J.Noreikienės romanas „Tikėjimo dugnas“, išleistas leidykloje „Baltos lankos“, pasirodys spalio 23 d.
Knygos pristatymas ir susitikimas su autore įvyks šeštadienį, spalio 25 d., 15 val. Vilniuje, prekybos centre „Panorama“ esančiame knygyne „Pegasas“.
Pristatyme dalyvaus psichologas bei filosofas Andrius Kaluginas, leidyklos „Baltos lankos“ vyriausiasis redaktorius Saulius Repečka.
Pateikiame antrąją knygos ištrauką.
19
Namo grįžau tik po kelių dienų. Ne gyventi, tik
pasiimti Furbio. Šeštadienį ketinau važiuoti į dukterėčios
gimtadienį. Ko gero, kartu su Rička. Asmeninis
psichoterapeutas... kaip tik tokio man šiuo metu labiausiai
reikėjo. Paglosčiusi raudoną žaislo kailį, įkišau
į dėžutę ir atsidusau. Visos mano iliuzijos baigėsi
tada, kai pasirinkau jomis netikėti.
Gruodį temo anksti. Eiti miško takeliu buvo nejauku,
vis kankino jausmas, lyg mane nuolat kažkas
seka. Kad prasklaidyčiau slogią baimę, tyčia kuo nerūpestingiau
mojavau garsiai braškančiu maišeliu.
„Zaganai, traukis, tarp mūsų viskas baigta. Tu vedęs,
o aš turiu Ričką. Man gerai su Rička, man gerai, man
viskas gerai...“ – lyg užkalbėjimą kartojau mintyse.
Staiga žingsniai už mano nugaros sutankėjo. Nespėjau
atsisukti – pajutau stiprų smūgį į galvą, ir man
aptemo akyse.
Atsipeikėjau kažkokioje ankštoje, tamsioje ir šaltoje
vietoje. Skaudėjo sutrenktą galvą, nebuvo erdvės
net pasisukti. Be perstojo burzgė, siūbavo ir kratė –
supratau, kad esu įkišta į automobilio bagažinę ir
mane kažkur veža. Gulėjau susirietusi, surištomis
rankomis ir kojomis, užklijuota burna. Puoliau iš visų
jėgų muistytis, inkšti ir mykti, bet iš karto supratau,
kad pagalbos neprisišauksiu. Nebent tik dar didesnę
nelaimę. Subraškėjo mano užkliudytas maišelis – užpuolikas
jį įsimetė į bagažinę kartu su manimi.
Tapo aišku, kad greičiausiai man atėjo paskutinioji,
tiktai kodėl, ką aš padariau? Ar mane veža žudyti?
Ar prieš tai kankins? Kur nors atokioje vietoje,
žiauriai, skausmingai... Arba įmes į purviną ir drėgną
rūsį, knibždantį žiurkių... Nenorėjau kentėti, nenorėjau
mirti. Nenorėjau išnykti. Buvau jauna ir sveika,
kitaip, nei visi tie pacientai, kuriuos palydėjau į anapus.
Tačiau mano padėtis dabar buvo beviltiškesnė
už jų, paguldytų į intensyviosios terapijos skyrių...
Netgi placebas čia buvo absoliučiai bejėgis. Niekas,
visiškai niekas nuo manęs nebepriklausė.
Važiavom nelygiais keliais. Stipriai krestelėjo, vėl
suskaudo galvą, vėl atliepdamas į skausmą garsiai
subraškėjo maišelis. „Zaganai... – sudejavau mintyse,
savo maldavimą palydėdama gailiu mykimu. – Tu
vienintelis sugebėdavai išgirsti mano mintis. Jeigu
girdi, padėk man, juk aš tau padėjau... Gelbėk. Daugiau
nebeturiu, į ką kreiptis. Noriu tikėti, kad tu girdi.
Geriau jau būsiu beprotė, bet gyva... Zaganai, ar
dar nevėlu pasirinkti?..“
Ta malda buvo kaip šiaudas skęstančiajam. Aišku,
kad Zaganas negirdėjo mano minčių. Net ir riksmo
nebūtų išgirdęs.
Mano košmariška kelionė staiga baigėsi, automobilis
sustojo, variklis užgeso, o aš apmiriau iš siaubo.
Dusliai trinktelėjo durelės, per girgždantį gruodą
prie bagažinės priartėjo spartūs žingsniai. Susigūžiau
iš visų jėgų pritraukdama prie savęs kelius ir prie
šonų prispausdama alkūnes. Jų buvo ne vienas, o du.
Laukiau, nebeįstengdama net galvoti. Pakilo bagažinės
dangtis, ir aš pro ašaras tarp tankiai ore besisukančių
snaigių įžiūrėjau žibintų apšviestą Kęsto siluetą.
