Tačiau vargu ar net istorijos mėgėjai atmena, kad tuo laiku, kai vienoje Vokietijos – Rusijos fronto pusėje Vilniaus konferencija 1917 m. rugsėjį išrinko Lietuvos Tarybą, kitoje lietuviai kareiviai, už tėvynės ribų nuolat gyvenantys tautiečiai ir karo pabėgėliai šešių lietuviškų partijų pritarimu 1917 m. lapkritį Voroneže sudarė Lietuvių Vyriausiąją Tarybą. Pastarosios svarbiausias organizatorius buvo garsusis vaikų rašytojas bei publicistas. Iš pirmą kartą skelbiamo jo laiško Kazimierui Vizbarui sužinome, kad L. V. Taryba organizavo lietuviškų pasų išdavimą, vietinių lietuvių tarybų steigimąsi įvairiuose miestuose.
„Buvau apsiėmęs tik padėt ją sulipdyt, o dabar kol kas gaunu ir pirmininką pavaduot“, – kukliai prisipažįsta bičiuliui Mašiotas, neturėjęs didiesiems politikams ir valstybės vadovams būdingos garbėtroškos. Matyt, todėl bolševikams L. V. Tarybą Rusijoje išvaikius, po pusmečio grįžęs į Vilnių jis be kokių pirmavimo ambicijų įsitraukė į Lietuvos Tarybos Švietimo sekcijos veiklą, Švietimo ministerijos steigimą ir iki 1923 m. joje ėjo viceministro pareigas.
Tokių detalių apie Nepriklausomybės aušrą, draudžiamosios ir ankstyvos legaliosios spaudos peripetijas, lietuvišką mokyklą – tiek negirdėtų, tiek gerokai primirštų – skaitytojai ras apsčiai pirmojoje Prano Mašioto tekstų suaugusiesiems ir atsiminimų apie jį rinktinėje. Rašant „pirmojoje“, suveikia automatinio pasitaisymo refleksas ir tampa gerokai nejauku, nes būtų išties normalu rašyti „naujojoje“. Deja, iki šios 150-osioms rašytojo ir valstybininko gimimo metinėms skirtos knygos nebūta rezultatyvių pastangų vienoje vietoje sutelkti bent svarbesniuosius iš penkių šimtų jo publicistinių, poleminių, informacinių straipsnių, ką ir kalbėti apie laiškus ir dokumentinę medžiagą.
Rastųsi, kas atšautų, kad esminė Mašioto paveldo dalis – vaizdeliai, vertimai ir adaptacijos vaikams (o jis išleido maždaug šimtą keturiasdešimt beletristinių knygų, vadovėlių ir mokymo priemonių) – yra net kelissyk pakartotos. Dėl menkos kultūrinės brandos ir trumpos istorinės atminties esame redukavę ne vieną savo praeities asmenybę. Apriboti Mašiotą vaikų rašytojo titulu yra tas pat, kas laikyti Joną Basanavičių tik folkloristu arba Juozą Ambrazevičių-Brazaitį – tik literatūros istoriku.
Sovietmečiu tokia redukcija buvo vienintelis kelias paskelbti kai kuriuos autorius Lituanistinėje bibliotekoje, tačiau Mašiotas ir joje „nepraėjo“. O štai dėl pastarųjų dešimtmečių tikrai apmaudu. Juo labiau kad tautinės mokyklos koncepcijos plėtotojos Meilės Lukšienės tekstų apie švietimą rinktinė (1) aplenkė tos mokyklos kūrėją, žmogų, kuris gimstančioje valstybėje priėmė sprendimus dėl gimnazijų ir progimnazijų tinklo, kvalifikacinių reikalavimų ugdytojams ir jų rengimo sistemos.
