Kūrinio kalba – ne vien žodžių kalba. Tai ir vaizdinių bei intonacijų kalba. Yra reali saulė, o yra saulė, pavaizduota eilėraštyje. Ar galima teigti, kad reali saulė ir saulė eilėraštyje – vienas ir tas pats? Ar galima teigti, kad tai skirtingi dalykai? Nors ir keista, teisingas atsakymas: tai vienas ir tas pats, ir tai skirtingi dalykai.
Pamėginsiu paaiškinti. Rašytojas prasideda giliau, nuo vidinio regėjimo. Kalba, viena vertus, instrumentas, kuriuo rašytojas išreiškia tą regėjimą. Kita vertus, tai toks subtilus instrumentas, kad juo pasinaudodamas rašytojas jį transformuoja. Panašūs procesai vyksta elementariųjų dalelių pasaulyje: jų pasaulis keičiasi priklausomai nuo to, ar į jas kas žiūri, ar ne.
O jei paimtume bet kokį gerą eilėraštį arba bet kokią gerą prozą, ten aptiksime tokią žodžių tvarką, kurios nėra paprastoje žmogaus kalboje.
Bet sugrįžkime prie saulės įvaizdžio. Saulę mato visi. Bet ar visiems saulė – tai saulė? Daugeliui tautų ji buvo Dievo įsikūnijimas arba net pats Dievas. Juk ji dovanoja šviesą ir šilumą, t. y. gyvenimą. Senovės inkai buvo įsitikinę, kad jei jie nesimels saulės Dievui, jau kitą dieną ji gali nebepasirodyti. Jos pasirodymas priklauso nuo jų maldų.
Senovės Egipte saulė irgi buvo dievybė, turėjusi skirtingus pavadinimus, vienas jų – Ra. Europos kalbose turime daugybę žodžių, kurių šaknyje yra šis junginys, – paprastai jie susiję su apskritimu. Ratas, bet nebūtinai. Ukrainietiškai rytas – ранок (ranok), – t. y. tas laikas, kai ratas, arba dievas Ra, pasirodo virš žemės. Bet ar pats žodis rytas nėra žodžio ratas modifikacija? Pagaliau kokios spalvos yra saulė? Raudona spalva – kodėl žodžio pradžioje „ra“? Kodėl rusų kalboje žodžio красный (krasnyj) viduje „ra“, prancūzų – rouge, o anglų – red? Kur mus nuveda kalba? Į asociacijų, regėjimų gelmes. Tenai, kur užgimsta kalba. Bet ar iš tiesų nesusiduriame su priešingu reiškiniu: mūsų regėjimas sukūrė ir kuria kalbą. Atsispindi joje, tą kalbą kurdamas.
Neseniai atradau nuostabią dainą, kurią prancūziškai atlieka Charles'is Aznavouras ir Placido Domingo. Šios dainos siužetas paprastas, bet labai gilus. Vyriškis vaikštinėja krantu ir mintimis kalbasi su savo mylimąja, kuri toli, kitoje vandenyno pusėje. Šlama palmės, kojas laižo bangos, gimsta diena. Jis laukia. Ko laukia? Jis laukia, kol iš vandenyno gelmių, kuris „banguoja tarp mudviejų“, pasirodys didžiulis raudonas ratas: „C'est toi qui va sortir des eaux“ („Tai tu, kuri tuojau pasirodysi iš vandenų“).
Mane šis įvaizdis sukrėtė. Jis labai gerai perteikia įsimylėjėlio jausmus. Jam mylimoji – tai didžiulis, liepsnojantis kamuolys, kuris pasirodo iš šaltų vandenų. Juk žinome, kad tamsūs šalti vandenys mūsų pasąmonei simbolizuoja nebūtį ir mirtį. O gyvenimas – tai liepsnojimas, kaitra, šviesa... Meilė.
Yra saulė kabutėse ir saulė be kabučių. Saulė kūrinyje ir saulė realybėje. Saulė kūrinyje – tai irgi saulė, bet ji daugiau negu saulė. Ji sukurta iš mūsų jausmų, minčių, sielos, dvasios.
