Į skirtingas stovyklas diskusijoje pasidalija ne tik diletantai kalbiniuose reikaluose rinkėjus medžiojantys politikai, sau aktualūs „aktualai“, kvailų taisymų įžeisti rašytojai, bet ir patys kalbininkai. Kalbos gynėjai paprastai traktuojami kaip patriotinės atgyvenos, o liberalioji diskutuotojų dalis yra progresyvūs, kalbą bei jos pokyčius vertinantys pasaulio piliečių, t. y. tolerantišku neišvengiamiems pokyčiams, žvilgsniu.
Kaip dažnai pasitaiko nesiekiant tiesos, savoji nuomonė ginama svariais argumentais, o oponentai vaizduojami sukarikatūrinti, jų siūlymai iliustruojami labiausiai nevykusiais pavyzdžiais. Vis primenamas taip ir likęs mituose vaizduoklis ar pasvirasis brūkšnelis, aišku, kad kritikuotinas – ir dėl dviejų žodžių, ar dėl įvardžiuotinės formos, ir dėl deminutyvo. Paskutiniai, mane iš klumpių, t. y. iš sportbačių, išvertę deminutyvai pasitaikė kavinėje: „Ar jums užteks vieno, ar reikia dviejų meniukų?“ (žodžiu) ir „skenuok koduką“ (raštu).
Na, čia kaip su žemės pardavimu: besilaikantys dažniausiai neskaitytos ES sutarties yra pažangūs ir modernūs europiečiai. O reikalaujantys referendumų – „apaugę pelėsiais ir kerpėm“ (R.Valatka), „suklaidinti inteligentai“ (dažnusyk R.Valatkos oponentas V.Landsbergis). Pažangieji teigia, kad ir dabar žemė parduodama nežinia kam. O jei ją pirks europietiški subjektai, tai procesas (turbūt kaip ir europinės paramos panaudojimas) vyks tik skaidriai?
Ginantys europines vertybes lietuviai, dažniausiai jie būna valdžios, valstybės institucijų ir žurnalistikos elito atstovai, paskutinį argumentą pateikia „runkelišką“: referendumo iniciatoriai turi suvokti, kad Lietuva nebegaus pinigų. Na, bet čia aš, bežemė, tiesiogine prasme nuklydau į pūdymus. Straipsnio pabaigoje irgi pasiūlysiu klausimą referendumui. Politikai, politologai, nuomonės pareiškimo biuletenį žemėje raginantys užkasti žurnalistai savo arogancija padarė viską, kad „įnešančių teisinę sumaištį“, bet teisėtų referendumų procesas įsibėgėtų – nediskutuodami su žmonėmis, įsileisdami referendumo iniciatorius į LRT iš baimės, tada, kai pakvimpa parašų surinkimu.
Turint visus žiniasklaidos ir daugybę kitų „atklaidinimo“ svertų priešreferenduminiai argumentai ir žemės įsigijimo s(m)augikliai pateikti jau gresiant įvykiui ir, kas neatleistina, atvirai tyčiojantis iš parašus rinkusių ir pasirašiusių šalies piliečių. Politinio elito logika darosi nebesuvokiama. Dažnėjančius piliečių simpoziumus ištiks likimas, kokį numatė politologas K.Girnius, „kuo ilgiau referendumo rėmėjai bus niekinami, tuo daugiau jie bus palaikomi“. Kai kurių valdžios, ne tik mūsiškės, atstovų požiūris į žmones kaip į prolius tiesiogiai keis ir toliau Europos Parlamento veidą neva liaudies rūpesčiais gyvenančių įvairių Le Penų linkme. Kaip sakė kita proga Ivo Pogorelićius, kai liaudis netenka savo simbolių, o valdžia reputacijos, neišvengiamai pasukama blogu keliu.
