Ketvirtadienį paaiškėjo, kad šių metų Nobelio literatūros premija (apie 3,2 mln. litų) bus įteikta P.Modiano.
Šis 69 metų prancūzų rašytojas – nuostabus pasakotojas, kuriam apdovanojimas skirtas remiantis ne kokiais nors politiniais, o literatūriniais kriterijais.
Tuo įsitikinę „Lietuvos ryto“ žurnalisto pašnekovai – P.Modiano „Horizontą“ išvertęs Vilius Litvinavičius, Vilniaus universiteto prancūzų literatūros profesorė Genovaitė Dručkutė ir laureato romano „Tamsių krautuvių gatvė“ vertėjas Pranas Bieliauskas.
Be šių kūrinių, į lietuvių kalbą išversti dar du P.Modiano romanai – „Povestuvinė kelionė“ (vertė A.Leonavičienė) ir „Iš užmaršties gelmių“ (vertė J.Ramunytė).
Politikavimas – svetimas
V.Litvinavičius, vertėjas: „Prancūzijoje jau seniai buvo laikoma, kad P.Modiano vertas Nobelio literatūros premijos. Tarkime, kai 2008 metais šis apdovanojimas teko Jeanui Marie Gustave’ui Le Clezio, kai kurie prancūzų literatūros žinovai klausė, o kodėl ne P.Modiano?
Labai dažnai diskutuojama, ar Nobelio premijos skyrimo nenulemia politiniai motyvai? Galiu drąsiai pasakyti, kad P.Modiano ši premija paskirta už gerą literatūrą, jokie kiti motyvai čia neturėjo reikšmės.
Pats rašytojas ne kartą yra pabrėžęs: „Aš nepolitikuoju, o kalbu apie žmogų.“ Net jei jo romano fone vyksta karas, mes nesusiduriame nei su Winstonu Churchilliu, nei su Adolfu Hitleriu, nei su politiniais sprendimais, nei su mūšių aprašymais.
P.Modiano parašė 24 romanus, bet nesuklysiu pasakęs, kad jis visą gyvenimą rašo tarsi vieną romaną. Visuose juose susipynusios panašios temos ir nuotaikos.
P.Modiano kūryboje svarbiausia žmoniškumas.
Jis rašo istorijas ne apie superherojus, o apie paprastus žmones, kurie atsiduria sudėtingose aplinkybėse, labai dažnai susijusiose su Prancūzijos okupacija per Antrąjį pasaulinį karą.
Net baisiausio skurdo ir vargo sąlygomis P.Modiano personažai siekia išlikti žmonėmis ir išsaugoti tai, kas žmogaus prigimtyje yra gražiausia. Šiam rašytojui didžiausia vertybė – žmogaus gyvenimas, paslaptinga praeitis, kurioje glūdi daugybė gražių dalykų, siekis susivokti toje praeityje, atrasti, kas joje buvo vertingiausia.
Jei reikėtų išskirti pagrindinius puikaus pasakotojo P.Modiano prozos bruožus, paminėčiau vidinę įtampą, melancholiją, apleistumo jausmą, ironiją.
Tą apleistumo, vienišumo jausmą galima sieti su rašytojo vaikyste – jis daug laiko praleido internate, nepažinojo savo tėvo, motina buvo aktorė, kuri nuolat gastroliavo.
Pats rašytojas yra užsiminęs, kad jis vaikystėje buvo tapęs našta savo tėvams, kurie turėjo svarbesnių reikalų.
Kita vertus, daug žmonių vaikystę praleido internate, bet netapo rašytojais. Be to, P.Modiano kūryboje gal ir yra autobiografinių detalių, bet pats rašytojas sako, kad jam įdomesnės kitų žmonių istorijos ir pasakojimai.
Todėl tas P.Modiano kūrybai būdingas personažų apleistumas gal labiau sietinas net ne su vaikyste, o su žmogaus jausena pasaulyje, kuriame vyrauja išorinė materialinė nauda, o ne nuoširdūs žmonių santykiai.
Apibendrindamas pasakyčiau, kad P.Modiano turėtų sudominti tuos skaitytojus, kurie mėgsta rimtą psichologinę realistinę literatūrą. Svarbiausia, kad tai nėra nuobodi literatūra. Joje yra ir detektyvo elementų, žmogiškų santykių įtampos, grėsmės nuojautos, paslapties.“
Ieško savo tapatybės
G.Dručkutė, literatūros tyrinėtoja: „Jei vieną po kito perskaitai kelis P.Modiano romanus, atmintyje išlieka labai vieninga ištisinė freska.
P.Modiano romanų veiksmas dažniausiai vyksta Paryžiaus apylinkėse, aprašomose pastebint labai tikslias detales. Nesvarbu, kas čia vyksta, nesvarbu, kad aprašomos vis skirtingos situacijos, bet nuolatos juntamas tų pačių pagrindinių temų pulsavimas.
Tos temos susijusios su atmintimi – su tapatybės ieškojimu, personažų bandymu išsiaiškinti, kas aš esu, iš kur aš kilęs, kur mano šaknys?
Jie tarsi neria į paslaptingą praeitį ir joje ieško tikrųjų savo paties atspindžių.
Literatūros kritikai tai sieja su rašytojo biografija. P.Modiano tėvo istorija paslaptinga ir neaiški – jo rašytojas nepažinojo, jis karo metais buvo suimtas ir įkištas į konclagerį.