2. Vaizdinių kalba ir gyvenimo kalba
Ne pats pasirinkau šio pranešimo temą – man ją pasiūlė forumo organizatorė Giedra Radvilavičiūtė. Pamąstyti apie tai, kaip mano naujausias romanas „Maša, arba postfašizmas“ susijęs su realybe, kaip vaizdinių kalba iškyla iš realybės ir sugrįžta į ją. Nes mes turbūt galime kalbėti apie vaizdinių kalbą ir gyvenimo kalbą. Tam tikrą akimirką gyvenimas tampa vaizdiniu. Bet ir vaizdinys gali tapti gyvenimu.
Beje, pirminis romano pavadinimas buvo „Rudoji saulė, arba postfašizmas“, dėl to neatsitiktinai pranešimo pradžioje iškilo saulės įvaizdis. Juk kai kurie iš mūsų prisimena šūkius apie „komunizmo saulę“. Pamena Žemės rutulį, paženklintą kūjo ir pjautuvo, virš kurių teka raudona komunizmo saulė. Rojus, kuriame nebus pinigų, kur visi gyvens kaip broliai, dirbs be atlyginimo, viskuo bus aprūpinti, nepatirs vienatvės, susilieję su kolektyvu...
Visa tai baigėsi gulagu. Bet lygiai taip pat iš pirmo žvilgsnio priešinga teorija – fašizmo, o žvelgiant vakariečių akimis, nacizmo – piešė žemišką rojų. Kitą rojų, postfašistinį... Virš Žemės rutulio, paženklinto svastika, teka rudoji saulė (ruda kaip fašizmo spalva). Tiesa, tas rojus – tik keliems milijonams žmonių planetoje, arijų rasės atstovams. Likusieji milijardai turėjo būti iš dalies sunaikinti, iš dalies paversti vergais. Vergai neturėjo gauti išsilavinimo, kultūriškai vystytis, o privalėjo būti darbo jėga, gal ir medžiaga muilui, abažūrams, mėšlui. Trečiajam reichui, kuriam turėjo būti lemta egzistuoti bent tūkstantį metų, reikėjo daug mėšlo. Bent jau Osvencime ir Buchenvalde šis žmogaus pavertimo vergu ir biologine medžiaga procesas jau buvo pradėtas.
Šio romano idėja man kilo iš vidinio protesto prieš tai, kad žmonės laiko osvencimus ir buchenvaldus praeitimi. Jie nemato, kad tiek komunistinės, tiek nacistinės ideologijos šaknys nueina giliai į žmogiškos sielos prigimtį. Bent jau į žmogaus, kaip jis suvokiamas dabar, prigimtį. Tai visai tas pats, kas nupjauti piktžoles, palikus jų šaknis, ir tikėtis, kad kitais metais jos neišvešės.
Galbūt rytoj žmogumi vadinsime kitokią būtybę. O į mus tolimoje ateityje žiūrės kaip šiandien mes žiūrime į pitekantropą. Įsivaizduokime žmogų kaip būtybę, kuri negalėtų nieko nužudyti, nieko įskaudinti. Įsivaizduokime, kad civilizacija, žmonija susideda iš tokių būtybių. Kaip jie žiūrės į osvencimus? Į tai, kas šiandien vyksta Artimuosiuose Rytuose, Ukrainoje? Neduokdie, bet kurioje Žemės rutulio vietoje.
Mano romane pavaizduota visuomenė, susiformavusi po Trečiojo reicho pergalės. Hitlerio svajonė išsipildė. Jau praėjo daugiau nei tūkstantis metų. Osvencimų nėra, nes „žemoji rasė“ galėjo egzistuoti tik tol, kol žmoguje matė žmogų, tegul ir stovintį ant „žemesnio“ laiptelio. Juk apie karvę, šunį nepasakysi, kad tai žemesnioji rasė. Šis „terminas“ gali būti pritaikytas tik sąvokai „žmogus“.
Bet visi perversmai smegenyse žmonių, kurie tampa žiauriais išgamomis patys to nesuprasdami, vyksta vienu ir tuo pačiu būdu. Pakanka pakeisti sąvoką ir pakinta matymas. Pakanka liautis žmogų vadinus žmogumi ir jis liaujasi buvęs žmogumi. Čia pasireiškia hipnotinė kalbos jėga. Tos kalbos jėgą seniai suprato tie, kas siekia valdyti mases. Praėjusio šimtmečio vidurio vokiečiai tautas, kurias pirmiausiai siekė sunaikinti, faktiškai pavertė ne žmonėmis būtent šios procedūros dėka.