Man, kaip nekalbininkei, bet rašto kalbą dažnai vartojančiai viešai, įdomus yra kitas klausimas – siūlančių svetimų kalbų (kalbėsiu apie anglų) įsileidimą į lietuvių kalbą daugmaž be apribojimų. Štai burgerių analitikas, bebaimis varguolių kritikas ir naiviosios skaitytojų dalies trolintojas A.Užkalnis, vertindamas kavinę „Soul&Pepper“, sako: „(...) pagyrimas ne tik už žodžių žaismą, bet ir už anglišką pavadinimą; svajoju, kad kada nors dauguma Lietuvos restoranų būtų pavadinti užsienietiškai.“
Na, iš tiesų tai net pats autorius gali pasivadinti Behindthemountains, bet, manau, kad nesugebėjimas rasti ir nenoras ieškoti restoranui lietuviško pavadinimo reiškia, pirma, fantazijos stygių, antra, provincialo mentalitetą. Vasališki kaimiečiai, – nepainiokime jų su gyvenančiais kaime ar dirbančiais žemę, – kaip modernumą suvokia galios kalbos įsileidimą be taisyklių. Lietuvos istorijoje įvairiais etapais – lenkų, rusų, anglų. Kuo mažiau taki tapatybė sąmonėje siejasi su gimtąja kalba, tuo dažniau joje vartojamos svetimybės: paaugliai geimina, homoseksualai daro comingoutus, o svetur gyvenantys lietuviai grįžę į Lietuvą rezignuoja.
Nieko nėra provincialiau kaip lingvistinis Paryžius Pilies gatvėj, o Neapolis – šalia Aušros vartų. Anksčiau aš gyvenau ant čeburekų, o dabar – ant picų. Jos kepamos picerijoje, kuri vadinasi „Bella Napoli“. Neseniai skaičiau vieno ruso įspūdžius iš Krasnodaro: „(...) šalia manęs – „Restaurant Bellini“, nuo kurio nusisuko bronzinis Žukovas, tačiau į šios įstaigos pusę šuoliuoja... ir vėl bronzinis kazokas su botagu rankoje.“ Kaimiečiai lietuviai pačiužinėja ant ledo „Akropolyje“, siurbteli kavos Panevėžio „Babilone“, seka minimalias kainas „Maximoje“ ir apsiperka „Eifelyje“ (žr. – pro langą įvažiuodami į Ukmergę). Lietuva – išplėstinis „Čili kaimas“-„Forto dvaras“. Asociatyviai dar į galvą lenda ir asmeniškai niekuo dėta Džordana Butkutė. Kaip Paryžiuje gali būti tik Paryžiuje. Kaip Rusijoje dar gali būti Kryme. O M.Jankavičius negali būti F.Mercury, ypač apsivilkęs rombuotu triko. Kopijavimas yra prasmingas tada, kai nauja kokybė kuriama ne vien mėgdžiojant. Nemanau, kad užsieniečiams lengva ištarti ir įsiminti žodį „Stikliai“ ar „Druskos namai“, bet jie ateina į tuos restoranus dėl ko kita.
Grįžtu prie kalbos. Atsimenu, kaip interviu TV vienas buvęs Lietuvos Respublikos prezidentas po žodžio nesusipratimas, eidamas į Vakarus ir iš tiesų ten tam tikra prasme nuėjęs, pasitaisė. Sakinys skambėjo taip: „Įvyko nesusipratimas, kitaip tariant, misanderstendingas.“ Kitas pavyzdys. Prieš keletą metų vienas premjeras, kalbėdamas apie susitikimą aukščiausiu lygiu, sakė, „šiame viršūnių susitikime, kitaip tariant, samite, nuspręsta...“ Dabar samitas yra vartojamas be kitaip tariant diplomatų ir politikų viešojoje erdvėje ir oficialiuose raštuose. Kolapsai vyksta nejučia.
Panašius pavyzdžius pateiksiu pamažu, kol prieisiu prie valstybinių institucijų raštų. Ant jų būna aukštų ir aukščiausių Lietuvos Respublikos pareigūnų pavardės ir parašai. Geriausiu atveju – kaip adresatų, blogiausiu – kaip autorių.
Kal̃bos įtaką daro dažnai ne tik dėl kaimynystės, bet ir dėl atstovavimo galiai, kuri patraukliausiai ir greičiausiai skleidžiasi per milijonus kainuojančią popkultūrą. Taip pat per galiai atstovaujančius ar su ja susitapatinančius žmones. Jie šiame – ne idėjų ir principų, bet šuniško lojalumo dėl žmogiškos gerovės – amžiuje tapatybę pirmiausia ima suvokti kaip karjerą. Jiems nesvarbu, kad Lietuvos žemė bus parduodama be saugiklių, nes jų žemė (po ambasadomis) stabili. Todėl daugelio mūsų, save laikančių valstybinio mąstymo tarnautojais, svajonė yra gyventi ne savo valstybėje. Vaikus išmokyti – ne gimtąja kalba. Ir ne Lietuvoje.
