D.Dilytė-Staškevičienė per savo ilgametę karjerą išvertė Tacito („Analai“ 1972 m.), Senekos („Laiškai Lucilijui“ 1986 m. 2 leid. 1999 m., „Diatribės“ 1997 m.), Tibulo („Elegijos“ 1993 m.), Cicerono, Tertuliano, Eriugenos, Erazmo Roterdamiečio, M.Liuterio, F.Melanchtono ir kitų veikalų ištraukų.
– Esate sakiusi, kad Vilnius negali būti Europos kultūros sostine todėl, kad Lietuva neturi Europos kultūros pamato, nes niekas nebemoka lotynų kalbos. Tačiau ar tikrai reikia ją mokėti? Juk svarbiausi kūriniai jau, rodos, išversti. Be to, juk ir prancūzų kalba buvo laikoma europine kalba, o šiandien jau retas ją moka. Tad ar tokia kritika pagrįsta? – paklausiau
D.Dilytės-Staškevičienės.
– Nors prancūzų kalba buvo paplitusi XVII-XVIII amžiaus Europoje, tačiau
tai ne tas pats. Antikinė kultūra yra bendras visos Europos kultūros
vardiklis. Prancūzų kalba ir kultūra negali tuo didžiuotis.
Lotynų kalbą išmanyti turėtų vertėjai, redaktoriai, politikai ir visi,
kurie kaip nors viešai rodosi. Kodėl to reikia? Pavyzdžiui, dabar yra
paplitęs žodis „reflektuoti“, kuriam suteikiamos reikšmės „samprotauti“,
„mąstyti“ ir panašiai. Bet juk pagal etimologiją žodis „reflectere“
reiškia „atspindėti“. Tad, matyt, tik fizikai kol kas teisingai vartoja
šį žodį.
Arba norisi užsikimšti ausis išgirdus, kai sakoma „penkios alternatyvos“.
Juk alternatyva gali būti tik viena, nes lotyniškai „alter“ reiškia
„kitas“, „antras“. Taip nutinka todėl, kad niekas nebemoka lotynų kalbos.
– Ko lietuviai galėtų pasimokyti iš senovės romėnų?
– Nežinau, ar lietuviams dar reikia mokytis. Tačiau man nelabai patinka,
kai vis siekiama ką nors keisti, keistis, kalbama apie kaži kokias
naujoves.
Vienas svarbiausių senovės romėnų principų buvo pagarba tradicijai –
tradicinei dorovei, moralei, papročiams.
Šiai tradicijai priklausė ir drausmė, didžiavimasis tuo, kad esi romėnas,
pakankama pagarba moterims, vieną kryptį turintis organizuotumas,
veiklumas, energija.
– Ar sutinkate, kad antikinės literatūros vertimas reikalauja daugiau atsakomybės nei šiuolaikinės?
– Taip, nes imantis klasikos, pačių svarbiausių ir didžiausių rašytojų
vertimo atsakomybė yra ypatingai didelė. Šiuolaikinė literatūra eina
srautais, ją verčia įvairaus kalibro vertėjai. Nepaisant to, vertimo
principai yra tie patys.
– Esate klasikinės lietuvių literatūros gerbėja. Ar jus domina šiuolaikiniai rašytojai?
– Turiu prisipažinti, kad esu sugadinta klasikinės estetikos ir man
nelabai priimtinas postmodernizmas. Bet aš stengiuosi perskaityti ir
vieną kitą šiuolaikinį autorių. Juk yra ir labai talentingų.
Pavyzdžiui, Vladas Braziūnas. Manau, kad jo poezija yra toji kūryba,
kurioje klasika ir modernizmas labai gražiai dera.
Būna, kartais sūnus atneša kokią knygą. Taip pradėjau skaityti vieną
šiuolaikinę autorę ir tikrai buvau pasiryžusi perskaityti, bet kai
pamačiau kiek citatose padaryta lotynų kalbos klaidų, mečiau.
– Vadinasi, klasikinė literatūra jus savotiškai sugadino – nebegalite į kultūrą žvelgti per kitokią prizmę?
– Taip. Negaliu atleisti – kam rodytis išmintingesniam, jei toks nesi?
Aš, pavyzdžiui, niekada nevartoju tų kalbų, kurių nemoku.
Todėl dažnai, kai man kas nors atneša kokią šiuolaikinės literatūros
knygą, aš sakau, kad dar šimtą metų palauksiu, kol šis rašytojas taps
klasiku ir tada ją perskaitysiu. Nes istorija atrenka, kas geriausia.
Kam man skaityti kokį šlamštą?
– Utopiška svajoti, kad žmonės domėtųsi tik aukštąją kultūra: skaitytų tik geras knygas, žiūrėtų tik gerus spektaklius. Kas galėtų padėti atsirinkti tai, kuo verta domėtis?
– Turi būti aukštoji kultūra, turi būti ir masinė. Suprantu, kad
postmodernistinė estetika viską sumaišo. Esu prieš tokį sumaišymą. Bet
manau, kad dauguma žmonių gali ramiai sau gyventi nieko neskaitydami
arba skaitydami tai, kas jiems patinka ir nieko nereikia jiems piršti.
Aukštosios kultūros principai turėtų būti taikomi tiems, kurie ką nors
daro ar sako viešai. Apmaudu, kai yra daroma daug klaidų. O paprasti
žmonės tegul sau ramiai gyvena.