Mašiotas darbavosi tiek teoriniu, tiek praktiniu lygmeniu, tik jo edukologiniai samprotavimai, priešingai negu daugumos vėlesnių konceptualistų, buvo griežtai nulemti tiesioginio susitikimo su pedagogine ir ekonomine tikrove, kaip ją matė iš ilgametės mokytojo ir gimnazijos direktoriaus perspektyvos. Būtent skyrius „Švietimo, mokyklų, pedagogikos reikalai“ recenzuojamoje knygoje turėtų sulaukti daugiausia skaitytojų. Ne todėl, kad mokytojų bendruomenė labai gausi, o todėl, kad kiekvienas tėvas ir mokyklos atžvilgiu kritiškai nusiteikęs vyresniųjų klasių moksleivis ar studentas iš neilgų Mašioto straipsnių pasikartojančia antrašte „Mokyklų reikalu“ įsitikins, kaip galima trumpai, paprastai ir labai aiškiai atskleisti mokomosios medžiagos išdėstymo koncentrais motyvaciją ar bet kurį kitą mokyklos struktūros principą. Tai didžiulis kontrastas šiuolaikiniams edukologijos traktatams, kurių niekinis turinys atvirkščiai proporcingas begaliniam painumui ir mokslingumo imitacijai.
Jei ne vos vos archajiška raiška, niekaip neatskirtum, kad šios Mašioto mintys parašytos prieš šimtmetį, nes jos puikiai tinka ir vakarykštei ar šiandienei situacijai: „nustoja žmogus vietos, eina pirma tenai, kur „očeredies“ (eilių) nėra – į mokytojus; atsiras vieta, mes mokyklą: „darbas baudžiauninko, o moka skatikus“ (p. 195); „seniai jau aišku, kad mums 90 gimnazijų, kaip to vietiniai mūs patriotizmai reikalauja, būtų per daug“ (p. 204). O štai 1927 m. paskelbtos matematiko mintys apie mokyklinius rašinius galėtų puikiai išblaivint beviltiškuose ginčuose dėl moksleivių neraštingumo paskendusius lituanistus:
1) Norint sužinot, kiek mokinys moka kalbos, geriausia yra duot rašyt jam tinkama tema. Šitai išvadai paremti taip galvojau: žmogus gali kalbėt, ir gerai kalbėt, tik apie tai, kas jam šiaip ar taip artima, įdomu. Apie nežinomus daiktus sunku bendrai kas pasakyt, taigi, pav., davus kokiam marijampoliečiui lygint jūrą su dykuma, gražios kalbos ir reikalaut negalima;
2) Rašiniai mažai žinoma tema netinka ir vyriausiam rašinių tikslui – mokyt rašyt, taigi aiškiai, taisyklingai ir gražiai reikšti savo mintims. Aiškiai rašo tas, kas aiškiai galvoja, o aiškiai galvot gali tik apie tai, kas nesvetima, netolima. Juo geriau suprantamas dalykas, apie kurį tenka kalbėt, juo aiškesnė ir kalba. (p. 223)
Kaip pavyzdį pateiktą jūros ir dykumos lyginimą, tiesa, reiktų pakeisti dabar programon įtraukta Jono Radvano „Radviliados“ ir Andriaus Volano raštų komparatyvistine analize, tačiau esmė ta pati. Ne mažiau aktualiai Mašioto pedagoginės pastabos skamba ir tada, kai jis džiaugiasi, kad mokant svetimųjų kalbų pereinama prie modernesnės metodikos: „stengiamasi pradėti natūraliai – ne nuo kalimo žodžių ir taisyklių, vertimo, bet nuo kalbėjimo“ (p. 236).
„Auszros“ poveikis, Marijampolės moksleivių tautinio sąmoningumo augimas – tarsi trinte nutrintos temos, tačiau ir apie tai rinktinėje randame ne vieną netikėtą štrichą, kurie atrodo kur kas ryškesni, kai kritinė Mašioto tekstų masė atsidūrė vienoje vietoje. Antai atsiminimuose jis prasitaria, kad gimnazistams „buvo įsakyta kalbėt rusiškai“, tačiau „lietuviškai saugodavosi kalbėt ir nedraudžiami“, nes socialinės aplinkos spaudimas vertė iki ketvirtos klasės išmokt lenkiškai, o nekalbėdamas – neišmoksi (p. 13).