Sovietmečiu propagandininkai, liaupsindami SSRS, žūtbūt stengdavosi prasiveržti į „supuvusius“ Vakarus, pagyventi juose ir užsidirbti. Procesas ko tai nykiai panašus. Tik sovietų propagandininkai norėdavo atvežti žmonoms „dublionkių“ ir įkalti viskio žvelgdami į Empire State Building ne nespalvotame atviruke, o nepriklausomos Lietuvos tarnautojai – nors keletą metų pagyventi šiek tiek geriau nei gerai, t. y. su visai šeimai priklausančiomis privilegijomis, priedais prie algos, mokamos atsilikusios Lietuvos. Lietuvių kalboje yra per daug nosinių, sakė man vienas susierzinęs diplomatas. What a fuck? Kam jų reikia, po penkiasdešimt metų jos bus nukrapštytos, nes ir be jų linksniai ir tarimas yra aiškūs. Nenormalu, nefunkcionalu, nepatogu, niekur taip nėra. Pasiūliau jam pasiūlyti Tel Avive ir Haifoj gatvių restoranų savininkams meniu rašyti ir angliškai, nes tuose miestuose lankosi šimtai tūkstančių turistų, iš cerkvių kupolų padaryti mašinų stovėjimo aikšteles, ant saldainių dėžutės „Valdovų rūmai“ užrašyti „Wilno nasze“, o R. Sikorskiui pasiūlyti lenkišką l rašyti vienaip. Būkime pragmatiški ir praktiški. Atviri laiko įtakoms, kaip rusai savo portaluose: „Спич Обамы прошел хорошо“, „Он решил оставаться в стране и получить гринн кард“, „В настоящее время тренд меняется“, „У Брежнева были свои спичрайтеры“. Rusų spaudoje rasime ir шузы (shoes), ir хаер (hair).
Mielieji mano oponentai, kaip mėgsta prieš rinkimus sakyti kandidatai į įvairius postus ir segway'us... veržiamasi pro atviras duris: anglų kalba seniai be jokių kliūčių ir bausmių įsileista ir į žiniasklaidą, ir į oficialius valstybės raštus. Didžiųjų kalbos klaidų sąrašas yra naivus, jei ne juokingas dalykas prieš į kalbą įsisunkusį nuobodų, monotonišką, vertimų gimdomą angliškų klišių kisielių. Bet kokie sąrašai yra bejėgiai prieš mentalitetą.
Toliau kalbėdama apie anglų kalbos įtaką aptarsiu tik rašto kalbą – t. y. spaudą, portalų publikacijas ir oficialius valstybinių institucijų dokumentus. Nes šnekamoji kalba, grožinė literatūra (skaitykite naujausią P.Pukytės knygą) yra atskira gyva žemė, kurioje pagal ypatingus dėsnius dygsta, sodininkų neravimi ir tautiniai, ir užsienietiški, ir sukryžminti, netikėtas prasmes kuriantys lingvistiniai augalai.
Nors svetimybių įtaką stebėti įdomu visose sferose. Ji matoma ne tik šnekamojoje, rašto, bet ir gestų bei jaustukų sferoje. Per dvidešimt nepriklausomybės metų špygą sėkmingai ir negrįžtamai pakeitė ištiestas didysis pirštas. Manau, čia veikė kalbos ekonomiškumo dėsnis – špyga prieš fucką yra joga. What a fuck prieš bliat' yra „Eurovizijos“ finalas. Atskirą straipsnį galima būtų parašyti apie pakitusią lietuvių gestikuliaciją, kaip štampus, perimtus pirmiausia iš amerikietiškų televizijos filmų. Ir tokią paskaitą man būtų įdomu paversti performansu.
Taigi neriu į internetą, į populiariausius portalus, formuojančius ir reprezentuojančius mūsų pasaulėžiūrą, nuomonę, skonį, kalbą ir jos pojūtį taip pat.
Tokius žodžius kaip pozicionuoti, prezentacija, favoritas, aplikuoti, demonstruoti, suicidinis, ekskliuzyvinis, rezervacija, retorika, unikalus, absoliutus, iššūkis ir daugybę kitų praleisiu, nes kai kurie jei ir neįteisinti, tai natūralizavosi dėl dažno vartojimo spaudoje kaip tarybiniai rusai Latvijoje.
