Praėjo beveik metai. Antradienio rytą atskriejo žinia, kad 75 metų rašytojas R.Granauskas mirė ligoninės palatoje.
Tokios žinios supurto atmintį – pajutau, kad net ir po metų tą žvarbią spalio dieną atsimenu geriau nei daugybę tarsi veltui prabėgusio laiko.
Kodėl? Greičiausiai dėl to, kad R.Granauskas pasirodė ne tiktai nuostabus pašnekovas, bet ir labai įtaigus žmogus, kurio balso tembras, aiškus minčių dėstymas, pasiutusi ironija ir saviironija, žemaitiškas pasitikėjimas savimi klausytoją pasigauna ir nebepaleidžia.
Lygiai taip pat daugelis jo kūrinių pasičiumpa ir tarsi šunelį už pavadėlio vedasi skaitytoją.
Taip buvo, kai prieš daugelį metų mokykloje skaičiau „Gyvenimą po klevu“. Tas pat pasikartojo, kai studijuodamas prarijau „Jaučio aukojimą“. Niekas nepasikeitė, kai pernai skaičiau apsakymų knygas „Šventųjų gyvenimai“ ir „Išvarytieji“.
Kūryba ir žvarbi, ir šilta
Kai savęs klausiu, kur slypi R.Granausko kūrinių žavesio paslaptis, į galvą ateina ne tokios literatūrologinės klišės kaip „žemdirbio pasaulio saulėlydžio vaizduotojas“, o toji žvarbi praėjusių metų spalio 30-oji.
Buvo pats rudens įkarštis. Vėjas košė kiaurai. Dangus norėjo lyg lyti, lyg snigti. Buvo niūru, bet staiga pro debesies kraštelį švystelėjo ryškus ir šiltas spindulys.
„Ar ne tokie ir geriausi R.Granausko apsakymai?“ – iki šiol atsimenu tuomet galvoje praskriejusią mintį, kai artėjau sostinės Naujamiesčio rajone esančio senutėlio daugiabučio link.
Duris atidarė R.Granausko žmona. Ji palydėjo į kambarį. Prie stalo sėdėjo R.Granauskas. Rankoje jis laikė rūkstančią pypkę.
Ant stalo gulėjo dar koks tuzinas. Greta ant spintelės stovėjo medinė vaza, kurioje lyg saldainių taip pat buvo prikrauta pypkių.
Matyt, neatsitiktinai rašytojas mėgdavo kartoti, kad gyvena įsitvėręs pypkės.
Tačiau pirmiausia pastebėjau ne pypkes, o tai, kad R.Granauskas sėdi neįgaliojo vežimėlyje. Jau daugybę metų jis sirgo įvairiomis ligomis. Kaip pats sakydavo, laiką leido tarp namų ir ligoninės.
Visos šios ligos nublanko prieš žinią, kad jam diagnozuotas vėžys. Pasak literatūros tyrinėtojo Valentino Sventicko, pasitaręs su gydytojais R.Granauskas nusprendė nesiimti nei švitinimo, nei kitų skausmingų gydymosi priemonių. „Kaip bus, taip bus“, – ištarė rašytojas.
Buvo labai sąmojingas
Nepaisant ligų ir tikrai ne rožėmis kloto gyvenimo, iš R.Granausko lūpų nuolat liejosi sąmojis. Gal ir ne pats linksmiausias, bet itin taiklus. Labai dažnai net virstantis kažkuo panašiu į aforizmus.
Kai paklausiau, kaip sekasi, rašytojas akimirksniu atsakė: „Geriausiai į šį klausimą atsakinėdavo šviesaus atminimo poetas Jonas Strielkūnas: „Kai nesiseka, tai nesiseka, bet kai jau siseka...“
Kai mūsų pašnekesys netikėtai pasisuko dabarties politikos link, R.Granausko paklausiau, ar jis kartais nemano, kad politikai į Seimą eina nežinodami ko? „Žino, tik nesako. Mes irgi žinome, ko jie ten veržiasi, bet irgi nesakome“, – šelmiškai šyptelėjo rašytojas.
Lygiai su tokia pat šypsena jis žvelgė ir į santykius su žmona. Štai itin jautrioje apysakoje „Kai reikės nebebūti. Mano draugo gyvenimas ir mirtis“, kurioje meistriškai jautriai aprašė savo šuns Bulio gyvenimą, rašytojas pasišaipė, kad žmona tapo jųdviejų (autoriaus ir šuns) tarnaite.
