Šį savaitgalį Druskininkuose vykusį tradicinį poezijos festivalį šeštadienį vainikavo laureatų paskelbimas. Jotvingių premija šiemet skirta 39 metų poetui Gintarui Bleizgiui už eilėraščių knygą „Kai sėlinsi manęs“. Jaunojo jotvingio prizu buvo apdovanotas 31 metų poetas A.Veiknys, išleidęs eilėraščių knygą „Paukštuko liudijimai“, rašo „Lietuvos rytas“.
„Jotvingių premija man reiškia labai daug, – kalbėjo G.Bleizgys. – 1985 metais ji buvo įsteigta kaip opozicija oficiozinėms sovietinėms premijoms, kurios buvo teikiamos režimui priimtiniems poetams. Jotvingių premija buvo skiriama už autoriaus sukurtų kūrinių meninę vertę. Tokia ji išliko iki šiol. Ir tai yra jos esmė – nepataikauti sistemoms, madoms. Tikiuosi, kad ir aš pelniau šią premiją už kūrybą, o ne už ką nors kita. Man taip pat labai svarbu, kad Jotvingių premija teikiama Druskininkuose – mano gimtajame mieste.“
A.Veiknys „Lietuvos rytui“ sakė, kad smagu tapti laureatu, bet jis dėl to stengiasi nesusireikšminti.
„Tiesiog manau, kad parašęs „Paukštuko liudijimus“ pasiekiau dugną, nuo kurio privalėsiu vėl atsispirti ir viską pradėti nuo nulio, – sakė A.Veiknys. – Nežinau, kaip pavyks. Nežinau, ar apskritai pavyks.
Atsimenu, mokykloje puikiai išlaikius baigiamuosius egzaminus priėjo direktorė ir pasakė, kad nuo šiol man atviros visos durys. Po kelerių metų jau grioviau katilus gimtojo miestelio elektrinėje.
Aukštojo išsilavinimo ligi šiol neturiu.
Priešingai nei tie, kurie nuo manęs nusirašydavo geometrijos ir kitų disciplinų namų darbus. Lygiai taip ir premijos poetui negarantuoja lengvesnio gyvenimo. Nei Jotvingių, nei jokia kita.“
– Esu girdėjęs tokį posakį, kad eilėraščius šiais laikais, kurie kai kada pavadinami kvailėjančiais, gali rašyti tik beprotis. Kiek šiame posakyje tiesos?
G.Bleizgys: Manau, kad tą posakį girdėjote iš kokio nors kvailio, o kvailių pasakytų posakių tikrai nesirengiu komentuoti.
Kas kita dėl bepročių. Mat bepročių būna visokių. Būna bepročių kvailių ir būna žmonių, kuriuos kvailiai dėl savo pačių kvailumo vadina bepročiais.
Toks „beprotis“ gali rašyti eilėraščius, ir net labai gerus, bet kvailėjančių eilėraščių toks „beprotis“ nerašo.
A.Veiknys: Mano metais jaunesnis brolis dirba statybose, nevaikšto nei į biblioteką, nei į knygynus, kartais pasikultūrinti nuvažiuoja į Gariūnus, laisvalaikiu žaidžia kompiuterinius žaidimus arba su bičiuliais tvarko buteliuką. Jei staiga pradėtų rašyti eilėraščius, pirmas iškviesčiau jam psichiatrus.
Kiekvienas į šį pasaulį ateiname su savo misija, kurią anksčiau ar vėliau pasufleruoja gyvenimas. Kad žmonija tobulėtų, reikia ne tik rašytojų, bet ir mūrininkų, buhalterių, lakūnų.
Beprotybė, kai žmogus nukrypsta nuo jam skirto kelio, pradeda tvarkyti svetimus reikalus. Iš čia ir nusivylimas, ir pyktis, ir tolerancijos nebuvimas.
– Pastebiu, kad jausmingumą ir emocionalumą pastaruoju metu praranda ne tik visuomenė, bet ir dalis poezijos, kuri tampa tokia daugiau eseistinė. Ar aš klystu?
A.V.: Nepasakyčiau, kad visuomenės nariai tampa negyvais robotais, tiesiog visas mūsų jausmingumas, emocionalumas, kurį gatvėje gana sėkmingai slepiame po abejingumo kauke, puikią vietą klestėti ir skleistis atrado virtualiame interneto pasaulyje.
Šiandien beveik kiekvienas galime reikštis feisbuke atvirai arba anonimiškai drabstytis žinių portaluose mėšlu, rašyti iki širdies gelmių atvirus dienoraščius ir taip toliau.
Kalbant apie poeziją, sutinku, kad pastaruoju metu poezijos knygose mažiau grynosios lyrikos, daugiau pasakojimo elementų, eseistiškumo.
Nežinau, kodėl. Svarstau, gal poeziją pradėjo rašyti ne tik poetai. Antra vertus, asmeniškai aš sugebu atskirti, atsirinkti. Tarkime, Mindaugo Nastaravičiaus tekstuose grynosios poezijos man ne ką mažiau nei Jono Strielkūno kūryboje.
G.B.: Mano požiūriu, bet kokia kūryba, kuri praranda emocionalumą, tiesiog nebėra menas.
Jei apie eseistiką kalbame kaip apie meną, tai toji eseistika, pagal mano sampratą, taip pat turėtų būti pagrįsta emocijomis ir jausmais.
Nemėgstu racionalizuoti linkusių žmonių, kurie slepiasi nuo savęs mėgindami neva blaiviai mąstyti. Tokie žmonės paprasčiausiai bijo savo emocijų. O bailių aš labai nemėgstu.