Štai trijų minučių pasiskaitymo rezultatai: „Linas Zasimavičius, Tarptautinių Santykių ir Politikos Mokslų Instituto studentas“ (delfi.lt); „Malaizijos lėktuvo keleivių šeimos atsisako patikėti (refuse to believe), kad jų artimieji yra žuvę“ (15min.lt); „Po to, kai antradienį Krymo sostinėje Simferopolyje buvo nušauti du žmonės (...)“ (lrytas.lt). Pastarieji du pavyzdžiai gali būti vertinami kaip blogas vertimas, bet tokie atvejai yra dažnu pasikartojimu įsitvirtinę žiniasklaidoje kaip norma: „Putinas yra tas, kuris sudaužė (...) (he is the one who)“; „Lietuvos ambasadorius prašo Seimo narių aktyviau bendrauti su Jungtinių Valstijų Kongresu, nes jo sprendimai yra tie, kurie (...)“; „Britų jūreivė: greičiausiai esu ta, kuri matė, kaip degantis Malaizijos lėktuvas neria į Indijos vandenyną“; „Moteris žuvo iškart po to, kai „Facebook“ parašė, kad jaučiasi laiminga“. Blogas vertimas, ypač tais atvejais, kai konstrukcija nerėžia ausies neskiriantiems kalbų savo galvoje, o redaktorius vertinantiems kaip senmerges, kamuojamas PMS, netrunka tapti kalbos savastim. Jau niekas nebeatpažįsta kaip angliškų ir nebrauko kaip uzurpatorių daugybės žodžių, sunaikinusių po keletą, dažniausiai – keliolika sinonimų. Mes tapome ne nustebę, susijaudinę, išsigandę, sumišę, apstulbę, pritrenkti ir netekę amo. Esame šokiruoti. „Šokiruojančios patirtys: kaip dėl papildomo svaro emigrantai rizikuoja gyvybe.“ „Radžis šokiruotas: viena iš jo nuotakų turi vaikiną.“ „Šokiruota jauna šeima atskleidė, kaip bandė išsinuomoti būstą.“ „Britės motinos šokiruotos: jų šešiametes dukras moko raitytis ant stulpo.“
Smagus štai šis pavyzdys: „Į Lietuvą atvykęs rusų turistas: esu lengvai šokiruotas.“ Vienas lenktynininkas jau kelintą mėnesį šokiruotas dėl M.Schumacherio nelaimės. Čia kaip trečią mėnesį slystelti nuo skardžio ar būti beveik absoliučiai nuogam. Vyksta įdomus procesas – iš prastų vertimų atėję žodžiai prigyja šnekamojoje kalboje, net ir tada, kai raiška turėtų būti emocinė, asmeniška. „Tas, kuris siunčia tokias baudas į aikštelę, yra Toni Krosas...“ Po humoristo V.Ruplėno mirties buvo šokiruoti net keletas jam artimų žmonių. „Vilniuje mirtinai partrenktas 10-metis, ir motina, ir visureigio vairuotojos – šokiruotos.“ Į galvą lenda G.Orwello „1984-ieji“ ir romane aprašyta anglų socializmo kalba: „Iš jų (žodžių) buvo pašalinta visos dviprasmybės, visi prasmės atspalviai. Kiek įmanoma buvo stengiamasi pasiekti, kad naujakalbės žodis skambėtų kaip švarus staccato garsas, perteikiantis vieną aiškiai suprantamą sąvoką.“
Grenlandijos ledynas tirpsta ne itin greitai, labai greitai ar sparčiai, bet rekordiškai greitai. Avarijų keliuose rekordiškai daug, bet ne taip rekordiškai kaip pernai. „Pernai turistai Ispanijoje išleido rekordiškai daug pinigų.“ „Rekordiškai arti saulės gimsta nauja žvaigždė.“ „Narystei ES pritaria rekordiškai daug vokiečių.“ Gal todėl, kad Europos bankas nepakeitė rekordiškai mažų palūkanų normų? „A.Butkevičius rekordiniame laive pamatė savo svajonę.“ „Dėl rekordiškai mažo aktyvumo referendumas neįvyko.“ Šiuo atveju prisimenu W.Alleno filmo epizodą. Rašytojas žydas atvyksta pas brolį į svečius. Tas ima priekaištauti, kad broliui nerūpi rimti dalykai, kad jis neprisimena, jog Antrojo pasaulinio karo metu holokaustas pasiglemžė 6 milijonų gyvybių. O W.Alleno herojus atsako: „Bet juk rekordai yra tam, kad būtų galima siekti naujų.“
