2014–10–29, ryte, 5 val.
Vakar, spalio 29 d., apie 18 val. išėjau parūkyti iš šv. Jonų bažnyčios, kur pašarvotas Rašytojas, ir aš susipažinau su rašytojo dukrom ir anūke. Vėliau užsirašiau: „Iš pokalbio su Romualdo dukra šiandien šv. Jonų bažnyčios kieme: pas Rašytoją buvo atvažiavęs jo kūrinių vertėjas italas, pavarde lyg Diegas. Jam liko tik aplankyti Rašytoją ligoninės palatoje spalio 28 d. ryte. Matydamas, kad rašytojas jau nebekalba ir nebeatsimerkia, italas pamojavo jam ranka tardamas: Čiao, Maestro! Tada Rašytojas lėtai prasimerkė, pažiūrėjo į italą, šyptelėjo ir vėl užsimerkė. Jau visam laikui. Gyvybė tada ir užgeso, 28 d. 11 val.“
Užrašai 2014–10–30, 5 val. ryto.
Sapnavau baltą autobusą, kuriuo važiavau namo, į Žemaitiją.
Prieš sužinodamas apie Gintaro Beresnevičiaus žūtį naktį sapnavau Gintarą baltu apdaru, keistame kostiume – ovaliniame kiaušinyje, lyg būtų koks grybas.
Prabusdamas galvoju: gal tikrai balta spalva yra tikroji gedulo spalva?..
Šįryt galvoju: su Granausku epocha užsidarė. Galutinai.
Tai ne pesimizmas, mes dar turėsime didelių autorių, negalime neturėti. Bet kol kas tokių fundamentalių, kokie buvo S.Geda, M.Martinaitis, B.Vilimaitė, R.Granauskas, horizonte nematyti.
Granauskas man – kaip kūlgrinda Žemaitijos pelkėse. Tamsiai rudi vandenys, kuriuose galima lengvai prasmegti, bet kojos jaučia patikimą tvirtą pagrindą, nematomą taką, ir juo ramiai eini į priekį (gyva vaikystės patirtis). Kol tą pagrindą jauti, esi saugus, tikras. Ir jauti jį savo kūnu, kojomis, savimi.
Kojos, pėdos, jungiančios žmogų su žeme – svarbus Granausko kūrinių motyvas, reiškiančios veikėjo gyvenimo tikrumą. Ne akys, ne rankos, bet būtent kojos...
Toje kūlgrindoje guli ir Donelaitis, nelabai juos ten, tamsoje, atskirsi.
Spalio 28 d. su studentais kalbėjausi: tikras menininkas yra tas, kuris gyvena kalboje. Daugelis žodžio menininkų naudoja kalbą kaip priemonę sau išreikšti, bet Granauskas, taip pat Geda, Vilimaitė, iš dalies ir Martinaitis, gyveno gyvoje kalbos stichijoje, patys joje lyg išnykdami, pasitraukdami į šalį, leisdami kalbėti pačiai kalbai, jos gelminei atminčiai. Didysis menininko nusižeminimas.
Prie šių didžiųjų dar pridurčiau Bronių Radzevičių, bet pastarojo savastį įveikė neteisingai suprasta, neteisingai užduota kalba. Trauminei sąmonei ši kalba buvo per stipri, kažkas turėjo pasitraukti. Tačiau Radzevičius galėtų pasakyti: ir aš gyvenau kalboje. Tai būtų teisinga. Et in Arcadia ego sum...
Aputis? Lyriškasis Aputis nėra toks stiprus, kartais kalbos galių srautai jį blaško, ir tada jis tik plaukia kalbos paviršiumi, visą kalbą suvokdamas tik kaip savo paties atmintį, kuria nuoširdžiai dalinasi su visu jautriuoju egzistenciniu moderniojo žmogaus pasauliu.
Aputis modernus, jo proza yra lyriška, tai modernizmo požymis. Granausko proza yra metaforiška, tai irgi modernizmo, bet greičiau – modernumo ženklas. Granausko metafora eina į archetipą ir siekia pačią žemę, joje girdimas gyvybės balsas. Apučio lyrizmas kyla iš žmogaus sielos ir eina, sakyčiau, Dievui į ausį, kartu su Justino Marcinkevičiaus ašara.
Granauskas – tikras žemaitis, pats tikriausias. Labai jausmingas, labai širdingas ir impulsyvus, bet jis greičiau išsiplūs ir išsikeiks, negu tą savo jausmingumą viešai rodys. Ypač jausmingumo nerodys kūryboje, kurioje Rašytojas jau kalba ne savo, o žemės kalbos balsu. Jis atiduoda savo kalbą žemei.
Justinas Marcinkevičius? Jis man kiek per ryškus, stovintis prieš visus, kalbantis nuo savęs, užstojantis kalbą. Bent man taip atrodo, nes daugeliui, kaip žinau, jis tikrai nieko neužstoja, yra savaime pakankamas ir geras. Visgi aš galvoju, kad Just. Marcinkevičius visomis įmanomomis priemonėmis rodo į kalbą, bet pats lyg trukdo ją pamatyti, yra pernelyg asmeniškas, tarsi nepasitikintis pačia kalba ir jaučiantis atsakomybę už jos likimą, todėl jo imperatyviniai gestai blaško ir atitraukia. Tikras modernumas, kultūrinio subjekto voliuntarizmas. Kita vertus, archaika: senovės žmogus galvoja esąs atsakingas už kosmoso likimą ir bando išsaugoti būties tvarką savo ritualais bei visokiais užkeikimais.