Dažnas bendramokslis memuaruose yra minėjęs, kad Vincas Kudirka darė įspūdį grakščia laikysena, muzikavimu, dailyraščiu, piešimu ir gebėjimais flirtuoti. Mašiotas papildo – ir kamuolį svaidant jam nebuvo lygių (p. 19). Iš rimtesnių dalykų įsidėmėtina įžvalga apie Užnemunės savitumą – ne vien istorikų nuolat linksniuojamas ankstyvas baudžiavos panaikinimas, turtingesni ūkininkai, Prūsijos artumas, pasak Mašioto, turėjęs lemiamos reikšmės tautinio atgimimo veikėjų branduoliui susiformuoti.
Jis atkreipia dėmesį, kad kitaip nei Vilniaus generalgubernatorijoje, Sūduvoje „valsčiuose raštininkavo vietos žmonės, apskričių valdyboje ligi padėjėjų tarnavo katalikai, ir gubernijų įstaigose dar tik vyresnieji valdininkai buvo rusai. [...] Dvarininkai čia buvo gryni lenkai (arba vokiečiai), ir nemėginę lietuviais vadintis. Juos kartu su valdininkais kaimiečiai laikė per svetimus, iš jų nieko sau gero nelaukė ir neturėjo reikalo prie jų glaustis“, kaip kad vykę dešiniajame Nemuno krante, kur ūkininkai su aplenkėjusiais dvarininkais ėję išvien (p. 121).
Apie ką berašytų, Mašiotas stebina blaiviu protu, pastanga pažvelgti iš distancijos ir giliu žmogiškumu. Jo žodžiai apie, dabartine terminologija sakytume, pokolonijinę visuomenės būseną, anuomet, 1905 m., taikyti antisemitiniams nusiteikimams, šiandien įgyja universalios prasmės. Jie skamba kaip ankstyvas ir tebeaktualus atsakymas į klausimą „Ką jie mums padarė„ (2):
Senąjį gyvenimą labiausiai teršė ir ardė neapykantos rūdys. Plačiai ir giliai įsišaknijusi, ta neapykanta slėgė visus mūsų jausmus, ardė ekonomiškąjį mūsų gyvenimą, stelbė šviesą, ir darė tatai tik dėl to, kad mes buvome kitokie, ne tokie, kaip tat buvo geistina ant mūs viršų turėjusiems. Gavome gerai pažinti visų lietuviams priešingų sumanymų ir žingsnių sunkumą. Iš visokių neapykantų, jei tat būtinai žmogui reikalinga, galime dabar turėti, rodosi, labiausia vieną neapykantą, – būtent: neapykantą prieš paniekinimą kokios tautos, prieš nužeminimą, persekiojimą atskiro žmogaus ne už jo prasižengimus, o vien už prigulėjimą iš prigimimo prie tos, o ne kitos tautos. (p. 303)
Mašiotas gražiai derina adekvataus švietimo imperatyvą su kultūrinės įvairovės reikšme – išsamiai aiškina, kaip svarbu turėti skirtingus laikraščius skirtingo išsilavinimo auditorijai, o drauge pabrėžia, kad net spaudos draudimo laiku ar išsyk po jo kaime veikė kultūrinė rinka: „Mūs sodiečiai mėgsta kalendorius pasirinkt, mėgsta turėt net du kalendorius, arba jei kaimynas turi vieną, tai pats stengiasi įgyt kitą. Reikalingas šioks toks kalendorių įvairumas“ (p. 159).
Turėkime galvoje, kad tai rašoma laikais, kai net vienas periodinis leidinys turėjo nueiti ilgą kelią iki valstiečio sodybos, buvo apsčiai agituojančių neskaidyti jėgų, nekurti kelių idėjinių stovyklų. „Saugok Dieve, jei dar sutiktų visi redaktoriai ir išleidėjai platinti tas pačias nuomones [...] – tuomet turėtume tokį monopolį, kokio dar niekas nėra matęs. Kuo toliau, kuo toliau nuo tokių idealų!“ (p. 165). Likdamas kiek nuošaly nuo besisteigiančių partijų, Mašiotas buvo vienas iš skirtingų srovių mediatorių; savo veikla duodamas nuosaikumo ir pozityvaus darbo pavyzdį, jis nuosekliai pasisakė už demokratinį tautos ateities kūrimą grupinių, pasaulėžiūrinių diskusijų keliu.