„Turtinė nelygybė pasaulyje dramatiškai auga.“ „Žmogaus santykis su gamta dramatiškai pakito.“ „Prezidentė pasisakė labai aiškiai, labai dramatiškai.“ „Naktį dramatiškai kariniu sraigtasparniu gabenta donoro širdis.“ Man labiausiai prie širdies šis pavyzdys: „Dramatiškai pasikeitęs „Audi“ kompaktiškasis universalas.“
Iš anglų kalbos atėjo ir įsitvirtino namų darbai. Politinė klišės etimologija tokia – prieš stojant į ES struktūras, tampant tarptautinių organizacijų ir institucijų nare kandidatė Lietuva turėjo atitikti įvairius kriterijus. Pasirengimas angliškuose politologų kontekstuose yra home work. Štai vien antraštės: „LSAS: Mokslo ir studijų įstatymas priimamas neatlikus namų darbų“; „V.Adamkus: siekdama ES paramos Lietuva neatliko namų darbų“; „Zaščiurinskas: Kubilius neatliko namų darbų“; „R.Rudzkis: Vyriausybė neatliko namų darbų“; „Politologas dėl Baltarusijos: užsienio politikos formuotojai neatliko namų darbų“. Ir, ačiū Dievui, lrytas.lt pavadinime prisiminė įprastą namų darbų reikšmę: „Prancūzijoje tėvai pareikalavo neskirti vaikams namų darbų.“
Galvos skausmas guja problemas, prioritetus, uždavinius, reikalavimus, kompetenciją, tikslus, rūpesčius ir tampa nepagydoma aukštųjų Lietuvos asmenų migrena. Antraštės: „Ūkio ministrė – premjero galvos skausmas“; „V.Uspaskicho iššūkis prezidentei – galvos skausmas socialdemokratams“; „A.Kubiliaus galvos skausmas – koaliciniai ministrai“; „Panemunės tilto statyba – galvos skausmas Kauno merui“. Na, ir du kartus į vartus – „(...) Lietuva ne ta šalis, kuri Europos Sąjungai būtų galvos skausmas“. Mano mėgstamiausias: „Dainų gatvėje esanti transformatorinė – galvos skausmas aplinkinių namų gyventojams.“
Daugelį apibūdinimų keičia draugiška aplinka (friendly environment). „Daugiafunkcis natūralaus medžio kompiuterio staliukas – draugiškas jūsų sveikatai.“ „Biuras privalo būti draugiškas darbuotojui.“ Egzistuoja iniciatyva „draugiški žindymui“ (breastfeeding friendly), padėsianti mamai jaustis saugiai, jei tektų žindyti ne namuose. Draugiškame restorane – draugiškos kainos. Man labiausiai patinka du pavyzdžiai: „nedraugiška argentiniečiams varžovų gynyba“ ir „draugiškas aplinkai dyzelinis variklis“. Žodis draugiškas pakeičia būdvardžius jaukus, patogus, funkcionalus, tinkamas, priimtinas, gražus, modernus, žemas ir kitus.
In any case vartojamas in any case: „Marokas bet kokiu atveju jus apgaus“; „Konfliktas dėl gėjų eitynių kils bet kokiu atveju“; „V.Matačiūnaitė: Bet kokiu atveju keliausiu į Kopenhagą“; „Prezidento rinkimai Ukrainoje buvo laikomi teisėtais bet kokiu atveju“; „Valstybinis bet kokiu atveju geriau už mokyklinį“; „Kino pavasario“ filmo vertimas „Laurence anyways“ – „Bet kokiu atveju Lorens“. Na, bet kokiu atveju mano favoritas – „Bet kokiu atveju mes kūčiukus mirkysime aguonų piene“.
