44
Sapne susitikau seserį. Taip, šįkart tai iš tikrųjų
buvo sapnas, atpažinau iš karto. Mano sesuo atėjo
su virve ant kaklo, nutrūkęs galas išsipešusiomis pakulomis
nutįsęs tabalavo tarp kelių. Ji vilkėjo smėlio
spalvos plono šilko suknelę. Ta spalva jai visiškai
netiko, išryškino ir taip papilkėjusį veidą bei juodus
paakius. Žiūrėdama man į akis, sesuo išsišiepė pajuodusiais
dantimis, ir aš pamačiau tarp jų besiraitančias
violetines kirmėles.
– Saule, ar laiminga, kad atėmei mano dukrytę? –
sugergždė ji, o kirmėlės raitėsi ant lūpų. – Ar gražu
šitaip? Negera sesė, oi negera.
– Aš neatėmiau, aš nenorėjau... – teisinausi traukdamasi
atatupsta, kad ji nepaliestų manęs savo šaltomis
rankomis.
– Saule, grąžink mano mergaitę. Keičiamės, – pasakė
sesuo ir ištiesusi atgniaužė delną.
Delne lėtai ir skausmingai judėjo gliti sutraiškyta
sraigė. Prasiskyrė sukiužusio kiauto lukštas, susmigęs
į blizgančią šlapio smėlio spalvos mėsą, ir cypdamas
išsipūtė gleivėtas burbulas.
– Nagi, – paragino sesuo. – Imk, čia tau. Gali pasilikti.
O kas mano – atiduok.
Ji plojo sraigę delnu man į krūtinę. Pajutau po
kaklu
šaltą lipnią masę. Nuleidusi akis pamačiau,
kad vilkiu alyvinę suknelę su geltonomis saulutėmis.
Tą pačią, per ankštą, iš vaikystės.
– Ne! – ėmiau šaukti mojuodama rankomis. – Anabelė
dabar mano, mano!
Pasišlykštėjusi nusibraukiau sraigę nuo krūtinės,
bet vis vien jaučiau lipnumą, o sesuo stovėjo šalia ir
juokėsi pajuodusiais dantimis.
– Ji niekada nebuvo tavo ir nebus! – šaipėsi. – Ar
prisimeni, kaip nužudei mūsų tėvus? Tu neverta turėti
vaikų!
Pabudau išpilta šalto prakaito. Lovoje buvo tuščia.
Kur Zaganas? Sudvejojau – gal mano sapnas dar
tebesitęsia? Drebančiomis kojomis įsispyriau į šlepetes.
Tačiau prisiminusi jomis įmintą sutraiškytą
sraigę nusipurčiau ir nuspyriau per grindis iki pat
sienos.
– Zaganai... – apimta baimės sušukau pašnibždomis.
– Zaganai...
Zaganas neatsiliepė. Basa nuėjau pažiūrėti į Anabelės
kambarį. Ji palaimingai miegojo, abiem rankomis
apsikabinusi mano padovanotą Furbį. Man žiūrint
jo akys staiga sušvito ir vėl užsimerkė. O gal man
tik pasivaideno. Tyliai uždariau duris ir atsirėmiau
nugara. Anabelė dabar mano, aš už ją atsakinga. Negaliu
leisti, kad jai kas nors nutiktų...
Nors ir kaip buvo baisu, užlipau į palėpę ir atvėriau
Zagano laboratorijos duris. Privalėjau tai padaryti
dėl Anabelės. Pasiryžau atidžiai peržiūrėti
visas nuotraukas ir išsiaiškinti, kas jai yra numatyta
ir nuo ko ją turiu saugoti. Sukabintose nuotraukose
ieškojau dukterėčios, bet visur buvau tik aš. Mačiau
vestuvių nuotraukas, mačiau save ir šonu gulinčią
ant lovos, apvilktą tramdomaisiais marškiniais ir
stovinčią priešais kryžių ligoninės koplyčioje su juodais
išsitaršiusiais plaukais. Vaikystės nuotraukoje
iš medžio tiesiau ranką į man ištiestą fotografo delną.
Tiesą sakant, neatsiminiau, kad tą dieną kas nors
mane būtų fotografavęs. Nors pati diena neištrinamai
įstrigo atminty. Iki smulkmenų, iki suknelės su
saulutėmis, iki seno tetos moskvičiaus ratų ant mūsų
kiemo žolės.
– Ne viską atsimeni, – išgirdau sesers balsą ir persigandusi
atsisukau.
Sesuo stovėjo man už nugaros su ta pačia šilkinių
draiskalų suknele ir šypsojosi pajuodusia šypsena.
– Užsičiaupk! – surikau. – Ir traukis, čia mano
namai!
– Ar atsimeni, ko tėvai važiavo į miestą? – nusivaipė
ji. – Kieno užgaidą pildė?
– Nutilk! – dar garsiau užrikau ir rankomis užsispaudžiau
ausis.
Nebenorėdama jos toliau klausyti išbėgau iš laboratorijos
stipriai trinktelėdama durimis. Zaganą
radau miegamajame lyg niekur nieko miegantį. Užlipusi
keliais ant lovos puoliau purtyti.
– Zaganai, kur buvai išėjęs? Zaganai, ji čia, mano
sesuo... Anabelei gresia pavojus... – kalbėjau, šaukiau,
bet jis nereagavo.
Zaganas buvo taip kietai įmigęs, kad nesujudėjo
net kai smarkiai užvožiau jam per petį. Apimta nevilties,
pakėlusi akis tarpduryje pamačiau šviesų sesers
šešėlį. Ji atslinko man iš paskos.
– Taip, mušk jį, užmušk šėtoną, – bjauriai sukikeno,
bet nesiartino. – O aš turiu kitų reikalų.
Ir sesuo dingo iš tarpdurio. Supratau, kad ji kalba
apie Anabelę, ir mane apėmė panika. Puoliau prie
dukterėčios kambario. Sesuo laikė ją pakėlusi ant rankų,
tarsi negyvą.
– Ne... – suaimanavau ir mečiausi prie jų. – Atiduok!
Anabelės veidas buvo baltas kaip popierius, lūpos
pamėlusios.
– Tai aš jos motina, – drėbė sesuo ir pradingo. Kartu
su mergaite.
Dairiausi po tuščią kambarį jausdama, kad baigiu
išeiti iš proto. Ne, tai negali būti tikrovė, tikrovėje
taip nebūna. Tai sapnas, tikrai sapnas. Tikrai tikrai
sapnas, aš tuoj atsibusiu... Taip, trys, du...
