„Nusprendėme išleisti europinį trilerį, tarytum specialiai parašytą Lietuvai, nes jame narpliojami sudėtingi svetur uždarbiauti išvykusių mūsų tautiečių likimai“, – sakė „Kitų knygų“ leidėjas Gediminas Baranauskas.
Sąvartyne netikėtai aptinkamas jaunos moters kūnas. Mergina nuoga, iki kelių įkasta į metalo laužą. Griaučiai tvirtai aptempti oda, o kūnas – kalkių baltumo. Lyg marmurinis angelas, panašus į dar keturis, ten matytus anksčiau. Kas gi tai?
Nesugebėjęs susekti savo mylimosios Evos žudiko, detektyvas Raunas meta darbą Kopenhagos policijoje, be perstojo geria, vienišas dienas leisdamas senoje jachtoje. Geras Rauno bičiulis paprašo pagalbos. Jo kavinės darbuotoja maldauja padėti surasti dingusią dukrą.
Šis motinos pagalbos šauksmas pažadina Rauną – jis leidžiasi ieškoti į sekso vergiją parduotos lietuvės. Padėtį sunkina nepagaunamas, itin rafinuotai prostitutes žudantis serijinis žudikas...
Apie lietuvišką atspalvį turintį psichologinį trilerį kalbėjomės su jo autoriumi M.K.Krefeldu.
– Jūsų romanas „Paklydęs“ Lietuvoje pristatomas kaip į sekso vergiją parduotos lietuvaitės paieškų istorija. Kaip nutiko, kad šiame romane ne kartą minimas Lietuvos vardas?
– Man svarbiausia buvo sukurti personažą – ryžtingą merginą, turinčią vidinės stiprybės, labai suinteresuotą kažką keisti savo gyvenime, išbristi iš skurdo, į kurį buvo įklimpusi jos motina. Iš pradžių ji bando eiti trumpesniu keliu pardavinėdama savo kūną, tačiau vėliau, įsimylėjusi netinkamą vaikiną, pamažu suvokia, kad turi keistis. Deja, per vėlai – ją išduoda, o vėliau parduoda.
Bet aš norėjau, kad šitoje kankinančioje kelionėje ji pradėtų atjausti kitus. Šia prasme jos tautybė nėra tokia svarbi, nes jos siekiai – universalūs. Kita vertus, pradėjęs tyrinėti ir ieškoti medžiagos apie prostituciją Danijoje bei Skandinavijoje, supratau, kad daug merginų atvyksta iš buvusiojo Rytų bloko šalių. Viena tų šalių, iš kurių atvyksta šios merginos, yra Lietuva. Bet man svarbesnis personažas, o ne pilietybė.
– Prostitute dirbanti Marija ir valytojos darbą susiradusi jos motina Irena įkūnija tipinius svetur uždarbiauti išvykusių mūsų tautiečių likimus. Iš kur pasirinkote šiuos tipažus – iš gyvenimo ar iš kriminalinių kronikų žiniasklaidoje?
– Kurdamas veikėjus, medžiagos ieškau daug kur, paprastai pasitelkiu aplinkinių žmonių bruožus. Kartais personažuose atsispindi gerų mano draugų bruožai, kartais mane paveikia žmonės, kuriuos pamatau traukinyje. Šia prasme Kristianshavnas yra labai gera vieta, kurioje galiu sėdėti ir stebėti praeinančius žmones.
Be to, ėmus rašyti apie prostituciją ir prekybą žmonėmis reikėjo atlikti platų tyrimą šia tema. Kadangi tai nepaprastai plati ir sudėtinga tema, kurdamas personažą turėjau pasitelkti tikro gyvenimo istorijas, aptariamas žiniasklaidoje.
– Esate vadinamas naujuoju Danijos kriminalinio trilerio karaliumi. Kuo ypatingas kriminalinio trilerio žanras Danijoje? Kuo jis skiriasi nuo amerikietiško ir holivudiško?
– Manau, kad skandinavų ir danų kriminalinės literatūros tradicijoje nusikaltimas turi socialinį, politinį kontekstą. Dauguma skandinavų rašytojų nori kažką pasakyti, siekia paskatinti savo skaitytojų socialinį sąmoningumą.
Be to, jie taip pat nori išnaudoti savo kūrybinę ir žodžio laisvę bei praplėsti pasakojimo apie brutalią žmogžudystę ribas, kurti karštesnes sekso scenas. Taip pat, manau, skandinavų kriminalinė literatūra yra labai įvairi, tuo tarpu amerikiečiai labiau paiso konceptualumo ir labai įtempto pasakojimo. Tiesą sakant, man patinka tiek skandinavų, tiek amerikiečių literatūra.
– Trileris „Paklydęs“ pasirodė 2013 m. spalį ir iškart tapo bestseleriu. Kur slypi jo sėkmė? Gal unikaliame, į savidestrukciją linkusiame detektyvo Rauno personaže?
– Tikiuosi. Raunas yra stiprus ir ryžtingas personažas, pasižymintis ne tik geru humoro jausmu ir viliojančiu tvirtumu, bet ir nesumeluota atjauta savo bičiuliams. Kai rašau, tikrai mėgaujuosi jo draugija, be to, tikiuosi, kad būsimuose romanuose turės galimybę pasireikšti ir jį supantys personažai – Džonsonas, Viktorija ir Eduardas. Galbūt mes prie jų prisirišime kaip prie savo šeimos narių.
– Įtampą romane sukelia nepagaunamas serijinis žudikas, kuris žudo prostitutes itin rafinuotu būdu - iš jų kūnų daro iškamšas... Kaip tokius jo veiksmus aiškintų S.Freudas?
– Aš manau, kad dėl šių dalykų ginčijasi netgi psichoanalizės ekspertai. Kuriant Eriko personažą psichoanalizė padeda sužinoti, kokia jo prigimtis. Sužinoti, kas jam galėjo daryti įtaką vaikystėje ir paaulystėje. Bet nepasakyčiau, kad tai paaiškina, kodėl jis daro tai, ką daro. Psichoanalizė gali paaiškinti tik kai kuriuos svarbius jo gyvenimo posūkius. Aišku, jo protavimas sutrikęs, taip pat jis – sociopatas.
Bet kas galėtų paaiškinti, kodėl kažkas – kad ir ligonis, sociopatas, psichopatas, netgi sadistas – įvykdo žmogžudystę? Manau, jog tam, kad jie sužvėrėtų, turi egzistuoti tam tikra tvarka arba (jei jums tai patinka) netvarka. Štai kodėl man taip įdomu rašyti apie tokius personažus. Jie, kaip ir pati istorija, išlieka paslaptingi.
– „Paklydęs“ yra pirmoji romanų serijos apie detektyvą Rauną knyga. Išduokite paslaptį: su kuo susidurs mūsų herojus kituose romanuose?
– Žinoma. Visoje knygų serijoje apie Rauną bus pasakojama, kaip jis nagrinėjo pradingusių žmonių bylas. Taigi, kiekviena knyga pasakos apie naują bylą: Raunas turės sužinoti, kas nutiko tam tikram žmogui ir, jei pasiseks, grąžinti jį gyvą artimiesiems.
Kitoje knygoje Raunas atsidurs Berlyne, kur bus priverstas tirti siaubingą nusikaltimą – dešimties žmonių nužudymą; jų kūnai buvo apnuoginti ir nuskandinti. Šio nusikaltimo ištakos siekia „Stasi“ režimo laikus, siaubingus metus prieš Berlyno sienos griūtį.
