David Mitchell. „Debesų atlasas“. Iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys. – Vilnius: „Tyto alba“, 2014.
Skaityti „Debesų atlasą“ dabar yra lygis. Išsilavinusiame ratelyje tikrai atsiras proga jį paminėti, pašlovinti vertimą, palyginti knygą su filmu, patraukti per dantį leidyklą, ant knygos nugarėlės išspausdinusią ne autoriaus, o bendravardžio komiko nuotrauką. Recenzentai taip darniai pučia į vieną dūdą, kad nebereikia vargti svarstant, kaip šį 600 puslapių foliantą vertinti.
Nugirdusi lyginimą su „Ulisu“, Mitchello ėmiausi su ne mažesniu protiniu susitelkimu nei kadaise Joyce'o: „Ką reiškia nesuprasiu? Juk lietuviškai parašyta!“ Tačiau mano mestos pajėgos pasipriešinimo beveik nesutiko. Keisčiausia, kad kaip meninis pasiekimas iškeliama knygos struktūra (kolega Marijus Gailius tai pavadino „naracijos šedevru“ (LM, 2014 06 20)). Šeši atskiri pasakojimai sudėti vienas po kito nuo chronologiškai anksčiausio iki vėliausio ir atgal. Oho! Turbūt autoriui prireikė daug schemų pribraižyti, kad tokioje „painiavoje“ nepasimestų... Tiesiogiai nesusijusios istorijos susiūtos it baltu vilnoniu siūlu: kometos formos apgamas žymi pagrindinius herojus, juos sieja ir laike perduodami tekstai – XIX a. dienoraštį (pirmoji dalis) skaito XX a. 4 deš. jaunas kompozitorius (antrojoje dalyje); šio sukurto „Debesų atlaso seksteto“ 8 deš. klausosi žurnalistė (trečiojoje dalyje) ir t. t.
Vadinti tai „nepaprastu galvosūkiu“ tiesiog neapsiverčia liežuvis. Mitchellas gal ir neslėpė savo idėjų šaltinių – pasakotojų balsų polifonija (pvz., „Ulisas“), ne laiku nutrauktas pasakojimas (pvz., I. Calvino „Jeigu keleivis žiemos naktį“), personažus vienijantis tekstas (pvz., M.Cunninghamo „Valandos“), – bet iš jų išmoko tik ganėtinai paprastų dalykų.
Tą patį galima pasakyti apie kiekvieną iš šešių istorijų, parašytų imituojant tipines žanrų ypatybes: realistinis pasakojimas apie egzotiškų kraštų papročius à la D.Defoe, trileris apie teisybės ieškančią žurnalistę, distopija ir kt. Man smagiausia buvo ciniška biseksualaus kompozitoriaus korespondencija (à la A.Rimbaud laiškai P.Verlaine'ui) ir komiškas apsvaigusio popliteratūros leidėjo sąmonės srautas, – nesuvaržytas dirbtinės tarmės (pusė knygos parašyta smaginantis dėl būsimų vertėjų vargų), autorius pademonstruoja elegantišką ir šmaikštų stilių („tyliai sėdi kampe kaip seni skrybėlių stovai“, „stambūs lašai tvatina į veidą it ksilofono lazdelės“, „Bent turėjau sėdimą vietą – jos nebūčiau užleidęs net Helenai Keller“).
Siužetiškai istorijos yra ne tik nuspėjamos, bet paprasčiausiai paremtos pigiais triukais (ypač pigiais dėl to, kad pasiskolintais). Tai, žinoma, galima teisinti Mitchello sumanymu parodyti, kaip viskas kartojasi, ir imitacijos žanru. Tačiau esu įsitikinusi, kad kiekvienas pasakojimas būtų tik išlošęs be antrosios knygos pusės, t. y. jei autorius būtų išdrįsęs palikti juos be pabaigos ar kaip kitaip gudriau sužaidęs.
Užbaigti, „išrišti“ Mitchellui labai svarbu, tad skyriai užbaigiami dar ir „moralu“, kad skaitytojui būtų tikrai aišku, apie ką knyga. Trumpai tariant, ji yra apie civilizacijos prigimtį – apie alkį, gimdantį, bet galiausiai ir sunaikinantį, kultūrą, ir apie „šviesesnių padermių atsainų žiaurumą tamsesniosioms“, galią ir pavergimą. Vis dėlto žaisti stiliais ir žanrais Mitchellui sekasi kur kas geriau nei filosofuoti globaliais klausimais. Knyga apibendrinama primityvia didaktika: „Jeigu mes tikėsime, kad žmonija gali pakilti virš žvėriško pasaulio, jeigu tikėsime, kad įvairios rasės ir religijos gali dalintis šiuo pasauliu tokioje sandoroje kaip našlaičiai dalinasi tungamedžiu (...), toks pasaulis ir pasidarys.“ (p. 581) O paskutiniam sakiniui pasirinktas šleikštus saldumynas: „Ir tik išleisdamas paskutinį kvapą suprasi, kad tavo gyvenimas tebuvo lašas beribiame vandenyne! Bet kas gi yra vandenynas, jeigu ne gausybė lašų?“ (p. 582) Nagi kuo tai geriau už P.Coelho „Alchemiką“?