Idėjos ir vaizdiniai. Romaną pradėjau rašyti vedamas ne idėjų, o vaizdinių. Taip, bet kuri ideologija turi savo logiką. Tačiau pati logika, ideologija išauga iš gyvenimo, t. y., žiūrint rašytojo akimis, iš vaizdinių. Deja, kai kurie romano recenzentai to nesuprato, nepriimdami teorinių intarpų romane (ištraukos iš postfašistinės visuomenės atstovų knygų, straipsnių).
Daugelis skaitytojų, kritikų manė, kad intelektuali kalba kaip tik atskleidžia sukurto pasaulio ir jame esančių vaizdinių gelmes. Bet kiti prisipažino praleidę intarpus ir tiesiog sekę siužetą. Tai normalu, nes romanas daugiasluoksnis ir gali būti perskaitytas tiek siužeto, tiek apmąstymų lygmeniu.
Kaip manyje vyksta judėjimas nuo vaizdinio ir jausmo idėjos link? Pavienis faktas gali sukelti asociacijų protrūkį. Mano mąstymas ne tiek analitinis, kiek sinkretinis. Kai matau šiuolaikinę skerdyklą, kur gyvūnai, tarsi žmonės, baubia, žviegia iš siaubo prieš mirtį, aš matau fašistus. Dėl to suprantu indų vegetarus. Ir net tų indų sektų atstovus, kurie ant veidų dėvi tinklelius, kad netyčia neprarytų musytės, kuri praėjusiame gyvenime buvo karalius arba tiesiog šventas žmogus. Bent jau jie jaučia pagarbą gyvybei. Kadaise, dar būdamas studentas, perskaičiau prancūzų ir vokiečių filosofo Alberto Schweitzerio knygą „Pagarba gyvybei“. Tą jausmą laikau svarbiausiu, kuris ateityje turėtų nulemti sąvoką „žmogus“.
Matau fašizmą, esesininkus ne tik skerdykloje (kurios neretai kai kuriose šalyse yra tikri osvencimai). Matau fašizmą bet kurioje sadizmo apraiškoje, net vieno mokinio požiūryje į kitą. Bet kuris tam tikro amžiaus sulaukęs vaikas, kuris kankina bejėgę katę ar paukštelį, kuris su pasimėgavimu nutraukinėja ūselius ir kojytes vabalui – jau fašistas. Jame jau gyvena fašizmo kirminas. Jis potencialiai gali tapti fašistu. Jei jį apginkluosime ideologija.
Nejau galvojate, kad tie, kas šiandien pavertė košmaru Ukrainos rytus, kur žmonės gyveno daugmaž draugiškai ir kur niekada nebuvo ginkluotų konfliktų nacionaliniu pagrindu, tapo tokie iš karto? Taip, jiems įteigė ideologiją, pavadino ukrainiečius „ukrais“, o ne žmonėmis – dėl to vakar mačiau internete fotografijas, kur vadinamieji separatistai (o iš tiesų daugiausiai iš Rusijos atvykę galvažudžiai) šypsodamiesi įsiamžino šalia nutrauktų rankų ir išvirtusių vidurių. Bet vaikystėje, galite būti tikri, tie rusų galvažudžiai nutraukinėjo vabalui kojytes. Ir tyčiojosi iš silpnesnių bendraklasių ar kaimynų. Jei jie to nebūtų darę, jei justų pagarbą žmogui, tai jokia Goebbelso propaganda nebūtų privertusi jų elgtis taip žiauriai.
Kur atvedė komunizmo idėjų logika – mes visi matėme. Nors idėja buvo nuostabi. Kur būtų atvedus fašistinės valstybės logika – nespėjome pamatyti, nes tokia valstybė per trumpai egzistavo. Jei nematome rezultato – ne iki galo suvokiame, kas yra prieš mus. Ir negebame užkirsti kelio antram bandymui, fašizmo revanšui. O tokio revanšo grėsmė šiandien labai didelė.
Ne žmonių, o „storų“ pasaulis, į kuriuos buvo paversta vadinamoji žemesnioji rasė per fašistų valdymo tūkstantmetį, – tai ne idėja. Tai vaizdinys. Storų patelė Maša gyvena tvarte, ji gyvūnas, turintis žmogišką kūną. Ir šeimininkas, „Reicho balso“ žurnalistas, ją suvokia kaip gyvūną. Ir vis dėlto ji – gyvybė. Ir ne šiaip gyvybė. Ji patiria žmogiškus jausmus, joje, atskirtoje nuo kalbos ir kultūros, gyvena žmogus.