Tad gal ir pagrįstas kiek pompastiškas rinktinės pavadinimas: Prano Mašioto šviesa, o jos rengėjai nusipelno pagyrų už iniciatyvą, kuri visiškai visuomeninė. Nors darbo čia būta instituto skyriui ar universiteto katedrai bei rimtai akademinei leidyklai, knygą parengė ir išleido draugija – Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos Lietuvos skyrius. Todėl tolesnes pastabas apie gana mėgėjišką parengimo lygį tenka teikti su išlyga, kad tokiomis sąlygomis, stokojant parengiamųjų darbų, ankstesnių kuklesnių leidimų, nuveikta išties daug. Palankumo nusipelno archyvų peržiūra ieškant laiškų, rinktinės struktūra, medžiagos suskirstymas. Gal tik būtų naudingiau, jei apimties taupymo sumetimais būtų buvę atsisakyta dalies stereotipiškų atsiminimų, užimančių pusantro šimto puslapių, užuot kupiūravus kai kuriuos paties Mašioto tekstus.
Tie, kas intensyviau naudosis rinktine, pirmiausia pasiges išsamaus turinio, nes jame išvardyti tik teminiai skyriai, bet ne Mašioto straipsniai, laiškų adresatai ar atsiminimų autoriai; knygoje nėra atskiros chronologinės ar pagal periodinių leidinių antraštes surikiuotos skelbiamų tekstų rodyklės ir jokių rodyklių apskritai, todėl susirasti konkretų rašinį, ką ir kalbėti apie asmenį ar objektą, gana keblu. Vienintelis priedas – „Prano Mašioto gyvenimo ir jo atminimo įamžinimo datų“ sąrašas.
Detalių tekstologinių komentarų nepateikta, todėl tenka tik spėlioti, kokiu atveju kaip interpretuoti šią vienintelę Kęstučio Urbos įvadinio straipsnio frazę: „buvo tvarkoma, šiuolaikinama jų [tekstų] rašyba, skyryba, bet paliekama daug neįprastų konstrukcijų, žodžių“ (p. 9).
Nežinia, kas – neapsižiūrėjimas, kalbos istorijos žinių stoka, skenuoto teksto atpažinimo programos klaidos ar tiesiog transkripcijos principų nenuoseklumas – lėmė, kad rašoma „metematikos“ (p. 131), „onatos“ (~cnatos = dorybės, p. 29), „originališkų pažvagtų“ (~pažvalgų?, paraštėje aiškinama „idėjų“ p. 86) ir pan., nors daugumoje vietų transkribuojama išlaikant vien originalo morfologiją.
Ypač stebina dvejopų kabučių – lietuviškų ir rusiškų/prancūziškų (<< >>) vartojimas, kartais – viename tekste dar ir drauge su kursyvu antraštėlėms išskirti (p. 156–157, 165–166 etc.). Čia juk ne diplomatinis leidimas, idant tokios formalios ypatybės būtų perteikiamos, juolab kad straipsnių iš „Auszros“ ar „Varpo“ rašyba, punktuacija, o šen ten ir formantai subendrinti pagal modernią normą („puikiaus uźsiszukaves“ → „puikiau susišukavęs“; „primįti“ → „priminti“, „norita“ → „norite“, „prireikējo“ → „prireikė“ – pavyzdžiai vos iš pusės laikraščio puslapio (3), p. 35).
