Neįprastos meilės istorijos šiurpą keliančiose peripetijose aistros
ugnis per vieną akimirksnį virsta demonišku nevilties šalčiu. Pasirinkimų
kryžkelėje atsidūrusi herojė savęs klausia, kas yra tikėjimas ir pasirinkimo laisvė, kur riba tarp tikrovės ir fantazijos. Ar supratus, kad žengi neteisingu keliu, dar įmanoma grįžti atgal?
Leidyklos „Baltos lankos“ išleista knyga pasirodys spalio 23 dieną.
Šis lietuvių autorės kūrinys skaitytojams bus pristatytas spalio 25 d. (šeštadienį) 15 val. Vilniuje, prekybos centre „Panorama“ esančiame knygyne „Pegasas“.
Pateikiame romano „Tikėjimo dugnas“ ištrauką.
1
Man patinka tas stiprus švaros kvapas. Paklodė
ne pirmo baltumo, šiurkšti, bet labai tvirta. Atlaikys
dar ne vieną mirtį. Ji ir turi būti tvirta – tai lyg stebuklingas
kilimas, išskraidinantis juos į anapusybę.
Lyg paskutinis apkabinimas atsisveikinant. Anaiptol
ne visi nuo jos pakyla. Stiprios mano rankos paklodę
išskleidžia ant pageltusio čiužinio ir tiesindamos
raukšles staiga sustingsta. Ten, kur jos prisilietė,
ryškėja kažkokios pilkšvos dėmės – tartum kas būtų
aplaistęs vandeniu. Dėmės man žiūrint plečiasi ir susijungia
į raides. „Padėk“, – perskaitau vidury paklodės,
ir mane apima neaiškus siaubas. Tylą, trikdomą
tik neoninių lempų dūzgesio, perskrodžia Bethoveno
melodija.
Atsisėdusi lovoje ne iš karto supratau, iš kur ta
melodija sklinda. Tamsoje apgraibomis pasiekiau
stalą ir susiradau ant jo nutrenktą rankinę. Telefonas
plyšavo kažkur giliai viduje, tarp kosmetikos, senų
parduotuvės čekių, higieninių įklotų ir kito šlamšto.
Rankinėje tilpo ir nedidelis skėtis, ir pigus meilės romanas
aplamdytais minkštais viršeliais, kurį skaitydavau
budėdama naktimis. Galų gale telefoną pavyko
užčiuopti.
Skambino nepažįstamas numeris. Įkyriai ir atkakliai.
Atsiliepiau.
– Saule? – į ragelį sušuko susijaudinęs vyriškas
balsas.
Išgirdau jį pirmą kartą gyvenime.
– Taip, čia aš, – kimiai atsakiau nustebusi. – O jūs
kas?
Nepažįstamasis padėjo ragelį. Žvilgtelėjau į telefono
laikrodį, buvo antra nakties. Mieguista susimąsčiau.
Jeigu jam reikėjo ne manęs, kodėl pavadino
mane vardu? O gal tiesiog kreipėsi bendriniu žodžiu,
bet išgirdęs mano balsą suprato, kad aš ne jo „saulė“?
Veikiausiai taip ir buvo, bet tas nerimo kupinas
balsas nesiliovė aidėjęs mano galvoje. Lyg pagalbos
šauksmas iš mano sapno, be pėdsako išgaruojančiu
vandeniu užrašytas ant mirštančiojo paklodės. O jeigu
visgi tai kas nors iš artimųjų? Gal pakliuvo į bėdą
ir paskambino iš svetimo telefono? Užsimiegojusi
balso galėjau ir nepažinti. Šiaip ar taip, tas vyras kreipėsi
į mane vardu... Suvokiau, kad lemtinga tokiais
atvejais būna net viena minutė.
Jis atsiliepė, ir man iš karto palengvėjo.
– Telefonas išsijungė, – pasiteisinau lyg atsiprašinėdama. – Kas skambina, kas atsitiko?
Telefono ragelyje buvo girdėti tylus pypsėjimas –
tartum kažkur būtų veikęs širdies ritmą fiksuojantis
aparatas – tokį nuolatos girdžiu darbe.
– Ką gi, tada niekuo negaliu padėti, – tariau susierzinusi,
bet pabaigti pokalbį delsiau.
– Ar tikrai nori man padėti? – kiek uždelsęs paklausė
balsas.
Piktai nusijuokiau.
– Na, aišku. Apie nieką kita ir negalvoju, – nusivaipiau.
Mano keistasis pašnekovas, atrodo, nudžiugo.
– Tu padėsi, tikiu tavim, – pasakė. – Iki greito,
Saule.