Taip, Just. Marcinkevičiaus tekstas yra kiek ritualizuotas.
Prisimenu žmonių eiles Gedimino prospekte prie Lietuvos mokslų akademijos: man jos pasirodė per ilgos, todėl prie Just. Marcinkevičiaus taip ir nenuėjau – tarsi manęs prie jo būtų neprileidę tos susikrimtusių tautiečių minios. Bet liūdniausia istorijoje tai, kad Just. Marcinkevičiaus neįleido į jo paties puoselėtą mūsų Katedrą – į Šv. Jonų bažnyčią, per kurią dabar išeina Granauskas, per kurią išėjo Martinaitis, Geda. Kaltė ir gėda prieš Poetą.
Just. Marcinkevičius man atrodo tradiciškas ir konservatyvus. Granauskas – modernus ar net postmodernus, suvedantis savo žmogų į gyvenimo galių laukus. Tos giliosios gyvenimo galios ir pulsuoja jo kalboje, kurią galima vadinti magiškojo realizmo kūryba. Jis su Martinaičiu dekonstruoja moderniosios kultūros subjektą, išlaisvina archetipinę žmogaus savastį iš kultūrinio egocentrizmo, sugrąžina žmogų į jo ištakas, kur šis dar nėra atsiskyręs nuo pasaulio, dar nėra iškritęs iš būties, nėra užsisklendęs modernistinėje savimonėje. Modernizmas padovanojo mums autistinį kliedintį ir haliucionuojantį subjektą, Martinaitis ir Granauskas sugrąžino Žemės žmogui jo pirmapradį grynumą, jie atkasė ištakas, kurios yra iki didžiojo nuopuolio, iki subjekto puikybės ir susireikšminimo.
Todėl tokia rekonstruojanti kūryba yra ir esmingai morali, ir filosofiška. Tai gyvenimo filosofija, tai Granausko žodis.
Granausko didžioji dovana lietuvių kultūrai yra tokia: mūsų literatūros tradicinei kaimiškai tematikai jis suteikė filosofinį matmenį, giliuosius prasmės pagrindus, realias vertybines kūlgrindas. Kažkaip nerandu jokio kito mūsų rašytojo, kuris kontempliuotų žemiškąją būtį heidegeriškuoju principu. Granauskas yra Heideggeris mūsų literatūroje.
Krėvė? Vaižgantas? Jie kūrė romantišką mitologinį lietuvybės projektą, jie buvo modernūs vizionieriai. Jie su didžiausiu entuziazmu voliuntaristiškai steigė mitinius pagrindus lietuvybei, kad ši galėtų išlikti mite, būti per mitą ir būti kaip mitas. Kiek pakylėtas nuo žemės, lietuviškai spindintis, maždaug kaip šventoji Maironio Lietuva.
Granauskas visomis pastangomis siekė pasitraukti į šalį su savo „žmogiška, pernelyg žmogiška“ esybe ir leido prabilti pačiai būčiai. Prabilti per kalbą, kurios atmintis – pati didžiausia, prieš kurią reikia nutilti ir nusižeminti, būti su žeme.
Jo kūryboje gyvenimą gyvena ne žmogus ir gyvenimą gyvena ne daiktas: gyvenimas yra žmogaus ir daikto santykis, jų prasmingas susitikimas – kaip lygiaverčių egzistencijos partnerių. Gyvenimas yra santykis, kuriame išryškėja žmogaus ir daikto esmės ir jų gyva partnerystė. Tas santykis racionaliai nemąstomas ir neverifikuojamas, jis tiesiog gyvenamas.
Čia mintimis krypstu prie Arvydo Šliogerio filosofijos – spalio 27 d. buvojome jo jubiliejui skirtoje konferencijoje, prisimenu Viktorijos Daujotytės žemaitiškus rašymus, kur kalboje yra kažkas daugiau nei tiesiog kalbėjimas.
Dar nepasakiau apie Joną Strielkūną, o čia reikėtų. Jis buvo lyrikas – didelis lyrikas. Tačiau jam jo asmeniškas jausmas ir mintis svarbiau už žodžio paslaptį. Bet nesakau, kad tai blogai – be tokių poetų prarastume save, sulįstume į žemę...
Taip, dar Marius Katiliškis, nulūžusi šaka... Jis čia tinka, bet jį reikia kažkaip įtraukti, sukurti formulę; Jis nulūžo su „Pirmadieniu Emerald gatvėje“... Jis archaiškai orientuotas, tik liudijo buvusį gyvenimą, rekonstravo savo atminties pasaulį kalboje kad galėtų gyventi. Bet tokia kūryba nebeturėjo perspektyvos, kaip ir lietuvininkų gyvenimo gražūs metraščiai (Ieva Simonaitytė). Granauskas buvo gyvybingas visą laiką.
Gražiausias komentaras mano feisbuke prie Rašytojo atminimo nuotraukų (keletas peizažų, kuriuos įvardijau taip: „Dangaus keliai Granausko išėjimo dieną“, 2014–10–28). Studentė Ieva Zaveckaitė į šiuos peizažus atsiliepė taip: „Granauskas gal ir išėjo, bet saulėlydžio senis niekad neišeis.“
Tai tiesa.
Užrašęs šias rytines mintis išsiblaškęs galvoju: reikėtų jas parodyti ir Elenai Bukelienei – ką ji mano? Prisiminiau, kad jos nebėra. Beveik nieko nebėra.