Nepaisant visko, autoriaus garbei reikia pabrėžti, kad knygą skaityti smagu – siužetinius trūkumus dažniausiai užmaskuoja rupi tarmiška šneka, keiksmai, kitos puikiai įvaldytos meninės priemonės ir L.Jonušio išradingumas. Skaityti verta (kaip ir bet kurią kitą knygą) jau vien tam, kad susidarytumėte nuomonę. Tačiau kviesčiau lengvai nepasiduoti šlovinančiųjų chorui, nes ne kiekviena knyga, kurioje personažams priklijuotas dangaus kūno formos apgamas, privers susimąstyti apie sielos inkarnaciją ir ne kiekvienas tekstas, kuriame laikas palyginamas su armonika, vadintinas filosofišku.
Stanisław Lem. „Soliaris“. Iš lenkų kalbos vertė Giedrė Juodvalkytė. – Kaunas: „Kitos knygos“, 2014.
Pirmąkart paimtas į rankas šis „Soliario“ leidimas (Lenkijoje pasirodė 1961 m., pirmasis leidimas lietuviškai – 1978 m.) privertė klyktelti iš pasitenkinimo – raibuliuojantis Soliario planetos vandenynas juodame fone dabar žvilga garbingiausioje mano knygų lentynos vietoje (dizainerė Lina Sasnauskaitė).
Anksčiau knygos nebuvau skaičiusi – mokslinė fantastika niekada nebuvo „tas“ žanras. Natūraliam įspūdžiui kliudė ir A.Tarkovskio filmas – persekiojo atsainus D.Banionio žvilgsnis. Panašų nemalonumą išgyvenau tik bandydama po pirmojo „Sostų žaidimo“ sezono skaityti knygą, pagal kurią serialas pastatytas. Kinematografinis apšvietimas nepalieka šešėlių asmeninei vaizduotei, ir romano skaitymas virsta scenarijaus atitikimo tikrinimu.
Vis dėlto, net nežinant, nesunku atspėti, jog „Soliaris“ yra neapeinama klasika – jau vien dėl kuklioje struktūroje sutalpintų temų įvairovės (atvirkštinis pavyzdys šiuolaikiniams gigantomanams, tarp jų ir Mitchellui, besimėgaujantiems savo rašymo įgūdžiais šimtuose puslapių, bet tesugalvojantiems menkutę priežastį, kodėl visa tai rašo). Griežta, lakoniška Lemo stilistika primena mokslinę ataskaitą, kurioje racionalus protas grumiasi su žmogišką suvokimą pranokstančiais reiškiniais.
Stipriausią retro pojūtį sukėlė sutrūkinėję dialogai. Nedrįsčiau teigti, kad knyga senstelėjusi, nors tai, man regis, neišvengiama mokslinės fantastikos lemtis (akivaizdžiausia vėlgi kino filmuose). Mokslui Lemas atiduoda tikrai didelę duoklę, derindamas astronomijos, fizikos, technikos ir – soliaristikos žinias. Techninei fantazijai sparčiai plėtojantis, planetos tyrinėjimai nenustebins. Bet, kaip sakoma, knyga ne apie tai.
Emociškai paveikiausia knygos dalis man buvo Harės, į kosminę stotį atvykusio Kriso Kelvino „viešnios“, tragiška savivoka – ieškojimas atsakymų savo tuščiame viduje. Pamažu ji supranta nesanti „tikroji“ Harė, o tik kažkokia jos išorės projekcija, supranta ir tai, kad savo buvimu kankina Kelviną, o būti be jo tiesiog negali. Šitas savęs tyrimas Harę sužmogina – ir skaitytojui tenka prisiminti visas liūdnas istorijas apie dvasingus robotus...
Kelvinas pirmiausia visais būdais bando kovoti su ore tvyrančia beprotybe: „viską dariau kažkaip perdėtai, tarsi norėdamas iškratyti iš savęs visą tą koktų, įtarimus keliantį netikrumą“ (p. 20). Bet, kaip ir kiti mokslininkai, sulaukęs „svečių“, supranta, kad pamišimas būtų geidžiama alternatyva. Tiesa, kaip psichologas, Kelvinas neatrodo itin nuovokus ir jokio psichologinio darbo stotyje lyg ir neatlieka. Jo elgesys išsiskiria tik pastanga su nežemiška viešnia gyventi lyg niekur nieko, – egzistencialistinis bandymas nežmoniškoje situacijoje išlikti žmogumi.
Pastaba, kad žmogus naudoja vos 2 procentus savo smegenų, paaiškina kūrinio keliamą nejaukumo, nerimo jausmą. Nepaisant ilgų tyrinėjimo metų, Soliario planeta liko paslaptis: „viskas, ką sugauna mūsų aparatai, tėra pabiros, atsitiktinai nugirstos nuotrupos to mūsų protui nepasiekiamo gigantiško monologo, amžiais vykstančio okeano gelmėse“ (p. 28). Įdomu, kad ateistas Lemas neapsiėjo be tokių užuominų apie dievišką substanciją – galbūt tobulą, galbūt ydingą, neįgalią.
Žmogus nepajėgus okeano suprasti ir įvertinti jo teikiamų dovanų. Komunikacija nepavyksta: „Mes nieko kito neieškome, tik žmonių. Nereikia mums kitų pasaulių. Mums reikia veidrodžio“ (p. 85). Lemas paliko savo kūrinį laisvą, atvirą, o Soliario planetą – nesuprastą, neužkariautą, nesužmogintą. Kiti pasauliai be mūsų tebėra baisiai nuostabūs.