Būčiau atpažinusi, net ir nematydama jo veido.
O kartu su juo buvo jo bendradarbis, Mukas. Šaltai
blizgėjo akių baltymai. Mukas pasilenkė artyn, šnopuodamas
tvirtai suėmė mane už pažastų ir išritino
per bagažinės kraštą. Smukdama kaip maišas ant žemės
verčiausi kūlio ir nusibrozdinau smakrą. Mykiau
ir muisčiausi, kiek turėjau jėgų, ir Kęstas skaudžiai
spyrė man į krūtinę. Susirietusi gailiai sucypiau.
– Tokias kales tik skandint! – suriko jis pasilenkęs
man prie pat veido, pirštais suspaudęs kaklą.
Kęstai, ne, ne, Kęstai, pasikalbėkim, tu juk mylėjai
mane... ir tebemyli, matau, nedaryk to... Tai žodžiai,
kurių užklijuota burna negalėjau ištarti, jie įstrigo
ašarų pilnoje mano gerklėje. Išplėtusi akis purtydama
galvą, bandžiau jam pasakyti tai savo žvilgsniu,
ir Kęstas akimirksnį sudvejojo. Ranka perbraukė man
per krūtinę.
– Greičiau, – nekantriai paragino Mukas ir iškėlė
iš bagažinės braškantį mano maišelį. Kęsto rankose
atsirado kažkoks strypas. Užsimojęs jis trenkė man
per galvą, ir stojo tamsa.
20
Šaltis, karštis... Svilinantis visą kūną, man nepavaldų
kūną, nešamą per tamsą kažkur... Netoli prieky
pradėjo pulsuoti dvi šviesos, panašios į Furbio
akis. Ten buvo mano maišelis, nežinia ko prikrautas
ir šaliku pririštas man po kaklu. Atrodė, kad per tylos
spengsmą girdžiu ir Bethoveno melodiją. „Zaganai!“
– iš visų jėgų šaukė mano širdis, tas šauksmas
buvau aš visa, daugiau jokių minčių, jokių paaiškinimų,
ir tą pačią akimirką ant liemens pajutau jo rankas.
Zagano skruostas prisiglaudė prie manojo, ir mudu
pradėjom iš lėto kilti kažkur į tolumoje vaiduokliškai
mirguliuojančią sidabrinę šviesą.
Visiškai atsidaviau Zagano malonei, jaučiausi
rami. O gal tiesiog daugiau neturėjau jėgų pati kovoti.
Pasiekę virš galvų mirgantį judantį sidabrinį
dangų stabtelėjome. Zaganas ištiesė ranką prie mano
veido, ir lipni juosta pati atšoko man nuo burnos. Pažvelgusi žemyn pamačiau, kaip į juodas gelmes krenta
mano maišelis, o mano kojos ir rankos vėl buvo
laisvos. Zaganas žvelgė man į akis ir šypsojosi. Jo veidas
švytėjo sidabru.
Mes stipriai apsikabinom. Užsimerkiau, mano
rankos godžiai glostė jo šilkinius į visas puses lyg
spinduliai pasklidusius plaukus ir staiga užčiuopė
kažką kieto. Nustebusi pažvelgiau ir apstulbau – į
mane žiūrėjo velnias. Zagano veidas persimainė į
pašaipų ožio snukį, ant kaktos stirksojo aštrūs ragai.
Velnias staigiai loštelėjo atgal galvą ir ragais kirto į
nusidriekusį virš mūsų sidabrinį dangų. Pažiro kibirkštys,
dangus sutrupėjo į smulkias šukeles, o man
nuo akinamos šviesos vėl aptemo akys.
Nežinau, kiek laiko praėjo. Pajutau, kad prie
mano veido kažkas prisilietė. Kažkas šiltas. Keliskart
kimiai cyptelėjo, ir man pavyko praplėšti apšarmojusias
blakstienas. Mano veidą uostė šuo minkštu
juodai rudu snukiu, panašus į taksą. Pamatęs, kad
atsimerkiau, ėmė lodamas ir cypčiodamas šokinėti
aplink.
– Džekai, Džekai! – iš tolo sušuko kažkokia moteris,
bet šuo nuo manęs nesitraukė.
Surikti neįstengiau, buvau visiškai praradusi balsą.
Pajudėti – taip pat. Skaudėjo visą kūną.
– Vajėzusmarija! – sušuko šuns šeimininkė ir numetusi
slidžių lazdas pripuolė artyn. Pamačiusi, kad
aš gyva, atsiklaupusi iš vidinės kišenės išsitraukė mobilųjį
telefoną. Šuo nesiliovė lakstęs aplink.