Herojus tą palaipsniui ima suprasti. Kai apimtas siaubo suvokia, kad ją myli. Bet idėja, kad storai – žmonės, reiškia skandalą. Dėl to sistema bando užčiaupti tuos, kas apie tai ima garsiai kalbėti. Nes kaip gyventi be storų?
Tai visai tas pats, kaip kad mes šiandien kasdien per televiziją imtume kalbėti ne apie tai, kaip vienas politikas nusičiaudėjo ant kito, o apie tai, kaip kenčia gyvūnai skerdykloje. Ankštame narve, kuriame jie gyvena laukdami, kol juos nužudys. Ką jie jaučia? Apie tai negalima kalbėti. To negalima parodyti, nes tai baisu. Apie daug ką negalima kalbėti mūsų visuomenėje. Nes tiesa yra pavojinga. Ji griauna gyvenimo pagrindus. Kaip gyventi be mėsos? Paklauskite indų.
Aš kiek supaprastinu, galbūt užaštrinu, norėdamas parodyti, iš kur išauga knygos patosas. Ar jis kyla iš idėjos? Taip, šiame pranešime daugiausiai kalbu apie idėjas. Tačiau iš pradžių mačiau scenas – tai buvo vaizdinių, ne idėjų kalba. Regėjau Osvencimo, skerdyklų, prievartos vaizdus, pagaliau mačiau postfašistinę visuomenę, kurioje jau nebėra žmogžudysčių, žmogaus prievartos prieš žmogų. Nes žmonės viskuo aprūpinti. Tiesa, yra storai, kurie tarnauja, kurių kūną galima panaudoti... Bet juk tai ne žmonės. Vadinasi, nėra jokio žiaurumo. Postfašistinė visuomenė laiko save pačia humaniškiausia žmonijos istorijoje.
Ar mums tai nieko neprimena?
3. Kūrinio kalba ir ateities kalba
Menas egzistuoja už laiko ribų, todėl nieko stebėtino, kad jis neretai tampa pranašyste. Šiandien galime pasakyti, kad Orwellas romane „1984-ieji“ buvo pranašas. Jis numatė asmenybę kontroliuojančią visuomenę, kurioje mes gyvename. Vaizdinių kalba atspindi gilumines gyvenimo, istorijos tendencijas, pagauna žmogaus sielos judėjimo kryptį. Rašytojas žino, privalo išmanyti žmogaus prigimtį. Todėl jis geba pamatyti, kur ta prigimtis gali nuvesti.
Apie romaną „Maša, arba postfašizmas“ Lietuvoje jau parašyta apie dvi dešimtis recenzijų. Daugelyje jų išvedamos paralelės su šiandienos įvykiais Ukrainoje. Mane ėmė kviesti į radijo laidas, pokalbius apie Ukrainą. Negalvojau apie Ukrainą, kai rašiau šį romaną. Ir staiga tai nuskambėjo aktualiai.
Taip, aš jaučiau, kad fašizmas ne praeityje, kad jis slypi nematomas ir atvirai pasireikš artimiausiu laiku. Bet nemaniau, kad tai įvyks taip greitai, o dar šalyje, su kuria esu susijęs praeitimi. Vienas mano pažįstamas pasakė, kad, ko gero, jei nebūčiau parašęs šio romano, tai Ukrainoje viskas būtų ramu. Man staiga pasidarė baisu, kad jis nejuokauja.
Sąžiningai prisipažinsiu: romanas „Maša, arba postfašizmas“ buvo parašytas seniai, labai seniai. Jis gulėjo mano archyve ir laukė savo valandos. Nežinau, kodėl jį pasiūliau leidyklai Ukrainos įvykių išvakarėse. Mane persekioja mistinis jausmas, kad esama ryšio tarp rašytojo kūrybos ir realybės.
Nes kūrinio kalba ir gyvenimo kalba – tai ne skirtingi dalykai. Tam tikru momentu kūrinio kalba ima kurti realybę, kaip anksčiau realybė kurdavo kūrinio kalbą.
Pranešimas skaitytas tarptautiniame literatūros forume „Šiaurės vasara“ rugpjūčio 23 d. Biržuose.