Su pagrindiniu tekstu teikiamas dvejopas aparatas – paraštėse aiškinami archaizmai ir neįprastos sintaksinės konstrukcijos, puslapio apačioje (nors kartais ir šone, pvz., p. 162) – realijos. Dėl pastarųjų – tikras vargas, nes vienu atveju iš kitų kalbų verčiama, kitu – ne, vienos personalijos ar institucijos aptariamos, kitos – ne. Antai „vaikų rašytojo“ rinktinėje gal būtų buvę verta pakomentuoti, kad laiško dukrai frazė „ar kalbėsiesi su Bonselsu, „Biene Maja“ autoriumi“ (p. 360) liudija apie tiesioginius kontaktus su rašytoju, sukūrusiu populiariąją Mašioto išverstą Bitę Mają; arba nurodyti, kokia šiuolaikinė transkripcija (Aischilas, Tukididas, Ciceronas) vardų autorių, kurių kūrinius švietimo viceministras siūlė įtraukti į prioritetinių vertimų sąrašą, formuluodamas taip: „parinktųjų vietų iš [...] Aišilio [...], Fukdidžio [...], Cicerio“ (p. 335)... Tiesa, akivaizdu, kad šiame sąraše esama ir perrašymo klaidų, nes kitaip nepaaiškinsi antraštės „Kalba apie Kauliną“ (=Katiliną) ar „Haupmano“ (=Hauptman[n]o).
Paaiškinimuose esama elementarių istorinių netikslumų, pavyzdžiui, Mašiotas mini bolševikų Švietimo Komisariatą Vilniuje, o išnašoje nurodyta: „1917–1946 metais veikusi sovietinė institucija, tvarkiusi švietimo reikalus“ (p. 187), nors datos turėtų būti: 1918–1919, 1940–1941 ir 1945–1946 m.
Pasigedome su Mašioto kūrybine veikla tiesiogiai susijusių dalykų, minimų laiškuose, bent trumpo aptarimo. Pavyzdžiui, laiške Marijai Šlapelienei jis nerimauja dėl jos vyrui Jurgiui atiduotų spausdinti dviejų knygelių likimo, tačiau skaitytojui nepaaiškinama, kad Šlapelių knygynui taip ir nepavykę jų išleisti, jos pasirodžiusios vėliau Rygoje bei Petrapilyje.
Yra bėdų ir dėl kalbinių atitikmenų, nes jie šen ten parinkti mechaniškai, neįsigilinus į kontekstą. Pavyzdžiui, „knygynėliai“ aiškinami kaip „bibliotekos“ (p. 358), nors akivaizdžiai rašoma apie knygų seriją; „geležiniais apkaltas“ reiškia ne „geležimi sukaustytas“ (p. 247), o surakintas [geležinėmis] grandinėmis; „popierio sklypelį“ suprastina kaip skiautę, bet ne „šūsnį“ (p. 129), „mišparą laikė“ nėra „mišias aukojo“ (p. 97), nes mišparai yra vakarinės pamaldos (vesperes), o ne Eucharistijos šventimas etc. Neverta nė gilintis, kurie variantai ir svetimžodžiai aiškinami, o kurie ne, nes jokios logikos čia nerasi: prie „salionai“, „ūkės“ yra paaiškinimai „salonai“, „ūkio“ (p. 26, 58), o prie „griekai“, „Atlaidos“ (p. 29, 35) – paaiškinimo nuodėmės, atlaidai neįdėta ir t. t.
Nepaisant šių bei kitų netobulumų, knyga leidžia grįžti prie santūrios Mašioto pedagoginės ir visuomeninės išminties bei susivokti, kaip dažnai po 1990-ųjų mes išradinėjome dviračius, kuriais sėkmingai važinėjo jau antrosios Respublikos kūrėjai. Sudarytojų pastangos įtikina, kad autorius išties vertas bent rinktinių raštų kritinio leidimo.
Prano Mašioto šviesa: Straipsniai, laiškai, atsiminimai, sudarė Reda Tamulienė, Kęstutis Urba, Vilnius: Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius, 2013, 524 p., 500 egz. Dailininkė Eglė Jurkūnaitė
www.nzidinys.lt
1 Meilė Lukšienė, Jungtys, sudarė Ramutė Bruzgelevičienė, Vilnius: Alma littera, 2000, 2013.
2 Plg. Danutė Gailienė, Ką jie mums padarė: Lietuvos gyvenimas traumų psichologijos žvilgsniu, Vilnius: Tyto alba, 2008.
3 Auszra, 1884, Nr. 10–11, p. 378.
