Viską dabar matau šviesiai, todėl kalbu tiesiai, nors ne visi supranta. Kai kurie lyderiai, aiškiai prisišniaukę dujų, itin pavėpę.
– Kas dedasi! – skėsčioja rankom. – Kaip šitaip galima?
Ilgai turiu kalt į galvas:
– Visata plečiasi. Kiekvienas lietuvis galėdamas irgi plečia valdas. Ko stebėtis, kad Rusija tokia pat?
Dar paaiškinu, kad plečiasi visa, kas šildoma. Užtat ir šaltasis karas buvęs naudingas. Tuomet Rusija nesiplėtė. O, va, kai santykiai atšilo...
– Todėl privalom atstatyti Berlyno sieną ir vėl nuleisti geležinę uždangą, – mokau. – O kol vyks statybos, kas keleri metai vis pamest rusui po gabalą Europos. Pasisotinęs tas aprimsta ir nebepuola. Mėtykim mažiausiai vertingus – pelkynus, dykvietes... Bet galima ir kitaip. Tarkim, graikai vėl ima tinginiaut ir triukšmaut. Tai atplėšę pametam kokią salą... Ir vilkas sotus, ir kitos šalys, žiūrėk, pasitemps.
Ne visi nori su manim sutikt. Ypač skardžiai rėkia lietuviai: „Pirlym!.. Uz dimokrasiją!“
Bet seniai pastebėjau: kuo labiau koks tipas nepanašus į kariūną, tuo jis karingesnis, tuo labiau linkęs taškytis seilėmis ir bombomis. O jei tokiam tykštelt per snukį? Oi, nepatiktų!...
Sugurinta nosis, žinia, svarbiau už sugriautą kraštą.
Pasaulio žmonėms pateikiau siūlymą: visus karingai nusiteikusius – tiek rusus, tiek lietuvius – aptalžyt ir apkapot dar prieš mūšį. Netekęs nosies galgi supras, kad be galvos būtų dar blogiau.
Pasiūliau ir suabejojau. Kai tiek išmanių daikčiukų... Kam tos galvos?
Apsilankęs Lietuvoj stebėjaus:
– Jūs drąsuoliai kariauninkai! Tai ko taip bijot, kad bus įvestas euras?
– A kad nutrenkt gali, – sakė žmonės.
Nenorėdamas tautiečių erzint, eurą įvedžiau tik į padoresnius namus. O vargšai liko pririšti prie lito. Ir šviesioji Lietuva atsiskyrė nuo tamsiosios. Kam ta nuolatinė trintis, tas abipusis nepasitenkinimas?
Žmonės visur panašūs. Todėl su taikos misija atvykęs į Maskvą gąsdinu:
– Jeigu jūs įvesit į Europą kariuomenę, mes įvesim į Rusiją eurą.
Visi Kremliuj krūpteli.
Tik Putinas vaiposi:
– Jūs, europiečiai, ištižę, neryžtingi... Kol svarstysit, ką daryt, mūsų tankai prie Briuselio stovės.
– Aišku, stovės, – pritariu. – Gerų daiktų jūs taigi nemokat padirbt.
Anas susimąsto...
Bet vėliau, kai sėdam prie pietų stalo, vėl ima rodyt charakterį: tai kokiam lyderiui vinių į sriubą pribers, tai kreida ant nugaros negražų žodį brūkštels...
O, va, man jis taip sako:
– Jūs, lietuviai, galit nieko nebijot. Būsimam pasauliniam kare mes šaudysim tolimojo nuotolio raketom. O jūs taigi artimas užsienis.
Paleidžia keletą vakarų pusėn. Visi lietuviai išbėga į aikštes, užverčia galvas – dangus it fejerverkų nutviekstas! O kai ima pačiom tolimiausiom pyškint – vaizdas, lyg tūkstančiai jonvabalių skraidytų.
– Pašaudai, ir šviesiau akyse, – paaiškina sprendimą Putinas.
– O jei ten kokiam belgui ant galvos užkrito? – sakau. – Žmones žudyt negražu.
– Ot, nepagalvojau...
Persižegnoja ir guodžiasi:
– Mums, rusams, sunku gyventi dėl to, kad esam neprognozuojami. Štai aš pakylu iš lovos ir nežinau: lipsiu į vonią ar į tanką? Imsiu užkabinėt Baltijos šalis ar tik kokią paną pakabinsiu? Pulsiu Europą, o gal tik prie stalo?..
– Ką sako psichiatrai? – teiraujuos.
– Sako, kad aš turiu kompleksą.
Parausta, bet nesigina:
– Aš ir pats žinau, kad turiu karinį pramoninį kompleksą. Bet kaip jo atsikratyt – nežinau.
– Ar nebandėt perkalti ginklus į arklus? – domiuos.
– Bandėm, – dūsauja. – Bet niekas nenori art.
Apsidairęs, ar kas negirdi, vėl atvirauja:
– Dažnai sapnuoju, kad nusiginkluoju. Pabundu rėkdamas...
– Bet kas čia blogo – nusiginkluot?
– Kitus sutinka pagal protą. O mus – pagal ginklą.