Išsivaduoti iš sovietinės okupacijos mums padėjo ne protas. Greičiau jau beprotybė. Emocijos yra daug stipresnės už protą.
Protas yra per silpna jėga, kad žmogus galėtų daryti esminius pokyčius savo gyvenime, kad galėtų keisti istoriją arba sukurti meną, kuris turėtų išliekamąją vertę – sukurti tai, ko dar nebuvo. Protas be emocijų yra neįmanomas. Kaip ir menas.
– Jūsų manymu, gyvenimas yra labiau liūdnas ar labiau linksmas?
G.B.: Gyvenimas pirmiausia yra didingas. Gyvybė yra pats didingiausias dalykas iš visko, ką gauname. Liūdėti nematau priežasčių, o būti tik linksmam – kažkaip per menka.
Gyvenimas yra vienas. Vieną kartą visiems laikams. Gyvendami šiame pasaulyje mes ruošiamės amžinybei. O remiantis tomis vertybėmis, kurias išpažįstu aš, tie, kurie priėmė Kristaus Evangeliją, jau dabar yra amžinybėje.
Todėl kalbėdamas „iš amžinybės“ aš jums, Ramūnai, galiu pasakyti, kad gyvenime yra labai daug džiaugsmo, kuris apima ir linksmumą, ir skausmą, bet vis tiek galiausiai tampa džiaugsmu. Kai žiūri į pasaulį iš to galutinio taško, gali vienodai džiaugtis patirdamas ir linksmų, ir skaudžių dalykų.
A.V.: Pastarąjį kartą labai liūdėjau, kai mūsų šalies vyrų krepšinio rinktinė pralošė prancūzams kovodama dėl bronzos medalių.
Antra vertus, rungtynės buvo labai įdomios, prie ekrano prikaustė iki paskutinių sekundžių.
Taip ir dėl gyvenimo. Jis nenuspėjamas, verčiantis apmąstyti savo vietą pasaulyje, metantis naujus iššūkius, su kuriais ne visada sėkmingai tvarkausi. Bet svarbiausia, kad gyvenimas man vis dar įdomus.
– Pabandykime papranašauti. Kas poezijos laukia beprotišku greičiu plėtojantis technologijoms? Koks bus jos vaidmuo?
G.B.: Poezija yra svarbiau už technologijas. Žmogus nuo pat atsiradimo mylėjo, norėjo valgyti, daugintis, ieškojo Dievo. Poezija yra susijusi su pamatiniais žmogaus egzistencijos dalykais.
Technologijos jai neturi įtakos. Technologijos turi įtakos tik tokiai poezijai ir apskritai kūrybai, kuri yra laikina, susijusi su tam tikromis technologinėmis, politinėmis konkretaus laikotarpio realijomis.
Tokios kūrybos buvo ir prieš tris tūkstančius, ir prieš tris šimtus metų, yra ir dabar.
Jai technologijų plėtra padarys daug įtakos: atsiradus naujoms technologijoms su ankstesnėmis technologinėmis laikotarpio realijomis susijusi kūryba paprasčiausiai išnyksta.
Kad ji egzistavo, pėdsakų randa tik specialiai tuo besidomintys mokslininkai.
Bet tokia kūryba, tokia poezija nėra menas. Tikroji poezija yra daug giliau negu bet kokios technologinės naujovės. Giliau negu drabužiai, pramonė, dabartiniai, praėję arba būsimieji laikai. Ji yra giliau negu laikas.
A.V.: Man visai neseniai teko lankytis Vandžiogalos, kurioje gyvenu, gimnazijoje. Klasėje sėdėjo gal dvidešimt mokinių. Kai mokytoja paprašė pakelti ranką tų, kurie domisi poezija, neatsirado nė vieno.
Nenusimenu, į viską bandau žvelgti filosofiškai. Pavyzdžiui, įsivaizduokime poeziją kaip didelį skėtį, po kuriuo kadaise nuo lietaus glaudėsi minios. Paskui išsigiedrijo, ir daugelis išlindo norėdami pasidžiaugti saulės teikiama šiluma. Vis dėlto saulei pradėjus plieksti visu smarkumu, žmonės po tuo skėčiu turėtų pradėti ieškoti pavėsio. Svarbiausia, kad viskas vyktų be prievartos.
Antra vertus, plėtojantis technologijoms, kurios diktuoja naujus gyvenimo įpročius, atsinaujina ir poezija, keičiasi jos žodynas. Vargu ar Maironis, atsidūręs čia ir dabar, suprastų šiuolaikinių poetų deklamuojamus eilėraščius. Bet ir gerai. Sunerimčiau, jei suprastų.
Na, o šiaip manau, kad jei žmonijos nesunaikins atominis karas ar teroristų sukurtas ir paleistas mirtinas virusas, maždaug po šimto metų poezija skambės ir Marse. Technologijos tai jau leis.
Duonai užsidirba skirtingai
7 eilėraščių knygų autorius G.Bleizgys prieš 13 metų įkūrė verslo konsultacijų įmonę ir užsiėmė verslu. „Aš apie finansus ir verslą išmanau ne prasčiau nei apie literatūrą“, – teigė poetas ir verslininkas G.Bleizgys.
2 poezijos knygų autorius A.Veiknys po mokslų kurį laiką sostinėje dirbo viename dienraštyje. Praradęs darbą dviejų vaikų tėvas su žmona išvyko gyventi į Vandžiogalą. Ten dirbo lentpjūvėje staliumi staklininku.