Per mūsų pokalbį R.Granauskas, save mėgdavęs vadinti vienmyliu, sykį irgi šmaikščiai, tačiau meiliai šiltai prisiminė žmoną: „Su žmona net pasibart nepavyksta. Tiek metų gyvenam, o nesipykstam. Skirtis reiks, ar ką?“
Daugiausia tokių pokštų ar aforizmų, aišku, yra girdėjusi rašytojo žmona. Pasirodo, ji užrašinėjo savo vyro posakius.
Pasak V.Sventicko, gali būti, kad šie šmaikštūs R.Granausko aforizmai ateityje pasirodys atskira knyga.
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla taip pat lyg ir planuoja išleisti dar vieną R.Granausko knygą, kurioje skaitytojai ras šio rašytojo esė apie klasikus ir įdomiausius interviu.
Rūpėjo socialinės temos
Kita vertus, negaliu nutylėti ir kiek kitokio pojūčio, kai pašnekesį pakreipėme apsakymų rinkinio „Išvarytieji“ link.
Šioje knygoje R.Granauskas atsigręžė į visų tarsi pamirštus senolius, neįgaliuosius, kitus nelaimėlius, kurie neša savo kryžių sukandę dantis ir net nesiskundžia.
Palietęs socialines temas R.Granauskas prabilo visai kitokiu tonu. Griežtu, skaudžiu, kiek pagiežingu.
„Mes tuos žmones iš tiesų išvarėme – senukus, ligonius, neįgaliuosius, nelaimingus vaikus, našlaičius.
Išvarėme iš savo gyvenimo, iš savo užuojautos, mielaširdystės, supratimo, pagarbos lauko.
Ar berūpi kam, kaip tie žmonės jaučiasi? Ką valgo pensininkai? Kaip gyvena vaikai, palikti į Angliją išlėkusių tėvų? Jie čia užsiklykę kankinasi, bet ar tai kam nors svarbu? Seime labiau rūpi tai, kas taps komiteto pirmininku ar iš kokios patvorio partijos bus skirtas viceministras.
Ačiū Dievui, Lietuvoje dar liko žmonių, kuriems dėl viso to skauda širdį. Būtų gerai, kad tokių būtų kuo daugiau. Bet kad tokie laikai...“ – tai tik trumputė citata iš ilgos R.Granausko tirados apie bedugnę, atsivėrusią tarp paprastos daugumos ir vadinamojo elito.
Prisipažinsiu, kad iš pradžių man toji tirada skambėjo kaip dar vieno pagyvenusio žmogaus, Lietuvoje nematančio nieko gera, skundai ir dejonės.
Tačiau netrukus suvokiau, kad R.Granauskas visa tai sako tarsi ne savo, o visos tos daugelio mūsų pamirštos ir ignoruojamos nefasadinės Lietuvos vardu. Neatsitiktinai net jo balso tembras pakito, o ranka ėmė tiestis naujos prikimštos pypkės link.
Visa savo esybe pajutau, kad tai ne poza ir ne noras pasirodyti vargšų užtarėju.
Iš tiesų jam nuoširdžiai skaudėjo dėl tų žmonių.
Atrodo, tie išvarytieji po R.Granausko mirties taps dar labiau išvaryti – užmiršti, ignoruojami, net neaprašomi.
Gal juos ir paguostų kokia nors R.Granausko knyga, bet ar jie jai sukrapštytų pinigų?
Jauniems nerašė
„Jauniems nerašau. Nei jie skaitys, nei jiems įdomu. Jiems mano rašymai – lyg iš viduramžių. Nors yra išimčių, bet dabartiniai jaunuoliai nemoka skaityti tokios literatūros, kurioje svarbus ne vien siužetas.
Teskaito tikrąsias literatūros viršūnes – „Harį Poterį“ ir „50 pilkų atspalvių“. Jei žmogus nori eiti durnyn, kas jam gali uždrausti?“ – sakė R.Granauskas.
Nors jis parašė kelis romanus, menine įtaiga jie apsakymams ir apysakoms neprilygsta. Kad ir kiek suksi, R.Granauskas vis dėlto buvo trumpojo žanro meistras.
„Parašyti apsakymą oi kaip nelengva. Čia neatsipirksi saulėlydžio aprašinėjimais, dialogais per keliolika puslapių.
Bijai, kad sakinyje nebūtų vienu žodžiu per daug, o žodyje – vienu skiemeniu. O novelės pabaiga turi smogti kaip sprogimas – ir tikėtinas, ir nelauktas. Užuot rašęs dešimt apsakymų, aš verčiau imčiausi dviejų romanų“, – tada tikino R.Granauskas.
Apie mirtį – be baimės
Atsimenu, tąsyk kalbėjomės ir apie mirtį. Atvirai, nuoširdžiai, be jokios baimės.