Be kliūčių iš anglų kalbos įsigalėjo žodis platus, sunaikindamas sinonimus įvairus, išsamus, gilus, tarptautinis, įdėmus, profesionalus, argumentuotas, akylas ir kt. „R.Morkūnaitė: dėl žemės pardavimo užsieniečiams būtina plati diskusija“; „S.Tomas: K.Čilinsko požiūris į LEO LT yra ne visai platus arba truputį ribotas“; „Platesnis verslo požiūris augina dviračių kultūrą“; „Platesnis generinių vaistų vartojimas“; „(...) neatmestina galimybė, kad su Madridu pavyks rasti kompromisą, kuris suteiks regionui itin plačios autonomijos teises.“
Žinutė (message) keičia informaciją, ženklą, pokalbį, nuomonę, temą, turinį, perspėjimą ir kt. „Maskvos žinutė: po rinkimų situacija nesikeis.“ Iškalbingiausias pavyzdys pasirodė šis: „Žiemos ekranai“ nėra filmai plačiajai publikai – jie neša gilesnę žinutę.“
Atsakinguose postuose staiga ėmėme matyti (see) įvairius asmenis. Antraštės: „Lietuvos federacijų vadovai LTOK prezidento poste mato V.Alekną“; „Treneriai LTOK vadovo poste mato D.Gudzinevičiūtę“; „Ką Liberalų sąjūdis mato kita šalies galva?“; „Šalies olimpinis komitetas Sočyje aukščiausiai iš lietuvių mato šokėjų ant ledo porą“. Kažkodėl prisiminiau vienąkart pas psichologą pildytą anketą, joje buvo klausimas: „Ar jūs matote žmones, kurių nemato kiti?..“
Galima teigti, kad anglų kalbos pavyzdžiu neskaičiuojamų daiktavardžių daugiskaita sunaikino vienaskaitą. Esu šokiruota... Jau neberėžia ausies politologų ir ekonomistų tekstuose politikos, rinkos, ekonomikos, demokratijos, pelnai, apimtys, pardavimai, kiekiai, kompetencijos. Vienaskaita naikinasi kuo toliau, tuo įdomiau: sporto klubo narystės, vėjas bus pietinių krypčių, Panevėžyje siaučia rotavirusai; Donelaičio įtaka inteligentų laikysenoms; karo patirtys literatūroje ir mene; sulauksime naujų informacijų iš Ukrainos; demokratinėje visuomenėje turi būti saugomi ir ginami pamatiniai žmogaus gėriai; sisteminės euro rizikos; yra ir asmeniniai nuovargiai, ir kiti išskaičiavimai; neaišku, kada institucija vadovei teikia siūlymą dėl konstitucinių padėčių ar specialių režimų; Lietuva mėgaujasi pavasariškais orais ir teigiamomis temperatūromis; mes, valdžios, ne viską padarėm; „(...) negalią turintys asmenys turi teisę gyventi tose pačiose aplinkose“.
Pabaigoje pateiksiu keletą sakinių iš Lietuvos valstybinių institucijų oficialių raštų. Jie rašyti ir pasirašyti atsakingų Lietuvą reprezentuojančių asmenų, atstovaujančių jai užsienio valstybėse, yra skirti aukštiems ar aukščiausiems asmenims. Diplomatai, pareigūnai, dėdami skersą klaviatūrą ant lietuvių kalbos, neskiria politologinių terminų, pavadinimų, kurie dar neturi lietuvių kalboje atitikmens, nuo anglų kalbos frazeologizmų, neteikiančių informacijos, tik darančių kalbą vaizdingą. Išeina misanderstendingas: lietuviškame dokumento tekste šalia neišverstų food for thought, win-win, zero-sum atsiranda, pavyzdžiui, cherry picking.
Lietuvos Respublikos diplomatai savo raštuose „sunkiai dirba“: bendrauja atviromis akimis, neatiduoda laimėjimų, paleidžia pozicijas derinimui, konsoliduoja pasitarimuose politinį glėbį, įsipareigoja transatlantiniams ryšiams, reflektuoja pranešėjų tapatybes ir ieško operacinių partnerių. Antivakarietiška dedamoji stiprėja, o politiniame takelyje – valdžios krizė. Gal reikėtų stiprinti humanitarinį takelį? Nepripažinti daliniai didina savo matomumą. Narystės klausimo panelis nespręs, ateinančiame susitikime su svečiu planuojama kalbėti vienu balsu ir išlaikyti choreografiją. Svarbiausia koordinuotos žinutės ir signalo siuntimas, bet kokiu atveju developmentą galima dar kartą reflektuoti. Rusijos įvykiuose gali būti matomas kitas filmas. Pajėgos per plačiai išskleistos, neturime angažuotis šioje srityje, o terminai pakankamai agresyvūs. Soft power yra su aštriais kampeliais, jei kaimynai nenori išsilenkti. Propagandinėje tos šalies agentūroje dirba geriausios burnos ir galvos. „Al Qaeda“ nesutinka su konsensusu.
