Antrojo pasaulinio karo metais besislapstydamas pradėjo lankyti Leideno meno mokyklą, po karo kurį laiką tęsė studijas Paryžiuje, grįžęs studijavo skulptūrą Hagos ir Amsterdamo meno akademijose. Laikomas vienu svarbiausių pokario Nyderlandų rašytojų ir vienu ryškiausių to laikotarpio kūrėjų. Nors su trečiąja žmona 1980 m. Amsterdamą iškeitė į nuošalesnę Tekselio salą (ol. „Texel“), turėjo nuomonę visais Nyderlandų gyvenimo klausimais ir dažniausiai nepasilaikydavo jos vien tik sau.
Štai 1963 m. už debiutinį apsakymų rinkinį „Serpentinos apatinis sijonas“ (ol. „Serpentina‘s petticoat“, 1961) gautą Amsterdamo savivaldybės premiją po trejų metų atidavė, protestuodamas prieš pernelyg griežtą sostinės policijos elgesį per Nyderlandų princesės Beatrix vestuves, kai agentai negailestingai išvaikė protestuotojus, nepatenkintus būsimosios karalienės pasirinktu jaunikiu – vokiečiu Clausu von Amsbergu, jaunystėje dalyvavusiu Hitlerio jaunimo organizacijoje.
Savo laikysenai liko ištikimas ir vėliau: 1982 m. nepriėmė C.Huygenso premijos už viso gyvenimo kūrybą, mat pripažinimas, jo manymu, atėjo gerokai pavėluotai, be to, jo knygos dažnai būdavo aptariamos nemokšiškai ir priešiškai. Atsisakė ir kiek vėliau paskirtos vienos svarbiausių premijų Nyderlanduose – P. C. Hoofto, nes, jo nuomone, šis įvertinimas pernelyg dažnai buvo skiriamas jo nevertiems autoriams.
J.Wolkerso talentas šakotas: jis ne tik dailininkas ir skulptorius, bet ir rašytojas, kūręs prozą, poeziją, esė ir dramas. Kaip rašytojas, J.Wolkersas debiutavo gana vėlai, sulaukęs 36 metų, jau būdamas žinomas skulptorius ir gyvendamas Paryžiuje.
Pirmame apsakymų rinkinyje išryškėjo J.Wolkerso kūrybos bruožai, būdingi visai jo kūrybai: juodasis humoras, autobiografinės detalės bei išskirtinis dėmesys gamtai ir pagrindiniams kūniškiems žmogaus poreikiams, palaikantiems jo gyvybę: seksualumui, alkiui, taip pat jų priešybei – kūno nykimui: ligai, mirčiai. Panašiai jau nuo pirmosios knygos rašytojas sulaukė ir pačių skirtingiausių skaitytojų įvertinimų, apsakymų rinkinį nežinomi skaitytojai jam pasiųsdavo ir su lūpdažių bučinių žymėmis, ir išteptą išmatomis. O ir kritikų atsiliepimuose rašytojas lygintas tai su F.Kafka ar M.Proustu, tai su šiukšlininku, kuriam įdomios tik gyvenimo atliekos.
Reikia nepamiršti, kad Jano Wolkerso debiutavimo dešimtmečiu Nyderlandai neatpažįstamai keitėsi. Tradicinė Nyderlandų visuomenė, pasaulėžiūros pagrindu susiskirsčiusi į grupes, vadinamąsias kolonas (ol. „zuilen“), po Antrojo pasaulinio karo visą energiją nukreipusi į atstatymą, atsidūrė sūkuryje. Greitas ekonominis vystymasis, spartėjanti sekuliarizacija ir augantis individualizmas, seksualinė revoliucija ir vis didėjantis vartotojiškumas pakeitė tradicinį krikščioniškų moralės normų tvarkomą gyvenimą.
Savaime suprantama, kad skaitytojus turėjo patraukti ne tik nieko neslepiantis, dažniausiai pirmojo asmens pasakotojas, tačiau ir kūriniuose analizuojamos temos. Paprastai jos susijusios su pagrindinio veikėjo, dažnai jauno vyro, bandymu išsiveržti iš troškios namų aplinkos ir suvesti sąskaitas su dominuojančiu tėvu, tikėjimo praradimu, meilės ir neapykantos jausmais anksti mirusiam mylimiausiam broliui. Tad nieko keisto, kad 1962 m. pasirodęs pirmasis J.Wolkerso romanas „Nukirpti ežiuku“ (ol. „Kort Amerikaans“) per metus buvo išleistas dešimt kartų, o gimtinės ir jaunystės pasaulio praradimą analizuojantis novelių romanas „Atgal į Ugstgestą“ („Terug naar Oegstegeest“, 1965) laikomas vienu populiariausių J.Wolkerso kūrinių.