Priėjome prie išvados, kad mirtis yra geriausias gyvenimo mokytojas, tik jos ženklus reikia laiku pastebėti.
„Mirtis ateina tik po trečio skambučio, – sakė R.Granauskas. – Jei spėji susimąstyti, tai gerai. Bet jeigu ji ateina anksčiau, tai ji tau jau nieko neišaiškins.“
Anot R.Granausko, gyventi reikia taip, kaip išeina, kaip gyvenasi, kaip lemta, pagal savo supratimą. „Svarbiausia neprarasti jausmo, kad gal ir ne idealiai gyveni, bet stengiesi leisti dienas teisingai – niekam nestoji skersai kelio, neužstoji saulės, padedi kitiems, padėkoji, kai tau padeda.
Dabar visiems pasiutusiai rūpi, kaip gyventi? Žmogau, susimąstyk, kaip numirti! Jei tai atsiminsi, kitaip ir gyvensi: branginsi savo laiką, stengsiesi daugiau nuveikti, padaryti ką nors tikra.
Tada gal po tavęs neliks tik dideliausia mėšlo krūva, nes daugiausia valgei ir daugiausia gėrei, gyvaliojai tik dėl savęs. Tu buvai gyvas, bet negyvenai.
Kaip tau reikės numirti, jei matysi, kad šiame pasaulyje palieki tik mėšlo krūvą?“ – pernai kalbėjo R.Granauskas.
Rašytojas ir gerbėjai
„Viskas, pavargau. Eik namo. O aš prigulsiu“, – taip mūsų pokalbį baigė R.Granauskas. Jis tęsėsi išties ilgai – apie porą valandų.
Pasijutau kaltas, kad varginau pašnekovą, bet niekaip negalėjau baigti anksčiau. Ne tik dėl to, kad buvo pasiutusiai įdomu jo klausytis, bet ir todėl, jog gal ir nesąmoningai įtariau, kad antros progos jau niekada nebeturėsiu.
Tiesa, kiek anksčiau R.Granauskas pasiguodė, kad parašė autobiografinę apysaką ir kad nėra kam jos surinkti kompiuteriu. „Gal žmona surinks?“ – lyg juokaudamas, lyg rimtai ištarė rašytojas.
Eidamas namo jaučiau graužatį, kaltę, gėdą, kad nesumojau pasisiūlyti imtis šio nesudėtingo darbo, nors įtariau, jog rašytojo žmona tikrai niekam to neperleistų.
Kai interviu su R.Granausku buvo paskelbtas, man ėmė skambinti įvairūs žmonės. Jie prašė rašytojo kontaktinių duomenų, kad galėtų pasisiūlyti surinkti kūrinį kompiuteriu.
Tada supratau, kad R.Granauskas turi begalę gerbėjų ir skaitytojų. Atrodo, kad šio rašytojo kūryba jų nestokos dar ilgai.
Kūrybines galias išlaisvino nepriklausomybė
Prozininkas, dramaturgas ir eseistas R.Granauskas gimė 1939 m. balandžio 18 d. Mažeikiuose. Gyveno Sedoje, dirbo Skuodo laikraštyje „Mūsų žodis“, „Nemuno“ žurnale, taip pat gyveno Mosėdyje, kitose Žemaitijos vietovėse. Dirbo statybininku, šaltkalviu, kurį laiką mokytojavo. Nuo 1972 m. atsidėjo kūrybiniam darbui.
„Prisitylėjau“, – ištarė R.Granauskas, kuris Lietuvai atgavus laisvę pratrūko įvairaus žanro kūriniais.
Pastaraisiais dešimtmečiais R.Granauskas parašė tris romanus: „Duburys“ (2003), „Kenotafas“ (2005), „Rūkas virš slėnių“ (2007). Pagal „Duburį“ režisierius G.Lukšas pastatė vaidybinį filmą.
„Jaučio aukojimo“, „Gyvenimo po klevu“, „Duonos valgytojų“ autorius taip pat išleido esė knygą „Žodžio agonija“ (1999) ir nemažai apsakymų knygų, tarp jų – „Raudonas ant balto“ (2000), „Šunys danguje“ (2005), „Trys vienatvės“ (2012), „Kai reikės nebebūti“ (2012), „Šventųjų gyvenimai“ (2013), „Išvarytieji“ (2013).
Atsisveikinimas su R.Granausku – Vilniaus Šv.Jonų bažnyčioje spalio 29 d. nuo 15 iki 21 val., spalio 30 d. nuo 10 val. Karstas išnešamas 14 val. Laidotuvės vyks Vilniuje, Antakalnio kapinėse.
