Turbūt nėra Lietuvoje (o geriau pagalvojus – ir pasaulyje) labiau sunykusio žanro nei apsakymas ir jo sesuo novelė. Lietuva (o geriau pagalvojus – ir visas pasaulis) apimta romano karštinės.
Visi trumpųjų distancijų bėgikai (novelistai, apsakymų, miniatiūrų, net apysakų rašytojai) persikvalifikavo į maratonininkus ir eina tarpusavyje lenkčių, kas parašys daugiau ar didesnės apimties romanų.
O ir leidėjai, švelniai tariant, baidosi novelių kaip velnias kryžiaus. Nepelninga. Skaitytojai, savo ruožtu, novelę laiko „aukštuoju menu“ kaip ir poeziją: nei pasimėgausi intriguojančio siužeto vingiais, nei užsimirši – tik įsijauti, tuoj ir baigiasi.
Todėl du dešimtmečius (1994-2014) apimanti lietuvių novelės antologija „Debesis ant žolės“ – tikrai įdomi ir netgi maloni išimtis. Šioje antologijoje surinkti Antano Vaičiulaičio premijos, teikiamos už geriausią „Metų“ žurnale spausdinamą novelę, laureatai.
Kokie gi tie geriausios novelės kriterijai? Tai „žodžio drausmė, teksto paprastumas, pasakojimo žaismė, dramatizmo šviesa ir paslaptis“ – rašo antologijos sudarytojai. Viso antologijoje dešimt novelių ir jų autorių (Romualdo Granausko, Juozo Apučio, Rimanto Šavelio, Renatos Šerelytės, Petro Dirgėlos, Danutės Kalinauskaitės, Bitės Vilimaitės, Vido Morkūno, Lauros Sintijos Černiauskaitės ir Valdo Papievio) esė (o iš tikrųjų kalbos, pasakytos atsiimant premiją) apie literatūrą ir gyvenimą.
Kalbant apie novelių turinį ir stilių, kyla didžiulė pagunda griebtis įprastų būdvardžių: dvasinga, liūdna, graudu, gilu. „Mūsų liūdnasis egzistencializmas“ – taip šį rinkinį taikliai apibūdino jį recenzavusi Renata Šerelytė.
Rinkinys pradedamas labai stipria Romualdo Granausko novele „Su peteliške ant lūpų“. Ši novelė – tarsi visos lietuviškos novelės žanro, su visomis jos ydomis ir stiprybėmis koncentratas. Skaidri, tiksli, lyriška, skaudi ir, žinoma, tiesiog persmelkta liūdesio ir nostalgijos.
Nedaug nuo tos lyriškos vagos nenutolsta nei R.Šavelio beveik apysaka apie nevykusį rašytoją, nei Petro Dirgėlos taip pat ilgas istorinis pasakojimas su lyrinio siurrealizmo apnašomis. Itin stipri, šiuolaikiška ir tiksli – Danutės Kalinauskaitės novelė „Namo“. Ji ankštai prigrūsta vaizdų, detalių, pastebėjimų, jausmų nuotrupų, it tų novelėje minimų senukų „mazgelių“ su daiktais. Bet tos detalės neužgožia esmės – išsilaksčiusios, subyrėjusios, susvetimėjusios šeimos, tarp kurios, pasirodo, ne visi ryšiai nutrūkę. Autorė kalba apie gyvenimą, virstantį įpročiu, apie įpročius, stipresnius už gyvenimą.
Vertėtų paminėti ir rupia kalba parašytą, magiško realizmo skraiste apgaubtą Vido Morkūno novelę „Mirtis“, psichologinę-buitinę Lauros Sintijos Černiauskaitės novelę „Nekaltutis“ (nors pabaiga šiek tiek dirbtinė) ir elegišką, plaukiančią (bet itin suvaldytą) Valdo Papievio novelę „Jūra, arba Savižudybės prevencija“.
Žinote ką aš pajutau, skaitydamas šį rinkinį? Kad buvau pasiilgęs kalbos. Taip, tos švarios, tikslios, lanksčios kalbos. Ji šiame rinkinyje gyva.
O ko pasigedau? Pasigedau miesto (jis arba svetimas ir atgrasus, arba nejuntamas), pasigedau tos reikalavimuose laimėtojams minėtos „žaismės“, įdomesnių ir platesnių kontekstų, išradingesnių personažų, apskritai išradingumo (ne formos – turinio). Man tikrai smalsu, ar novelė išgyvens, nes jokios šviesos tunelio gale (naujų ryškių talentų), tiesą sakant, nematau.
