70 metų humanitarių mokslų daktarei D.Dilytei-Staškevičienei premija įteikta rugsėjo 30 d. už už indėlį į lotyniškosios antikos vertimus, „ypač už Senekos veikalų korpusą, atskleidusį lietuvių skaitytojui Romos kultūros gelmę ir įvairovę.“
Atsiimdama premiją D.Dilytė-Staškevičienė dėkojo ne už įvertinimą, o už meilę.
–Kuo jus sudomino antikinė literatūra?
– Tai buvo labai seniai. Mokykloje lyg ir buvau labiau linkusi į literatūrą, bet mokiausi visus dalykus vienodai. Ir net buvau padavusi prašymą stoti į chemijos fakultetą, o tais laikais chemija buvo labai prestižinė specialybė.
Bet paskui susitikau savo matematikos mokytoją, kuri pasakė: „Taip, matematiką ir visus tiksliuosius tu gerai gliaudai, bet širdy esi labiau humanitarė“. Aš pagalvojau, kad ji šneka tiesą ir įstojau į filologijos fakultetą.
Pasirinkau klasikinę filologiją todėl, kad tada apie ją jau turėjau šiokį tokį miglotą supratimą. Be to, mano mamytė mokėsi lotynų kalbos ir mane truputį buvo pamokiusi.
Įstojusi pamačiau, kad tai be galo sunkios studijos. Puikiai prisimenu visus studijų metus kaip kokią vergiją.
Kiekvieną dieną tekdavo ilgiausiai sėdėti skaitykloje ir mokytis senųjų kalbų, lotynų ir graikų, o dar kiti dalykai, tai aš beveik neturėjau jokio laisvalaikio. Jo tekdavo tik sekmadieniais nuo penkių, nes tada uždarydavo biblioteką.
– Nesigailite?
– Aš buvau patenkinta, man patiko tas vargas. Tai buvo labai įdomu.
– Kodėl ir kada pradėjote versti?
– Dar studijų metais mane versti paskatino katedros vedėjas, docentas Leonas Valkūnas, kuris mums dėstė lotynų kalbą. Tada aš išverčiau vieną Ovidijaus „Metamorfozę“ apie Niobę, paskui šiek tiek verčiau iš Vergilijaus, Tibulo kūrybos.
O štai Seneką, dėl kurio mane apdovanojo Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, buvau skaičiusi, bet nemaniau, kad jį reikia versti.
Kiek vėliau kaip tik pradėjo rodyti čekų filmą „Senukai renka apynius“. Ten rodė, kaip studentai važiuoja talkininkauti į kolūkį, o ten jie skaito ir cituoja Seneką. Tada kažkaip ir pagalvojau, kad jauniems žmonėms, juk ir pati tada buvau labai jauna, turėtų patikti jo kūrybą – išverčiau kelis laiškus Liucilijui. Juos nusiunčiau į „Nemuną“, kuris buvo ką tik įsikūręs ir man atrodė pažangus, kitiems oponuojantis žurnalas. Bet jie mano vertimų nespausdino. Labai nenusiminiau ir po truputį tuos laiškus verčiau toliau.
– Esate įvertinta kaip vertėja iš lotynų kalbos, tačiau mokate ir senovės graikų kalbą. Ar teko užsiimti vertimu iš graikų kalbos?
– Taip, esu šiek tiek vertusi, bet nelaikau savęs senovės graikų kalbos vertėja. Daugiausia verčiau antikinę literatūrą iš lotynų kalbos: Tacitą, Seneką, Tibulą.
Šalia antikinės literatūros esu išvertusi XVI amžiaus ispanų humanisto Petro Roizijaus teisės veikalą „Lietuvos sprendimai“. Man tai buvo įdomu todėl, kad, kaip ir visi to meto kūriniai, jis buvo parašytas puikia lotynų kalba, Cicerono stiliumi.
Be to, tai visai ne tokia kalba, kurią dabar naudoja teisininkai, vartodami nesuprantamus terminus ir dar be galo nuobodžiai. Tada buvo manoma, kad kiekvienas rašantis turi tai daryti vaizdingai. Pavyzdžiui, P.Roizijaus kalboje žodžių „vagis“ ar „vogti“ yra tiek sinonimų, kad sunku tiek pririnkti lietuvių kalboje.
– Ko reikia norint būti geru vertėju?
– Geram vertėjui reikia puikiai išmanyti savo gimtąją kalbą. O ją mokėti reiškia žinoti ne tik tuos 400 žodžių, kurių užtenka bendravimui. Reikia žinoti ir didįjį „Lietuvių kalbos žodyną“, ir visus frazeologizmus, sinonimiką, galų gale reikia turėti kalbos jausmą.
Šiais laikais žmonėms, gimusiems ant asfalto, turėti kalbos jausmą yra nepaprastai sunku. Tai ypač matyti lyginant su žmonėmis, užaugusiais kaimuose, kurie, nepaisant daugybės skolinių ar svetimžodžių, vartoja nepaprastai vaizdingą kalbą. Pati visada nepaprastais žavėdavausi tokiais žmonėmis: kiekviename jų sakinyje gali rasti palyginimų ar frazeologizmų.
Tad geras vertėjas turi tikrai gerai mokėti savo gimtąją kalbą. Aišku, reikia gerai mokėti ir tą kalbą, iš kurios verčiamas tekstas. O be viso to, reikia žinoti verčiamos knygos atsiradimo sąlygas ir visą kultūrą, kurioje ji atsirado.
– Ar sutinkate, kad antikinės literatūros vertimas reikalauja daugiau atsakomybės nei šiuolaikinės? Juk neteisingas vertimas iškraipytų literatūros ir kultūros istoriją.
– Taip, nes imantis klasikos, pačių svarbiausių ir didžiausių rašytojų vertimo, atsakomybė yra ypatingai didelė. O šiuolaikinės literatūra eina srautais, ją verčia įvairaus kalibro autoriai. Nepaisant to, vertimo principai yra tie patys.