Jis ir vėl padėjo ragelį. Įniršusi mėginau dar kartą
jam paskambinti, kad išrėžčiau viską, ką manau apie
tokius pokštus, bet nepažįstamasis nebeatsiliepė.
Kad ir kaip stengiausi užmigti, bet šitaip pažadinta
visą likusią naktį prasikankinau apnikta slogių
minčių. Buvau ne iš jautruolių, netgi priešingai –
šiaip ar taip, darbas reanimacijoje reikalauja šaltų
nervų, didelės savitvardos ir vidinės ramybės. Tačiau
nerimas, apėmęs po keisto skambučio, vis labiau
smelkėsi į širdį. Nerimas, o paskui – ir kažkoks
nepaaiškinamas, anksčiau nepatirtas jaudulys. Jo
balsas... žemas ir minkštas, visada nejučiomis suvirpėdavau
tokį išgirdusi. Jis pasakė „iki greito“. Pažadas?
O gal grasinimas? Ar tie žodžiai iš tiesų skirti
man? Blaškiausi ant pagalvės, kankinama negeros
nuojautos. Vis neapleido jausmas, kad tam vyrui
tikrai reikia mano pagalbos, reikia čia ir dabar, bet
nežinojau kokios, nenumaniau net, ar iš viso galiu
jam padėti. Kai sumerkdavau akis, jau slysdama į
sapno glėbį išvysdavau kraujo upes, griežiančius iš
skausmo dantis ir rankas, bandančias mėšlungiškai
įsikabinti man į krūtinę. Apimta siaubo vis skubėdavau
atsimerkti.
Prieš naktinę pamainą pavyko užmigti tik paryčiais.
Sapnavau alyvinį dangų, jame plieskiančią geltoną
saulę. Ne vieną saulę, saulių buvo daug. Visas
dangus jomis nusėtas, kaip akinančiai liepsnojančiomis
kiaurymėmis. Siaubo genama bėgau nuo to dangaus,
bet nebuvo, kur pasislėpti, vien plyni laukai
aplink. Tas beprotis dangus matė mane visur. Verkdama
parpuoliau ant žolės, nagais įsikibau į žemę.
Prieš akis blizgėjo senovinio moskvičiaus ratas, jame
atsispindėjo alyvinis dangus. „Danguje...“ – iš tolumos
ataidėjo manęs pasiimti atvažiavusios tetos sakinio
nuotrupa, ir aš žemėtomis rankomis užsikimšau
ausis. Neeee!!! Nenoriu, nekenčiu... Netikiu...
2
– Būna, prisisapnuoja, – nusišypsojo Simona, alkūnėmis
atsirėmusi į stalą slaugytojų kabinete. – Ar
tik ne pilnatis?
Ta optimistiška šypsena strazdanotame veide
mane visada šiek tiek erzino. Simona manė, kad viskas
priklauso nuo požiūrio. Neva, jeigu tu pasaulį pasitiksi
atvira širdim, tai ir jis bus tau draugiškas... Aš laikiausi
kiek kitokios nuomonės – ir turėjau priežasčių,
bet mes vis tiek buvom geriausios draugės. Geriausios,
nes, be Simonos, kitų draugių neturėjau. O jai buvo ne
taip ir svarbu, su kuo draugauti, ji buvo miela visiems.
Turbūt su manimi galėjo draugauti tik toks žmogus
kaip ji.
– Delčia, – pasakiau, nors iš tikrųjų nežinojau, kokia
dabar mėnulio fazė. – Nesuprantu, kaip tu gali
tikėti tokiais kliedesiais?
Simona gūžtelėjo pečiais.
– Aišku, netikiu, – sutrikusi nusijuokė. – Nors pripažink,
čia yra logikos.
Tas amžinas nuomonės neturėjimas varė mane iš
proto, o ypač supykdė dabar, kai buvau neišsimiegojusi
ir suirzusi. „Tai ar yra logikos, ar netiki?“ – norėjau
pašaipiai paklausti, bet, laimė, susivaldžiau,
nepaklausiau. Tik to ir trūko, kad išvariusi Kęstą susipykčiau
dar ir su Simona. Logikos... Jeigu yra logikos,
tai ir tiki. O jeigu netiki, kokia dar gali būti logika?
Argi įmanoma tikėti tuo, kas neturi logikos? Rengdamasi
uniformą tylėjau, vis pašnairuodama į jos pusę.
Tylėjo ir Simona. Mudviejų tyla buvo labai nejauki,
ir aš pirmoji ryžausi ją nutraukti nukreipdama kalbą
kitur. Atsargiai paklausiau, ar aš savaitgalį, kai mudvi,
pabėgusios nuo Kęsto, nulėkėm į klubą, niekam
nedaviau savo telefono numerio. Tačiau Simona iš tos
nakties pati mažai ką atsiminė.
