Pateikiame ketvirtąją „Lietuvos ryto“ žurnalistės Jurgitos Noreikienės romano „Tikėjimo dugnas“, kurį ką tik išleido leidykla „Baltos lankos“ ištrauką.
45
Nereikėjo to daryti. Pramerkiau akis labai keistoje
vietoje. Aptriušusioje. Virš galvos zvimbė neoninė
lempa. Sienos buvo plikos, lova metalinė. Aš buvau
ligoninėje, bet nesupratau, kuo sergu. Mano kūnas
atrodė sveikas, man nieko neskaudėjo. Nuleidau kojas
žemyn ir pažvelgiau į kailines šlepetes. Tas pačias,
kurias namuose nuspyriau į sieną. Ant šaltų grindų
stotis nenorėjau, todėl turėjau įveikti pasibjaurėjimą
ir apsiauti.
Ligoninė buvo ne mūsiškė. Ir ne ta, kurioje atsidūriau
išsigelbėjusi iš upės. Koridoriaus gale pamačiau
degant ryškesnę šviesą ir nuslinkau į tą pusę.
Nudžiugau už budinčiojo stalo pamačiusi pažįstamą
veidą.
– Rička... – šūktelėjau. – Ką čia veiki?
Jis pasižiūrėjo pavargusiomis akimis.
– Dirbu, ką daugiau, – atsakė. – Kaip jautiesi, Saule?
Atsakiau, kad puikiai. Tariau, kad apskritai nesuprantu,
kodėl esu ligoninėje. Rička pats sau šyptelėjo.
Man tai nepatiko. Jis žinojo apie mane kažką, kas jam
kėlė pašaipą. Pareikalavau paaiškinti, bet Rička nieko
neaiškino. Sakė neturintis teisės ir pridūrė, kad ryte
man viską paaiškins gydytojas.
– Palatoje nėra jokių mano daiktų, net telefono, –
pasiskundžiau. – Turiu paskambinti savo vyrui. Neapsimesk,
kad nežinai, kas jis toks. Jis to nepakęs,
pamatysi, – pagrasinau, o Rička tik sukryžiavo ant
krūtinės rankas ir atsilošė.
Iš tiesų tai buvo nepakenčiama. Rička elgėsi taip,
lyg mes būtume visai svetimi, lyg tarp mūsų niekada
nieko nebūtų įvykę. Buvo aišku, kad iš jo nieko neišpešiu,
todėl liko grįžti į savo palatą ir laukti ryto.
Kantrybės, tik lašelio kantrybės – kiek čia truks. Už
lango horizonte jau brėkšta. Girdėti paukščių balsai...
Taip, tai dar vienas sapnas, bet jis nebus blogesnis už
kitus, aš neabejoju, aš tikiu...
Gulėjau ant lovos, pasisukusi į lango pusę, klausydamasi
paukščių ir nejučiomis pradėjau šypsotis.
Širdyje tapo gera – pamaniau, kad šiame mano sapne
bent Anabelė yra gyva ir saugi. Tam juk ir pasiryžau
prabusti iš praėjusio sapno. Nors anas buvo laimingas.
Beveik laimingas. Na, ne visai laimingas, bet...
Koks dabar skirtumas. Kažin kur Zaganas? Noriu jį
pamatyti. Tikiu, kad tuoj susitiksim. Zaganai, juk žinai
– tikėti aš moku...
– Saule, kelkis, – pašaukė į palatą įėjusi slaugytoja.
Pamačiau Faustą ir atsisėdau.
– Eime, daktaras laukia, – paragino ji, ir aš įsispyrusi
į šlepetes nusekiau iš paskos.
Atidariusi kabineto duris išsišiepiau iki ausų. Kabinete
nugara atsišliejęs į palangę stovėjo Zaganas.
Tie patys vešlūs auksiniai plaukai, žvalios kaštoninės
akys. Norėjau iš karto pulti prie jo ir apkabinti, bet
kartą pasimokiusi susilaikiau. Mačiau, kad jis nelinkęs
glėbesčiuotis. Todėl tik atsisėdau ant ilgos oda
aptrauktos kušetės.