Beliko pacituoti popiežių Pranciškų: „Aplankai prisipildo banalios ir negyvos informacijos, nepajėgios atverti didingų perspektyvų.“ Nesitiki, kad aukštuosius mokslus Lietuvoje ir užsienyje baigę, pramokę net keletą kalbų intelektualūs tarnautojai yra tokie neįgalūs, kad tos kalbos karikatūriškai sudarko gimtąją. Kalba čia eina, žinoma, jau ne apie kalbą, o apie mentalitetą. Ir redagavimą. Redagavimas su mentalitetu glaudžiai susijęs. Lietuvos ministerijų, valstybinių institucijų, teismų vadovai dažnai pro pirštus žiūri į visiškai neredaguojamus valstybinius raštus. Būna, kad kalbininkai jų nemato iš viso. Arba redaktorių nėra.
Štai teismo nuosprendžio pavyzdys: „Tokie atsakovės veiksmai pripažinti kaltais, nes ji žinodama ir suprasdama, kad kasant tranšėją ekskavatoriumi, gali būti pažeistas kabelis, statybų darbų nesustabdė, o juos vykdė toliau, veikiant savo rizika, veikė neatsargiai ir nerūpestingai, o to pasekoje buvo pažeistas kabelis, padaryta žala.“ O štai aukščiausio rango teisėjo sakinys: „(...) kad būtų pasiektas ženkliai aukštesnio lygio tobulumas.“ Apie įsigalinčią daugelyje sferų biurokratinę kalbą (ir klasę) galima parašyti atskirą įspūdingą straipsnį. Pakanka ryte paklausyti, kaip ne šernams, bet žmonėms kalba per radiją pažadintas iš miego valdininkas: „Lietuvos miškuose fauna yra sunkiai reguliuojama...“ Na, bet kokiu atveju grįžkime prie temos, nes laiko rekordiškai maža.
Anglų kalba rašomi ir siunčiami dokumentai valstybinėse institucijose redaguojami preciziškai, pedantiškai ir profesionaliai. Kartais vieno anglisto patikrintą raštą dar peržiūri kitas. Ir tai yra labai gerai. Kodėl? Na, kad „mums nebūtų gėda prieš partnerius“. Teisingai. Lietuviški raštai siunčiami lietuviams. O lietuvis lietuviui, net jei tai būtų aukštas asmuo (jei dar aukštesnio nėra nurodyta kitaip), nėra partneris. Jis yra patiekalas. „Elnio krauju suteptas B.Bradauskas pasiūlė prievarta gydyti J.Razmą.“ Lietuvių kalba su geopolitiniu pasauliu ir gerove jame nesusijusi niekaip. Ji yra neįtakingų baltų šnabždesys pasaulio galingųjų retorikoje. Lietuvių kalba tesusijusi su 1) požiūriu į atstovaujamą valstybę; 2) su tapatybės suvokimu ir 3) su savigarba.
Šiemet po lietuvių ir anglų kalbų valstybinių egzaminų buvo palyginti abiturientų rezultatai: anglų k. išlaikė 99,2 proc., lietuvių – 88,09 proc., ir pastarasis rezultatas kasmet (nors ir netolygiai) prastesnis. Ieškota priežasčių. Kaltinti užduočių sudarytojai. Vienas techninių mokslų atstovas net siūlė juos atstatydinti. Mano manymu, per mažai gilintasi į tai, kaip technologijos keičia gebėjimą parašyti samprotavimo tekstą. Ir antra – ne paskutinėj vietoj yra mokinių, kurių daug nori mokytis tik užsienyje, motyvacija, kitaip tariant, mentaliteto reikalai. Trečdalis šimtukininkų ketina studijuoti ne Lietuvoje.
Vos nepamiršau... Referendumo klausimas: „Ar sutinkate suteikti nekaltumo prezumpciją anglų kalbai Lietuvos Respublikos valstybės institucijose ir žiniasklaidoje?“ Iš esmės tai tebūtų privalomas realijai įteisinti Konstitucijoje veiksmas.
Pranešimas skaitytas Biržuose, forume „Šiaurės vasara“ (2014 08 24)