Rašydamas meilės romaną „Turkiški saldumynai“ („Turks fruit“, 1969) J.Wolkersas jau buvo pripažintas aštuonių knygų autorius, bet tik išleidęs šią knygą pasidarė visuotinai žinomas. Prie romano populiarumo neabejotinai prisidėjo 1973 m. pagal kūrinį režisieriaus Paulio Verhoeveno pastatytas to paties pavadinimo filmas, išgarsinęs ir jame vaidinusius aktorius – pagrindinius personažus įkūnijusius Rutgerį Hauerį ir Monique van de Ven.
Romane vaizduojama bevardžio pasakotojo ir pagrindinio personažo skulptoriaus ir jo mylimosios Olgos meilės istorija. Atsitiktinai sustojusi pavėžėti pakeleivingas mašinas stabdančio jauno skulptoriaus, Olga įsiveržia į jo gyvenimą, iškart sukeldama nelaimes. Po aistringo pasimylėjimo automobilyje rengiantis į kelnių užtrauktuką įstringa jaunojo menininko lyties organas, jį tenka vaduoti iš pakelėje gyvenančių valstiečių pasiskolinus reples, tačiau šį komišką planą iškart keičia tragiškas – jaunuoliai vos per plauką išvengia mirties avarijoje.
Skirtingos tonacijos derinamos visame kūrinyje: juodasis humoras dažnai persmelkiamas dramatiškų, net tragiškų gaidų. Olga tampa skulptoriaus gyvenimo centru, jo mūza. Jų aistringai, beprotiškai meilei negali pasipriešinti miesčioniška, dukros pasirinkimui nepritarianti Olgos motina, negąsdina nė bohemiškas, dažnai skurdus menininko gyvenimas. Tačiau aistringa meilė neišvengiamai destruktyvi, santuoka po kelerių metų išyra, Olga palieka vyrą.
Fragmentiškai pristatomas nenusisekęs jos gyvenimas po skyrybų: santuoka keičia santuoką, abortas – abortą, kol galiausiai Olga miršta nuo galvos auglio, rūpestingai, su meile ligoninėje lankoma ją tebemylinčio skulptoriaus.
Rašytojas viename interviu yra sakęs, kad kūrinio pradžia labai svarbi – joje turi būti trumpai pristatytos visos svarbiausios tos knygos temos, kurios paskui išplėtojamos: „Knyga turi prasidėti sprogimu [...] Pirmuose puslapiuose išspjauni kraujo klaną, o kituose dviejuose šimtuose puslapių bandai šį klaną išvalyti.“
Kaip tik taip ir pradedami „Turkiški saldumynai“: „Kai ji mane paliko, visiškai sugriuvau. Nebedirbau, nebevalgiau. Kiauromis dienomis tįsodavau purvinam guoly prisikišęs jos, apsirengusios ir nuogos, nuotraukas taip arti veido, kad droždamasis ilgainiui ėmiau matyti, kaip virpa jos storai tušu nuteptos blakstienos.“ (p.11)
Romano ašis, verčianti pasakotoją pasidalyti savo istorija, perteikiama pirmais kūrinio žodžiais: Kai ji mane paliko. Kaip leitmotyvas ši žinia varijuojama romane, tampa ir kūrinio laiko atskaitos riba, dalijančia jį į skirtingas plotmes – prieš ir po išsiskyrimo. Pradžia taip pat neblogai perteikia ir romano stilių: į akis krenta atviras kūniškumas (masturbacijos scena) ir pasakojimo intensyvumas, pirmiausia kuriamas ritmiška proza. Tekstas nedalijamas į pastraipas, kalbama tarsi vienu atsikvėpimu, ilgas barokiškas frazes kaitaliojant su trumpais, vos poros žodžių elipsiniais sakiniais.
J.Wolkersas yra geras pasakotojas – jo kuriama intriga išlaiko skaitytojo dėmesį iki paskutinių romano puslapių. Konflikto scena, galiausiai lėmusi išsiskyrimą, – viso romano kulminacija – yra antroje kūrinio pusėje, tačiau pasakotojas į ją nuolat nurodo, tad ilgainiui imi drauge su pagrindiniu veikėju sukti galvą, niekaip negalėdamas suprasti, kas gi atsitiko, kad taip vienas kitą mylintys žmonės išsiskyrė.