– Matau, geros nuotaikos, Saule, – nusišypsojo Zaganas
sėsdamasis ant kėdės priešais mane. – Ką sapnavai
šį kartą?
Pasakiau, kad mano sapne sesuo norėjo išsinešti
Anabelę. Buvo labai baisu. Nes aš myliu Anabelę
kaip savo dukrą, dėl to ir atsibudau iš ano sapno, negalėjau
leisti, kad jai kas nors atsitiktų. Zaganas sėdėjo
ir kažką žymėjosi dideliame sąsiuvinyje – jį buvo
pasidėjęs ant kelių.
– Kodėl aš ligoninėje? – paklausiau. – Aš juk sveika.
– Teismas ir medicininė komisija nusprendė kitaip,
– gūžtelėjo pečiais Zaganas. – Negi tau čia nepatinka?
Ar geriau būtų kalėjime?
Išsigandau. Už ką man grėsė kalėjimas? Už ligoninėje
numarintus pacientus? Už morfijų? Ar mano
bute tarp skudurų rado Kęsto lavoną?
– Jeigu neatsimeni, vadinasi, dar nesi pasiruošusi,
– tarė Zaganas toliau kažką žymėdamasis sąsiuvinyje.
– Todėl gerai, kad esi čia. Mes tau padėsim
susitikti su tikrove.
– Su tikrove? – nustebau.
Zaganas anksčiau kalbėdavo visai kitaip.
– Kas ta tikrovė? – paklausiau jo. – Argi ne tai, kuo
pasirenkam tikėti?
– Gal nori apie tai papasakoti? – pasidomėjo jis.
46
Zaganas paprašė išsipasakoti, kuo tikiu, ir aš nusprendžiau
būti jam atvira. Žinojau – ne, tikėjau, –
kad galiu juo pasitikėti. Neabejojau, kad mudu esame
amžiams susieti, nesvarbu, kaip susidėlios gyvenimo
mozaika.
– Zaganai, tu žinai geriau už mane, – nusišypsojau
žvelgdama tiesiai jam į akis, ir jis sutrikęs nusisuko į
langą. – Aš tikiu tuo, kas yra. Tai, kuo aš tikiu, ir yra
tikrovė. Kad ir šitai...
Pakilusi žengiau prie Zagano kėdės ir atsistojau
jam tarp kelių. Mano krūtinė buvo jam priešais akis.
Prasisegiau keletą sagų, ir Zaganas atgalia ranka padėjo
sąsiuvinį ant stalo.
– Ne, taip negerai, – sušnibždėjo ir godžiai įsikniaubė
man į krūtinę, rankos kaip vagilės skubėjo
liesti visą mano kūną. – Už tai galiu ir iš darbo išlėkti.
Ką mes darom, Saule...
– Koks skirtumas, – nusijuokiau, ir jis parbloškė
mane ant kušetės. – Tu mano vyras, tu velnias, tu manim
tiki.
– Taip, dėl tavęs būsiu bet kas, – apsvaigęs šnibždėjo
Zaganas segdamasis diržą. – Tyliau, tyliau... –
maldavo drebančiu iš susijaudinimo balsu.
Mudu panirom į saldų svaigulį.
– Mano Saule, kas mūsų laukia? – numalšinęs aistrą
sušnibždėjo prisiglaudęs, rūpestingai užsagstydamas
mano sagas. – Turiu tave gydyti, bet tu... tu mane
patį varai iš proto.
Mes niekaip negalėjom pasisotinti vienas kito lūpų.
– Gerai, – tyliai pasakė persibraukęs rankomis per
plaukus ir vėl paėmė sąsiuvinį, bet vos tik žvilgtelėjo
į mane mudu abu prapliupom juoktis. – Gerai... – pakartojo
stengdamasis susitvardyti. – Prastas aš daktaras,
bet tu man turi padėti, Saule. Mes abu norim, kad
tu iš čia greičiau išeitum. Todėl... ar gali prisiminti,
kas atsitiko tą dieną?