– O jūs niekur neikit. Gana gi Rusijoj vietos!
Putinas kraipo galvą.
– Man atrodo: aš vaikštau po Maskvą. O kiti pasakoja: tuo metu regėję mane Kryme besisklaidantį...
– Yra tokių daikčiukų, – užsimenu. – Žiūri į ekraną ir matai, kur esąs. O jei ne ten pasuki, tave įspėja balsas...
– Amerikos balsas? – raukosi.
Kiek išmanau, pasakoju apie navigacijos prietaisus ir patariu tokius kiekvienam rusui nupirkt.
– Tada nebeklaidžios po pasaulį žalieji žmogeliukai.
– Šituos žmogeliukus jūs regėjot būdami blaivūs? – klausia.
Prisiekiu, kad juos matė net moterys.
– Vadinas, jie tikrai egzistuoja! Kad kokios, gali ir Maskvon užeit...
Matau, kaip Putinas sunerimsta, ir jau noriu atsisveikint, bet anas dar prašo, kad pamokinčiau naudotis internetu.
– Girdėjau, feisbuke draugų galima susirast...
Priminčiau, kad pats kaltas, jei net Bušas nebeskambina. Bet kam pyktis? Parodau keletą žingsnių pele.
– Dimkos paprašyk, – sakau. – Tas andai gyrėsi net gūglint pramokęs.
Palikęs Rusiją kryžkelėj sėdu į trikinkę. Bet įsuka baisi pūga, ir išklydęs iš kelio atsiduriu kažkokioj stoty, o ten prie krosnies trise: Puškinas, Tolstojus ir Ana Karenina. Aišku, teiraujuos to, kas man labiausiai rūpi:
– Kodėl jūs, kultūros meistrai, remiat agresyvią Kremliaus politiką?
Tolstojus vapalioja apie karą ir taiką. Puškinas gi rikteli:
– Kai tik Rasiejoj prireikia ką padirbt, visi tuoj rodo pirštais: Puškinas tą... Puškinas aną... O kas Europoj padarys tvarką? Irgi Puškinas?
Pašokęs net kojelėm trypia.
– Man tai įgriso!
Ana Karenina pakyla nuo stalo.
– Ir jūs, vyrai, man įgrisot!
Žengia į peroną ir puola po traukiniu.
– Nieko tokio, – ramina Tolstojus. – Ana kasdien šitaip puldinėja...
Suprantu, kad čia niekad niekas nepasikeis...
Vis dėlto kelionė Rusijon davė naudos. Pamačiau, kad rusas – toks pat žmogus kaip ir mes. Tik dar nesusiformavęs, dar tebeieško savęs kitose šalyse. Jam padėtume, jeigu nuolat pastatytume į vietą.
Nukabinu nuo Rusijos sienos lentelę: „Atsargiai! Piktas Putinas!“
Grįžęs Europon pataikau į Plėtros ir rekonstrukcijos kongreso posėdį. Lyderiai svarsto:
– Jei Rusiją priimt į Europos Sąjungą... Jei Maskvai suteikt daugiau galių... Jei viskas būtų kaip Sovietų Sąjungoj, tik Europos Sąjungoj...
Europa sensta, o vis dar koketuoja su Rusija... Bet anų santykiai visados buvo šiek tiek netradicinės orientacijos.
Po iškilmingo posėdžio koncertuoja populiari senolių grupė „Insulto“.
– Rusas maišė, rusas maišė... Mes tą rusą kūūlėm, – laibu balseliu traukia karšinčius. – O trys Baltijos šalelės sumalė į miltus...
Paleidęs lazdą, brinkt ant scenos.
Žiūrovai tiek ploja, kad likę gyvi artistai priversti mėtyt į salę ramentus, dirbtinius dantis...
– Ty-ri-ri-ri, ty-ri-ri-ri skrido rusas pragaran...
Skamba daina bisui, kol nebegalinčius nueit nuo scenos išneša sanitarai.
Neoficialioj aplinkoj lyderiai klausia:
– Ar tiesa, kad Rusijos protu nesuprasi?
– Tai individualus dalykas, – aiškinu. – Priklauso nuo to, kiek kuris turite proto.
Visi paslapčiom dirsčioja į matuoklius... Ir vėl teiraujasi:
– Ar tiesa, kad Putino negalima erzint?
Pritariu tokiai nuomonei, bet patikslinu:
– Jokio žmogaus negalima erzint.
Visus ramindamas audžiu mintį apie būsimą pasaulinį visa ko vienį:
– Visi elektros prietaisai – skirtingi. O visus galima prie to paties tinklo prijungt. Tarp vyrų ir moterų didesni skirtumai nei tarp lietuvių ir rusų. O vis tiek vyrai susijungia su moterimis. Todėl aš neprarandu vilties...
Kai grįžtu namo, žmona rėkauja:
– Tave matė su Merkel!
– Mes tik bičiuliai...
Mazginskaris – žlegt! – man į kaktą.
Europoj nepasislėpsi. Tai – atviros visuomenės trūkumas.
Klausčiau: „Ar žinai, kas aš toks?“ Bet prisimenu, kad taip jau esu klausęs kitam kūriny...
Todėl baigiu.