Pasakojime idealios praeities blyksniai kaitaliojami su ateities vaizdais, skaitytojui informacija atskleidžiama pamažu, mylimosios vardas ištariamas tik antrame skyriuje, o ir apie ją pačią pasakojama šykščiai pristatant tik po žiupsnį žinių. Pradėjus nuo Olgos jaunystės aplinkos, apibūdinus santykius su tėvais, pamažu prieinama iki pat chaotiškos ir problemiškos jos asmenybės esmės: infantilumo, baimės susilaukti vaikų ir pasenti, negalėjimo išlaikyti normalių santykių, galiausiai fizinės ligos.
Kartu Olgos paveikslas atitinka visus feminisčių kritikuojamus tradicinio moteriškumo įvaizdžius: nuostabiai graži, gamtiška, aplink skleidžianti seksualinius fluidus („[...] žmonės, užsižiūrėję į ją, vos nepalenda po tramvajumi, einančią apsipirkti lydi pypsinčių mašinų koncertas, o kaimynystėje gyvenančios moterys ją mieliausiai sudegintų kaip raganą, nes jų pačių vyrai, susigrūdę ranką į kelnių kišenę, stovi prie langų stebėdami, kaip ji gatve pareina iš mėsininko.“ (p.86)).
Daugelio skaitytojų autoriumi J.Wolkersą padarė veik pornografiškai aprašomos sekso scenos ir smalsiai fiksuojamas nuogas, ligos pakeistas ar mirštantis kūnas. Skaitytoją pirmame skyriuje užplūdę moteriškų lyties organų aprašymai šokiruoja, prireikia kiek laiko įsisąmoninti, kad šalia šio veik vujaristiško lygmens visą laiką ryškus labai intensyvus tikrovę perteikiančio pasakotojo santykis su vaizduojama medžiaga.
Nestebina rašytojo prisipažinimas, kad rašant jam tenka nuolat valdyti plūstančių detalių gausą. Nėra jokios kūno dalies, jokios nemalonios emocijos ar nepadoraus santykių aspekto, kurio nebūtų galima detaliai aprašyti, – visos gyvenimo apraiškos vienodai atidengtos skvarbiai pasakotojo akiai. Ar tai būtų mirštančio Olgos tėvo veidas („Jo veidas buvo pavirtęs geltona beforme mase, prakaituotose ant pagalvės sudribusių žandų klostėse ryškėjo į audinį išsiliejusių violetinių kraujagyslių tinkleliai.“ (p. 25)), ar pratrūkstanti audra („Dideli lašai iškart sušlapino gatvę. Tik medžiai iš pradžių stovėjo nejusdami permainos, lyg po jų vainikais ant žemės būtų patiesti pilkos medžiagos skrituliai. Tada per dangų kažkas nutempė grasinamas pilkai mėlynas skiautes, o kiek vėliau šėlstant audrai debesys praplyšo, ir pasipylė liūtis.“ (p. 110)), ar mylimosios kūno linkiai ir klostės. Kaip dailininkas detalius vaizdus J.Wolkersas išskaido į spalvą, faktūrą, spindesį, tiksliai fiksuodamas patiriamo pasaulio apraiškas.
J.Wolkerso kūryba yra „kelių dugnų“. Šalia perdėto kūniško pasaulio (personažai nuolat mylisi – kartais net septynis kartus per dieną) yra ir kita plotmė, pirmiausia pristatanti žmogiškų santykių dramą. Kūrinys intertekstualus, jame gausu tiesioginių ir paslėptų nuorodų, rašymas refleksyvus, stebintis save, rašantįjį, su geroka doze sveikos autoironijos: „O, kad galėčiau dabar užrašyti: matome, kaip mentalinę krizę išgyvenantis šios istorijos herojus, atgailos ir vienatvės iškankintas iki nevilties, it laivas pasvirdamas atsiremia į guodžiančią moters krūtinę. O, kad tik galėčiau taip ironiškai parašyti.“ (p. 55). Romane sukurtas ryškus seksualinės revoliucijos piko laikotarpio vaizdas, patraukiantis žmogaus ir gamtos tapatumo požiūriu bei atsirandančios vartotojiškos visuomenės kritika.
* * *
Birutė Avižinienė - Jano Wolkerso romano „Turkiški saldumynai“ (išleido „Alma littera“) vertėja.