Be to, P.Modiano vaikystėje neteko ir brolio, kurio ankstyva mirtis taip pat jį labai sukrėtė.
Tad galbūt dėl to iš vieno jo romano į kitą keliauja amžino artimųjų trūkumo, ieškojimo temos, bandymo atrasti savo prigimties pagrindą. Taip pat ir baugštūs, besimaskuojantys personažai.
P.Modiano romanų paslaptingumą, savotišką grėsmės nuojautą galima sieti ir su paties rašytojo būdu.
Vilniuje viešėjęs Sorbonos universiteto profesorius Thierry Laurent’as, kuris, beje, yra bendravęs su P.Modiano, sakė, kad rašytojas kiek galėdamas vengia viešumo, beveik nebendrauja su žiniasklaida, jo viešus reikalus tvarko žmona Dominique Zehrfuss.
Th.Laurent’o teigimu, P.Modiano taip vengia viešumo, kad stengiasi dieną neišeiti iš namų, o jei nusprendžia pasivaikščioti, išeina naktį. Ir tai užsideda tamsius akinius, kad jo niekas negalėtų atpažinti.
Th.Laurent’as taip pat sakė, kad P.Modiano iš tėvo pusės susijęs su žydų kilmės italų dailininku Amedeo Modigliani. Galbūt todėl jo kūryboje svarbi ir žydiškoji problematika.
Tarkime, „Tamsių krautuvių gatvės“ pagrindinis veikėjas – atmintį praradęs detektyvas, ieškantis ne tik nusikaltimo pėdsakų, bet ir savo šaknų. Jis susitinka su įvairių tautybių žmonėmis, kol galiausiai yra siunčiamas į Romą, į Tamsių krautuvių gatvę, kuri yra buvusiame žydų gete.
Tiek šio, tiek kitų P.Modiano romanų stilius sausokas – be įmantrybių, be sentimentų. Tam stiliui būdingi žurnalistinio tyrimo, istorinio pamato ir detektyvo elementai.
Tarkime, romaną „Dora Bruder“ P.Modiano parašė Aušvice kalėjusių kalinių sąraše radęs Doros Bruder pavardę. Jam užteko tik pavardės, kad įsivaizduotų jos gyvenimą iki Aušvico.“
Nuotaika – išskirtinė
P.Bieliauskas, vertėjas: „Nors P.Modiano „Tamsių krautuvių gatvę“ verčiau apie 1993 metus, gerai atsimenu išskirtinę šio romano nuotaiką.
Rašytojas šiame kūrinyje vaizduoja paslaptingą, tarsi rūko apgaubtą praeitį, kuri atskleidžiama per labai savito detektyvo formą. Prisiminimai, atminties atradimai čia išnyra lyg iš tamsos.
P.Modiano apskritai būdinga knaisiotis po personažų praeitį, įsivaizduoti, kas ir kaip galėjo įvykti, aiškintis priežastis, fiksuoti konkrečias detales, kurios dažniausiai pasirodo lemtingos.
P.Modiano romanų mįslingumas labai savitas ir žavingas.“
Kūrėjas visą gyvenimą skyrė rašymui
P.Modiano gimė vakariniame Paryžiaus priemiestyje 1945-ųjų liepą – praėjus dviem mėnesiams, kai Europoje baigėsi Antrasis pasaulinis karas.
Jo tėvas buvo Italijos žydų kilmės ir su jo motina, belgų aktore, susipažino per Paryžiaus okupaciją.
P.Modiano už pirmą didelį savo proveržį yra skolingas draugystei su motinos draugu prancūzų rašytoju Raymond’u Queneau, kuris pristatė jį leidyklai „Gallimard“, kai jam buvo 24-eri.
Savo gyvenimą skyrė rašymui. „Iš tiesų aš niekuomet negalvojau daryti ką nors kita. Neturėjau jokio diplomo, jokio aiškaus tikslo, kurio norėčiau siekti. Jaunam rašytojui sunku pradėti taip anksti. Iš tiesų man nepatinka skaityti savo ankstyvųjų knygų. Ne dėl to, kad man jos nepatiktų. Tiesiog savęs ten neatpažįstu – kaip koks senas aktorius, žiūrintis į jį vaidinantį jaunuolį“, – 2011 m. viename retų savo interviu sakė P.Modiano.
P.Modiano parašė per 20 romanų ir dar per 10 kitų žanrų knygų. Daugelis jų nėra storos, perskaitomos kone per du vakarus. Pagrindinės jo romanų temos kartojasi, lyg rašytojas kurtų vieną savo gyvenimo knygą.
Pagal P.Modiano kūrybą Prancūzijoje pastatyti 7 filmai. Garsiausias jų – Louis Malle‘io 1973 m. filmas „Liusjenas Lakombas“, kuriam scenarijų parašė pats rašytojas.
P.Modiano 1972 m. apdovanotas Prancūzijos akademijos didžiuoju prizu, o 1978 m. pelnė Goncourt‘ų premiją už romaną „Tamsių krautuvių gatvė“. Dar jam buvo skirta Prancūzijos instituto premija už gyvenimo nuopelnus (2010 m.) ir Austrijos valstybinė Europos literatūros premija.
P.Modiano kartais pavadinamas mūsų laikų M.Proustu. Tai pastebėjo ir Nobelio literatūros premijos skyrimo komitetas, skyręs apdovanojimą už „atminties meną, prikėlusį sunkiausiai pagaunamus žmonių likimus ir atskleidusį okupacijos gyvąjį pasaulį“.
