalistai – turėjo peržiūrėti savo programas ir atsisakyti stereotipinio mąstymo.
Dabar Turkiją valdo proeuropietiškų pažiūrų islamistai. Tam tikru metu jie suprato, kad rinkimus gali laimėti ir proeuropietiškų pažiūrų kandidatai, nes rinkėjai jaučia, kad narystė gali pakeisti jų gyvenimus į gerąją pusę.
- Sprendžiant iš jūsų romano, vakarietiškų pažiūrų intelektualai nuvertino religijos galią...
- Nemanau, kad sekuliaristai nuvertino religiją, jie tiesiog padarė milžinišką klaidą patikėję, kad galės viską kontroliuoti, pasitelkę karinę galią. Bet nemanau, kad turėčiau kelti kokias nors hipotezes ir diskutuoti tokiais klausimais – tikrai nekeliu sau tokių tikslų.
- Bet jūsų herojai jaučia nenumaldomą poreikį kuo nors tikėti.
- Taip, jūs teisus. Mano romane žmones slegia idėjų našta. Tai didžioji turkų aistra – apkrauti save nepakeliamais lūkesčiais ir idėjomis. Štai jau du šimtus metų mano tauta bando pereiti iš vienos civilizacijos į kitą, ir galiu jus užtikrinti, tai be galo skausmingas procesas.
„Sniegas“ atskleidžia, kaip sunku gyventi su tomis abstrakčiomis idėjomis, ištverti jas ir rasti laimę.
Suprantate, man jau gana tų Idėjų. Ir taip per ilgai leidausi jų vaikomas savo perdėtai politizuotoje šalyje. Literatūra – tai mano atsakas, mano bandymas pažvelgti į viską iš dabarties perspektyvos ir pasitelkus humorą.
Norėjau pasakyti skaitytojui: po galais, nežiūrėk į viską taip rimtai. Argi gyvenimas ne nuostabus? Daugiau dėmesio skirk gyvenimui, jo spalvoms. Svarbiausia yra laimė ir galimybė išgyventi netolerantiškoje visuomenėje, kurią mes patys ir susikūrėme. O, rodos, jau pradedu pamokslauti...
- Vienas iš knygos personažų bando pateisinti karinį perversmą tokiais žodžiais: „Žudome tik religinius fanatikus, kad tokie kaip tu galėtų toliau laisvai svajoti apie Europą ir kad viskas nesibaigtų taip, kaip Irane.“ Kaip manot, ar jie turi pagrindo?
- Šiuos žodžius esu girdėjęs daugybę kartų. Aš labai rimtai žiūriu į politinę dilemą, kurią atspindi šis ciniškas argumentas, ir bandau ją spręsti romane keldamas moralinius klausimus.
Nenoriu tapti tos kietakaktės politikos, kurią tiek laiko kritikuoju, dalimi. Noriu, kad mano literatūra padėtų žmonėms suprasti, kokia privilegija yra tiesiog gyventi.