Yra ir rečiau už lietuvių novelių rinkinius pasirodančių knygų. Naujas užsienio rašytojo apsakymų rinkinys lietuviškai – toks retas dalykas kaip riešapelekė žuvis ar Tasmanijos vilkas (regis, jų dar yra).
Kita vertus, kažin ar Kanados rašytojos Alice Munro naujausias ir, sakoma, paskutinis (autorė nusprendė daugiau neberašysianti) apsakymų rinkinys „Brangus gyvenime“ („Dear Life“) būtų išleistas, jei 2013 m. autorė nebūtų gavusi Nobelio premijos. Apie tai, kas vertas Nobelio premijos, o kas ne, čia nediskutuosiu, Švedijoje susirinkusių garbių žmonių nuomonė dažnai skiriasi nuo manosios, bet tai nereiškia, kad ji bloga.
A.Munro – kamerinės, tylios prozos, povandeninių gyvenimo srovių aprašymo meistrė. Įvairūs etikečių klijuotojai ją jau seniai praminė „Kanados Čechovu“. Jos pasakojimai subtilūs, nerėksmingi, žmonės juose – paprasti, eiliniai. A.Munro – miestelių, atokių sodybų, tolimesnių provincijų gyvenimo žinovė. Jos aprašomas žmogus paliktas pats sau.
Rašytojos apsakymai – itin koncentruoti, ne viename jų prabėga ištisas žmogaus gyvenimas. Ji labai mėgsta vaizduoti, kaip užgaida, netikėtas sprendimas, ūmus noras, staiga užplūdusi baimė radikaliai pakeičia žmogaus likimą: „Traukinyje“ iššokęs iš traukinio kareivis Džeksonas užsuka į artimiausią, vienišos, gerokai už jį vyresnės moters trobą ir lieka ten gyventi; apsakyme „Žvyras“ vaikai lyg ir gerai ištveria tėvų išsiskyrimą, bet vis dėlto jo pasekmės – tragiškos.
A.Munro nelenda giliai į veikėjų smegenis, jos prozoje nėra vidinių monologų ir sąmonės srauto, apie veikėjų sieloje ir mintyse vykstančias permainas skaitytojui tenka spręsti iš išorinių požymių. Šios rašytojos apsakymų neperbėgsi greitosiomis akimis – taip tikrai nieko nesuprastum, nepagautum jų žavesio. Skaitytojas turi būti įdėmus: praleidęs vieną ar kitą detalę, jis nebesupras veikėjų poelgių motyvacijos, pražiopsos lūžio tašką.
Didžiuma pagrindinių „Brangus gyvenime“ veikėjų – moterys. Apsakymų veiksmas vyksta II-ojo pasaulinio karo metu, 5 ir 6 praėjusio amžiaus dešimtmečiu, moters vieta visuomenėje – vis dar po vyro padu, reikšti savo nuomonę, pasirodyti viešai nėščiai, nepaklusti vyro nurodymams laikoma nepriimtina. A.Munro nemoralizuoja, ji tik rodo tokią padėtį, protingų ir sąmojingų jaunų moterų akimis stebima vyrų tuštybė, pasipūtimas, valdžios siekimas.
Paskutiniai keturi rinkinio apsakymai, pasak pačios autorės „kiek kitokie“. „Manau, pirmą ir paskutinį kartą taip atvirai pasakoju apie savo gyvenimą“, – rašo ji. Tie tekstai – tarsi prisiminimų iš vaikystės nuotrupos, fragmentai, kurie labiau intriguoja, nei atskleidžia autorės gyvenimo uždangą. Galbūt tai būsimų memuarų (autorei šiuo metu 83 metai) užuomazga, nors A.Munro ir paskelbė neberašysianti?
Šis apsakymų rinkinys tiek savo stiliumi, tiek tematika turėtų būti artimas ir suprantamas lietuviui skaitytojui (ypač lietuvių novelės skaitytojui). O ir šiaip – meistriškai papasakotos paprastos istorijos žavesys juk niekur nedingo. Ar ne?
* * *
* „Debesis ant žolės“. Lietuvių novelės antologija 1994-2014, parengė Danutė Kalinauskaitė, V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014.
* Alice Munro, „Brangus gyvenime“, iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė, V.: „Alma Littera“, 2014.
